Šviesios mintys padeda pabusti

Puikus naujas ir nedrąsus pasaulis. Pesimistai vs. optimistai

Nuogų karalių krizė
Nuo pat psichologijos disciplinos atsiradimo, bet kuriame psichologijos pradžiamokslyje būtinai užtiksite skyrelį  apie pozityvaus mąstymo naudą. Optimistai ilgiau gyvena, jų pasitikėjimas savimi didesnis, jie geriau motyvuoti ir traukia žmones kaip magnetas. Tai žino visi, kas skaitė bent kelis straipsnius psichologijos tema. Arba buvo susidūrę su krykštaujančiu individu, kuris pasišokinėdamas lekia link naujos pergalės. Burtažodis  „Viskas Priklauso Nuo Požiūrio“ bet kokias gyvenimo atvejais reiškia,  kad žmogus privalo geriau įsižiūrėti į stiklinę ir spoksoti į ją tol kol pustuštė pavirs puspilne. Jei jam tai nepavyksta – ką gi, vakarų visuomenė jau gerus trisdešimt metų dosniai išrašo vaistų tiems, kas linkę įžvelgti tamsiąją reikalų pusę. Mūsų visuomenė taip pat po truputį mutuoja ir Optimisto antras vardas yra Sėkmingas Žmogus. Žinantis savo vertę, nesiskundžiantis, linksmas ir nenusimenantis kasdienybės Supermenas – nepasiekiama daugelio svajonė visame pasaulyje. Pyktis, nepasitenkinimas, neurozės, abejonės griaužia didžiąją žmonijos dalį – jei taip nebūtų, kas gi išpirktų milijoninius leidinių tiražus  tema „Padėk sau – tapk pozityvus“?

Tačiau optimizmas atvirai paradoksali sąvoka šiandienos pasaulyje. Taip, aišku, kalbu apie krizę. Sužinoję, ką slepia žymioji amerikietiška šypsena daugelis pradėjo kiek atsargiau žiūrėti į „viskas bus OK“ stiliaus patarimus. Nebus. Jei tuo niekas nepasirūpins. Matyt, ne visa žmonija gali gyventi po rožiniais skėčiais  ir tikėtis, kad bus kas bus – optimistas nepražus. Esmė ta, kad žmonės,  geriausiai žinantys  blogiausius ateities scenarijus yra pesimistai. Taip, tie patys komediantai, kuriuos taip puikiai savo filmuose pavaizduoja Wodie Allien‘as – nuolat nerimaujantys ir  inkščiantys. Prieš kelis metus atsakingą Europos sąjungos analitiką – scenaristą viešai apšaukė paranojiku, po to kai jis pabandė prognozuoti,  kas vyks pasaulyje jei ištiks pasaulinė krizė ir pandemija vienu metu. Juokiasi tas, kam juokinga, o kol kas reikia rimtai pakalbėti apie pesimizmą kiekvieno iš mūsų gyvenime.

Pesimistų medžioklė
Žmonės gimsta dešiniarankiai ir kairiarankiai. Nuo neatmenų laikų buvo galvojama, kad jei vaikas kairiarankis tai galima jį  šiek tiek pakankinti pririšus ranką tol, kol jis neišmoks – kaip visi – operuoti normaliąją – dešine ranka.  Evoliucija ėjo savo pergalingu keliu, rankos buvo atrištos. Tam, kad būtų suraišiotos smegenys – bet kuris  pesimistas temeta į mane akmenį, jei bent kartą gyvenime nėra išgirdęs patarimo atsipalaiduoti, nesinervinti, nueiti pas psichologą, šypsotis sau ir kitiems bent dešimt minučių per dieną, etc. Spaudimas būti gerai nusiteikusiu, linksmu ir draugišku žmogumi yra nepaprastai stiprus. Kodėl? Atsakymai svarūs – visų pirmą gyventi šalia pesimisto yra nesmagu – kas per linksmybes kai tau kartoja, kad rytoj skaudės galvą? Visų antra, jei žmogus abejoja savimi, matyt, turi tam pagrindo – jei kažkas per darbo pokalbį varto akis paklaustas ar susitvarkys su mėnesio darbu per savaitę  –  viskas aišku. Akių vartytojas tai jau tikrai nesusitvarkys, o išdidžiai linksintis kandidatas, matyt, ne kas kitas kaip "deadline’u"  erelis. Tik pažiūrėkite į tą sotaus katino ramybę – aišku, ką ten per savaitę – duokite jam dieną ir jis pasiraitojęs rankoves viską padarys. Tačiau tyrimai  parodė, kad dažniausiai būna atvirkščiai. Kokie tyrimai, paklausite jūs? Kokie tyrimai gali paneigti amžiną tiesą, kad pesimizmas yra yda, o optimizmas – pusiau dieviška savybė duota sėkmingiems žmonėms? O kaip gi turtingiausių pasaulio žmonių šimtukas, kuriame pirmas šimtą vietų užima optimistai? Atsakyti į šiuos pamatuotus ir dažnus klausimus įmanoma. Tik nė į visus iš karto.

Pradėti reikėtų nuo amerikiečių psichologės, daktarės Julie. K. Norem pavardės ir jos knygos pavadinimo – „The positive power of negative thinking“. Daugiau nei dvidešimt metų ši mokslininkė tyrė pesimizmą ir optimizmą ir  parašytė lakonišką ir gana trumpą knygelę apie tai, ką sužinojo per tuos ilgus dešimtmečius, kai analizavo sėkmingus verslininkus ir sportininkus, kurių rezultatai yra vienodai geri nepaisant to  kaip – optimistiškai ar pesimistiškai –  jie žiūri į gyvenimą.

Taigi, pirmiausiai reikėtų apibrėžti,  ką gi iš tiesų reiškia būti pesimistu ir optimistu? Anot autorės tai yra gyvenimo strategijos, kurios, kitaip nei verslo strategijos, nėra sąmoningai sukuriamos ir pasirenkamos. Gyvenimo strategija  yra padiktuota aplinkybių, kurių mes negalime valdyti – mūsų patirties , paveldimumo, įsitikinimų, kurie susiformavo vaikystėje, socialinių vaidmenų, kurios vaidiname ir galiausiai – situacijos, kurioje atsidūrėme.  Tačiau strategija šiame kontekste visai nereiškia likimo, prakeikimo ar dar kokio žodžio, kuris nurodytų jos neišvengiamumą arba nepamainomumą. Priešingai – natūraliai mes turime kelias strategijas, kurios gali būti, net priešingos. Mes galime abejoti savo užsienio kalbos žiniomis, tačiau tikrai žinome kaip išmaudyti katę ir nepatirti traumų. Taigi, prieš kalbėdami angliškai mes nervinames ir pranašaujame sau nelaimę ir aplinkinių pajuoką, tačiau atėjus laikui užsidaryti vienu du su persų veislės katinu, tik ką grįžusiu po pasivaikščiojimo per juodžemį, mes nedvejojame nė sekundės. Taigi, mes lengvai perjungiame strategijas, kai pasikeičia situacija. Vyraujanti gyvenimo strategija yra kur kas subtilesnis dalykas nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

Tačiau yra keli kriterijai, kuriais gali būti išmatuotas kiekvienas. Jei savo sėkmę  apibrėžiame kaip kažką atsitiktinio, nulemto išorinių veiksnių  (mane paaukštino tik todėl kad visi kompanijoje nemoka tiek kiek aš), o nesėkmę priimame kaip asmeninį neapsižiūrėjimą – tai jau pesimizmo ir negatyvumo simptomai . Jei mąstome atvirkščiai ir sėkmę priimame kaip kone savaime suprantamą dalyką (aišku, aš stengiausi ir šiaip esu geriausias) , o nesėkmes – kaip atsitiktinumą  (jiems nepatiko mano prezentacija, nes jie nežino kaip turi atrodyti gera prezentacija) – tai jau optimizmo požymis.

Ir vis dėlto, kodėl vieni žmones yra optimistai, o kiti pesimistai? Pagrindinė priežastis  ta, kad visi žmonės  nuo pat vaikystės negauna iki galo aiškaus ir pastovaus atsakymo apie savo galimybes. Bet kuri tiesa apie mus gali būti interpretuojama labai plačiai – mes galime patvirtinti patį netikėčiausią spėjimą apie save ir kvestionuoti – patį tikriausią. Viskas priklauso nuo aplinkos ir to, kokią galią tai aplinkai mes turime – kitaip žodžiais tariant, ar mes kontroliuojame aplinkybes ar jos mus? Bėda ta, iš esmės sužinoti, kaip yra iš tiesų  beveik neįmanoma:  mes galime tik numanyti,  kodėl mums pasisekė vienas ar kitas dalykas. Štai čia ir išsiskiria  optimisto ir pesimisto  keliai.

Optimistų gyvenimo strategija yra gynybinė – saugodami savo „Aš“ jie linkę manyti, kad viskas priklauso nuo jų ir jie gali pakeisti aplinkybes vos užsimanę. Be to, optimistai kitaip ir negali galvoti –  jie kaip ugnies vengia galvoti apie blogus dalykus, nes tai išmuša juos iš vėžių ir galiausia rimtai pakenkia jų pastangų rezultatams.  Kontempliuodami savo būsimosios sėkmės vaizdą jie gali pasiekti bet kurį  tikslą, tačiau tereikia juos priversti parašyti rašinėlį tema „ Kaip aš jausiuosi po to, kai mane atleis dėl netikusio projekto, kurį sugalvojau“ ir bet koks save gerbiantis optimistas iš pradžių ilgai juoksis (jam taip neatsitiks ir jis nemirs nuo plaučių vėžio nors rūko jau dvidešimt metų) ir galiausiai  pasakys, kad parašys tokį gerą pasakojimą, kad ji tuojau priims atgal. Optimistai žino, kad valdys situaciją. 
Pesimistas gi su malonumu parašytų visą  knygą apie tai kodėl ir  kaip jį galėtų  išmesti iš darbo.  Tačiau, nors visi pesimistai tikisi blogiausio, ne visiems šios knygos rašymas išeitų į naudą. Net knygoje apie pesimizmo privalumus  yra keletas nurodymų  kaip nepražūti plaukiojant arti negatyvumo  vėjo.
 
Pozityvūs pesimistai ir kiti negatyvūs žmonės
Autorė išskiria bent tris pesimistų kategorijas. Pradėsiu nuo blogiausios kategorijos. Blogiausios ta prasme, kad žmonės, patenkantys į šią kategoriją turi rimtų ir labai įvairių problemų dėl savo negatyvaus požiūrio. Prieš jus – pesimistai bailiai. Tai žmonės, kurie dažniausiai jaunystėje patiria didelį spaudimą viską atlikti tobulai. Liūdniausia tai, kad tokie žmonės, iš tiesų, dažnai turi vieną kitą savybę, kuri leidžia iš jų tikėtis fantastiškų pasiekimų. Kaip ir visiems žmonėms tokiems pavasario šaunuoliams atsitinka viena kita nesėkmė ir neturėdami stipraus gynybinio mechanizmo, kaip kad optimistų,  šie perspektyvūs pesimistai palūžta ir nebedrįsta bandyti. Spąstai užsitrenkia – jie bijo prisiimti rimtus įsipareigojimus ir darbe, ir asmeniniame gyvenime. Autorė net pasakoja apie vieną pesimistą – bailį, kuris  kraustėsi į vieną vietą iš kitos, dirbo atsitiktinus darbus ir  sprukdavo,  kai tik  pajusdavo, kad iš jo kažkas kažko tikisi.  Baimė nuvilti – tikrieji  nuodai tokiems pesimistams. Be abejonės, joks žmogus nesuvokia savęs taip tiesmukiškai, ir pesimisto – bailio paveikslas yra kur kas sudėtingesnis ir pagardintas gerais argumentais. Maža to, daugelis bailių – pesimistų suvokia save kaip laimingus žmonės. Iš dalies tokie jie ir yra – bėgdami nuo situacijų, kurių bijo jie išsaugoja gerą nuotaiką.

Antra kategorija yra socialiai gyvesni pesimistai, kurie  iš šalies atrodo gana  traumuoti žmonės.  Esmė ta, kad jie stengiasi nebėgti nuo problemų, tačiau vis dėlto ristele bando prailginti agoniją. Tai amžinai dirbantys, skubantys ir  nieko nespėjantys bei nuolat atidėliojantys svarbius sprendimus pesimistai. Jie taip pat vengia nemalonių darbų bei minčių, todėl atideda svarbiausius  darbus ir sėkmingai išsiugdo „Kvėpavimo prieš mirtį“ sindromą. Tai jie suplukę, išgėrę penktą puodelį kavos, lygiai vidurnaktį sėda prie kompiuterio atlikti darbo pavesto prieš savaitę. Aišku, jie būtų galėję jį lengvai atlikti skyrę bent pusvalandį kiekvieną dieną, tačiau kuo svarbesnė užduotis tuo labiau jie linkę ją atidėlioti. O ką veikia visą savaitę šis išsigandęs žmogus? Tikrinosi paštą bent penkis kartus per dieną, kraustė stalčius, galbūt rašė atvirukus arba skambino darbo metu toli gyvenantiems draugams. Ir, aišku, kūrė įtikinamus ir ilgus atsiprašymus, kodėl projektas, kurio nė nepradėjo, taip prastai ir atmestinai atliktas. Visi mažiausiai dėmesio reikalaujantys darbai jo sąraše – pirmoje vietoje. Šios rūšies pesimistai negali galvoti, kas būtų jei prisiverstų viską atlikti laiku. Greičiausiai jie gautų paaukštinimą arba svarbesnę užduotį, o kartu ir dar svaresnes priežastis peržiūrinėti mėgstamiausio serialo serijas likus dviems dienom iki grandiozinio sandorio.

Ir pagaliau – čempionai šioje svorio kategorijoje. Riteriai ir ugnies rijikai: pesimistai, kurie gyvenime pasiekia nė ką mažiau už profesionalius optimistus, o kartais tampa tikrų tikriausios žvaigždės dėl savo kritiško požiūrio. Šie žmonės švelniai save vadina realistais, tačiau tai nėra visiška tiesa. Pesimistai – kovotojai yra tokie pat pesimistai kaip ir visi kiti pesimistai, o gal net baisesni. Pesimistai – kovotojai ne tik sugalvoja tūkstančius „ Kas jei…“ tęsinių, kurie gali būti tiesiog kraupūs, bet ir puola kovoti su visomis neigiamomis baigtimis. Super atsargūs, super įtarūs ir super apdairūs šios kategorijos žmones optimistams atrodo kaip Don Kichotas kovojantis su vėjo malūnais. Štai šiems žmonėms jų pesimizmas atsisuka savo pozityviausia puse – parašę jau minėta biografinę knygą apie savo galimas klaidas darbe ir gyvenime apskritai, jie stengiasi nedaryti klaidų, kurias įvardijo kaip labiausia tikėtinas. Aišku, nė vienas pesimistas nėra apsaugotas nuo minčių apie tai, kad lubos užgrius jį svarbiausioje derybų dalyje, tačiau kitaip nei pesimistai bailiai, pesimistai – kovotojai drąsiai nueina į posėdžių salę ir nuolat turėdami omeny, kad jie turi omeny jog bijo krentančių lubų, pradeda kovą. Kitaip nei pirmieji pesimistai, jie visada suspėja patikrinti visas smulkmenas – atsarginiai marškiniai – jei kava išsipils ant dėvimų, kelios darbo kopijos įvairiuose laikmenose, išvedinta salė – nes bosui astma ir, aišku, tobula kalba, kurią mokėsi dešimt valandų – prieš veidrodį,  šeimą, draugus, sporto klube. Jokio prakaito ir baimės – pesimistai kovotojai išėję į ringą palieka visus baisiausius scenarijus toli už nugaros– nes žino, kad padarė viską kas įmanoma ir neįmanoma, kad reikalai klostytusi sklandžiai. Geriausią šių pesimistų treniruotė – būtent knygos apie nesėkmes rašymas. Jei jie pabandytų naudoti optimisto taktiką ir tiesiog įtikinti save, kad viskas savaime bus gerai, nes nėra jokios priežasties kodėl turėtų būti blogai, tai paveiktų jų rezultatus labai  neigiamai. Pesimistų – kovotojų strategija yra tokia pat gynybinė kaip ir optimistų, tačiau pesimistai stengiasi apginti save nė nuo neigiamų minčių, bet nuo nerimo, kurį jiems kelia šios mintys.

Gera žinia ta, kad visi optimistai gali išmokti pažaboti savo baimes, abejones ir nerimą ir tapti pesimistais – kovotojais. Išmąstę eilinį siaubo filmą apie neįveikiamą užduotį ir vienišą pesimistą besiblaškantį nežinomybės vandenyne, pesimistai turi pasistengti bent sukurti iliuziją, kad jie valdo situaciją. Keli maži žingsniukai – atsarginė tuščia piniginė jei užpuls gatvėje, keliavimas į svarbų susitikimą bent pusvalandžiu anksčiau arba kito semestro privaloma literatūra vasara – jei kartais rudenį būtų per baisu perskaityti visą Egzodo poeziją.

Šis tas nemalonaus pabaigai

Viskas maždaug aišku – net jei bijai, kad tave rytoj partrenks mašina gali išeitų anksčiau iš namų ir keliauti kiemais (atsarginė piniginė ramiai guli kišenėje) ir nuvykęs į susitikimą valandą anksčiau ne tik pasikeisti drabužius, bet ir užkąsti ir galiausiai per susitikimą tikrai sublizgėti kaip šimto karatų deimantas, tačiau vis dėlto kaip ten su pirmu įspūdžiu ir asmeniniu gyvenimu? Gali turėti pinigų, tačiau laimingiausi vis tiek atrodys optimistai su savo darnia šeima. Pirmiausia – tokie jau tie optimistai. Nepaisant to, kad optimistai dažnai būna gana egocentriški žmones, kurie mano kad jie – didžiausia dovana iš visų įmanomų, o net jeigu ne jie patys – tai kažkas ką jie turi, žmonės mieliau renkasi jaukius smagius žmonės, kurie negąsdins uošvių pasakojimais apie tai, kad kol kas darbas yra ir už jį gerai moka, bet  niekas nežino kaip ten po pusmečio.  Krizė kaip kokia smėlio duobė… Taigi, tiek to pirmo įspūdžio ir būta. Bet ar tikrai? Jei kalbame apie pirmą įspūdį darbe – panašu, kad pesimistai – kovotojai iš anksto žino savo polinkį pasakoti pasakaites iš rūsio, todėl yra numatę keletą smagių anekdotų arba romantišką užuominą  apie naujas BVP augimo tendencijas. Nežymias, bet juk ir Romos per dieną nepastatė.

J. K. Norem kaip pavyzdį pateikia jaunos pesimistės – kovotojos spartų kilimą karjeros laiptais (tikriausiai draudimo kompanijoje), kuris įvyko būtent dėl kritiško karksėjimo ir skeptiško niurzgėjimo, kuris „atvėrė akis“ vadybininkams. Pirmo įspūdžio epilogas tas, kad visi svarbiausi įspūdžiai pesimistų – kovotojų gyvenime yra tik teigiami. Jie įsigudrina apgauti patys save. Aišku, pamatę pesimistų – kovotojų pasiruošimo „virtuvę“ daugelis lieka nustebę jei ne pašiurpę, tačiau efektyvumas ir geri rezultatai atperka kelias valandas neurotiško verkšlenimo.

Tiesiai šviesiai – ar pesimistams lemta būti laimingiems  asmeniniame gyvenime? Pesimistai – kovotojai sugeba susikurti gerų draugų ratą, dažniausiai tai būna kiti pesimistai. Tokių draugų pokalbių temos gana nuspėjamos – ateities siaubas ir neišvengiamumas. Humoro spalva irgi gana aiški. Ir vis dėlto,  asmeninio gyvenimo klausimas, net įtikinančiame pesimistų gyvenimo vadovėlyje yra gana slidus. Autorė pateikia gana schematišką pesimistės ir optimisto poros pavyzdį. Suaugę, net ne pirmos jaunystės  intelektualai, kurie autorės žodžiais „ ir myli, ir nekenčia" verčia prisiminti Adamsų šeimynėlę.

Tokio gyvenimo neįmanoma pavadinti nuobodžiu, tas tiesa. Autorė taip pat primena, kad šeimyniniame gyvenime jie beveik apsikeičia vaidmenimis, tačiau pakeitę dėmenis sumą gausime tą pačią. Galime pagalvoti apie In ir Jang, tačiau tai bus panašu į atsikalbinėjimą. Yra ir kita alternatyva – pesimistų šeimyna. Tačiau čia iškyla grėsmė, kad jie mirtinai prigąsdins vienas kitą. Vaikų, užaugusių tokioje šeimoje, galima tik gailėti. Ypač jei jie optimistai. Tačiau šviesa tunelio gale matosi – juk žmonės išgyvena nesolidžių optimistų šeimynose, kur pozityvios iliuzijos kartas nuo karto susibraižo į realybės nelygumus.
 
Pagal Julie. K. Norem. The Positive Power of Negative Thinking.
Inga Glebova

Parašykite komentarą