Šviesios mintys padeda pabusti

Sapnai senovės Graikijoje

Antikinėje Graikijoje sapnų aiškinimo istorija itin sena ir ilga. Pradžioje požiūris į sapnus buvo grynai religinio pobūdžio: dievai siųsdavo žmonėms sapnus ir gelbėjo nuo visokio pikto, ligų, nelaimių, karų. Graikai garbino savo olimpinius dievus labai uoliai, aukodami jiems aukas, bijodami juos supykdyti ar įžeisti, mat dievai buvo miestų ir jų piliečių saugotojai, todėl kiekvienas miestietis buvo olimpinių dievų kulto narys. Jeigu miestus ištikdavo badas ar kitokios masinės nelaimės, būdavo kviečiamas orfikų magas, kad apvalytų miestą nuo nuodėmių. Visgi antikiniais laikais graikų poetai vis dažniau savo poemose vaizduodavo nusidėjusius dievus, jų gyvenimas tapo nebe toks gerbtinas, dievų žmogiškosios silpnybės griovė mitus apie jų šventumą ir galybę. Dzeusas tapo pasileidėliu, apgaudinėjančiu savo pavydžiąją žmoną Herą, be perstojo lakstančiu paskui nimfas ar netgi žemiškas moteris, Apolonas virto biseksualiu jaunuoliu, ieškančiu kaip patenkinti savo aistras tiek su gražiais berniukais, tiek su gašliomis moterimis. Taigi po truputį ir sapnų dieviškumas kito ir atėjo laikas, kai juos buvo galima aiškintis nebe Asklepijo šventyklose, o bet kokiame turguje ar liaudies šventėje.

Įvairios sapnų reikšmės nebebuvo laikomos sapnuotojo gyvenimo atspindžiu, susijusiu su aukščiausiais dievais, bet jo socialinio statuso, išsimokslinimo ar filosofijos atributu. Sapnų reikšmės galėjo pasireikšti tiesiogiai arba paslėpta forma, taip kaip sapnai aiškinami šiuolaikiniame pasaulyje. Taigi tiek mūsų dienomis, tiek senovėje stengiantis suprasti sapno turinį, atsižvelgiama į sapnuotojo iracionalią  asmenybės dalį. Įdomus faktas, anot psichoanalitiko Mejerio, jog kai kurie sapnų aiškinimo fenomenai, atėję iš senovės Graikijos, išliko iki pat šių dienų, beveik nepakisdami per tūkstantmečius.

Štai ką apie sapnus kalbėjo žymiausi Graikijos poetai, filosofai ir gydytojai. Homero poemose sapnai arba oneiros visuomet dieviški ir personifikuojami – tai sparnuotos būtybės, atsirandančios prie sapnuotojo galvūgalio ir vėl išnykstančios, nes jos nepriklauso nei nuo laiko, nei nuo erdvės. Homero poemoje „Iliada“ Nestoras aplankęs Agamemnoną sapnuose vadina save „Dzeuso žinianešiu“ ir jo užduotis perduoti Agamemnonui Dievo valią. Visuose Homero poemose, aprašančiose sapnus, sapnai visuomet siunčiami vyriausiojo dievo Dzeuso. O Homero himne Hermiui, šis dievas vadinamas sapnų tarpininku. Taigi senovės Graikijoje dievai, kaip taisyklė pasirodydavo tiesiogiai sapnuotojui ir perteikdavo jam svarbią žinią. Antikinėje literatūroje apstu pavyzdžių, jog sapnai – dievų perduodamos žinios. Teoretiškai, teologiškai ir filosofiškai tai paaiškina Orfikų idėją apie soma-sema (kūnas-ženklas). Sapne siela išsilaisvina iš kūno ir tokiu būdu gali gauti informaciją iš aukštesnių būtybių. Taip manė ir pitagoriečiai, apie tai rašė dramas Eschilas, Euripidas, Pindaras ir Ksenofonas. Eschilo „Prometėjuje“ pasakyta, jog vienas svarbiausių Prometėjo atradimų – tai sapnų aiškinimas. Mat supratus sapnuose glūdinčią informaciją, galima išvengti bėdų. Blogo sapno įtaką buvo įmanoma nuplauti vandeniu ar dievo Helio dienos šviesa išsklaidydavo blogo sapno kerus. Euripido raštuose sutinkame kitą įdomų sapnų aiškinimo aspektą, kai buvo šaukiamasi Ponios Žemės (potnia Chthon). Ji buvo vadinama juodų sparnuotų sapnų Motina.

Platono raštuose sapnai buvo skirstomi į keletą rūšių, priklausomai nuo sapnų turinio, kai psyche arba tam tikra sielos dalis tapdavo aktyvi. Graikų mąstytojas Aristotelis nagrinėjo sapnus keliuose savo filosofiniuose veikaluose. Jis laikėsi nuomonės, jog svarbiausias sapnavimo organas – širdis. Būtent širdyje išlieka praėjusių dienų įspūdžiai ir prisiminimai, kurie toliau apdorojami sapnuose. Prityręs gydytojas gali nustatyti sapnuotojo ligą ar net mirtį, išnagrinėjęs sapnus, susijusius su praėjusio laiko įspūdžiais, juose tarsi įspaudai sieloje lieka kūno įspėjimai ar nuogąstavimai apie esamą ar būsimą negalią, kurie dienos metu užgožiami žmogaus protinės veiklos triukšmo. Aristotelis labai logiškai aiškino sapnus apie artimus žmones, pasirodančius sapnuose. Tokie sapnai gali būti aiškiaregiški todėl, kad sapnuotojas gerai pažįsta tuos asmenis, žino jų poelgių motyvaciją, todėl pasąmonė nesunkiai gali įsivaizduoti galimus tokių žmonių elgesio modelius. Aristotelis neigė, jog sapnus siunčia dievai ar demonai – tai pačių žmonių psichinio aktyvumo padiktuoti „atspindžiai vandenyje“ – pasąmonėje.

Antikiniai stoikų filosofai klasifikavo sapnus pagal jų turinį – dievų ir demonų siųstus. Pranašingus sapnus jie aiškino, esą žmogaus siela sapnuodama susisiekia su visatos siela, apimančia visus ir viską, tokiu būdu sužinodama ateitį. Poseidonijus kalbėjo apie dieviškumą, pasireiškiantį sapnuose: 1) siela gali pamatyti ateitį dėl savo pačios gerų savybių, 2) eteris pilnas nemirtingų sielų, bylojančių tiesą, o informacija sapnuotojui patenka per pojūčių kanalus ir 3) dievai iš tikrųjų kartais kreipiasi į žmones, norėdami perduoti svarbius dalykus.

Šios graikų filosofų mintys perša išvadą, jog visatos tvarka paremta priežasčių ir pasekmių dėsniu. Atitinkami ženklai mums suteikia pojūčius, kurie atveda prie tam tikrų pasekmių.

Demokrito teorija, jog visa visata sudaryta iš atomų, turinčių identiškų individų savybių, pernešiojančių informaciją iš vieno asmens kitam, paaiškina telepatiją ir telepatiškus sapnus.

Heraklitas, kuriam priklauso žymioji frazė: “Į tą pačią upę negalima įbristi du kartus“, sapnus apibūdino taip: “būdravimas vyksta viename pasaulyje, kuris bendrai suvokiamas visiems, bet užmigus kiekvienas patenka į savo sapnų pasaulį“. Anot analitinės psichologijos kūrėjo Jungo, sapnuojantysis patenka į savo pasąmonę, į mitologinį lygmenį ir tai, kas nutinka ten, vadinama kosmogonija – visatos ir apskritai realybės kūrimu.

Silpnėjant dievų įtakai žmonėms, paplito medicininis sapnų aiškinimas. Atmetus dievišką sapnų aiškinimą, galima sakyti, iki šių dienų išliko medicininis sapnų aiškinimo pobūdis. Hipokratas – šiuolaikinės medicinos tėvas laikėsi požiūrio, jog siela persiima kūno funkcijomis dienos metu, o naktį, kūnui ilsintis, siela būdrauja ir fiksuoja informaciją. Anot Hipokrato, siela gali pajusti ligos priežastis sapnų vaizdiniuose, sapnus gali įtakoti ir dievai, ir sapnuotojo higiena. Jeigu sapnuojantysis sapnuose atkartoja tai, ką veikė dieną, reiškia jo kūnas tvarkoje. Tačiau jeigu sapne žmogus patiria konfliktą – kaunasi, pykstasi, kariauja, tai reiškia kūno ir proto negalavimus. Pasak Hipokrato, jei mėnulis ir saulė pasirodo sapnuose, tokie, kokie yra tikrovėje – simbolizuoja gerą sapnuotojo sveikatą, o jei sapnuojame užtemimą ar kokius nors sutrikimus, vykstančius šiose planetose, tai reikš blogą paciento sveikatą, nes makrokosmosas susijęs su mikrokosmosu. Intensyvus vandenų tekėjimas gali reikšti hipertoniją, sausrą, o drėgmės trūkumas gali simbolizuoti anemiją. Šių sapno simbolių aiškinimas paremtas analogijų arba panašumų principu.

Platonas ir Aristotelis sapnų kilmę aiškino kaip pojūčius, patiriamus protui judant sapnuose. Šie vidiniai virpesiai – tai sapnų vaizdai, kuriuos sukūrė pojūčiai-fantazija. Medicininis arba racionalistinis sapnų aiškinimas beveik ar visiškai išstūmė ankstesnių laikų religinį požiūrį į sapnus. Graikų kalboje pagarbiai buvo kalbama apie sapnus, sakoma, “aplankė“ sapnas, arba “regėjau“ sapną. Kitose kalbose sakoma tiesiog „sapnuoti“.

Filo – helenistinio laikotarpio filosofas svarbiausiu žmogaus organu laikė pneumą.
Tai sielos siela, dieviškumo viršūnė kiekviename. Būtent sapne pneuma vaidina svarbiausią vaidmenį. O pneuma glūdi dieviškame lygmenyje, todėl kiekvienas sapnas turi savyje pranašingumo. Filo suskirstė sapnus į tris kategorijas: 1) pranašingi sapnai, įtakoti dieviškų jėgų, 2) pranašingi sapnai, gimę iš racionalaus proto, harmoningo su dieviškomis jėgomis, 3) sapnai, gimę iš parapsichinių sapnuotojo galių, grynai iš entuziazmo. Sapnai, priklausantys paskutiniajai kategorijai reikalauja interpretacijos, nes  atsiradę iš iracionaliojo proto, gi pirmieji du – tiesioginiai.

Iki mūsų dienų išliko Artemidoro, Makrobijaus ir Sinezijaus raštai apie sapnus. Artemidoras geriausiai žinomas vėlesniųjų, šio amžiaus pradžios Graikijos sapnų interpretatorių ne vien todėl, kad surinko 3000 sapnų kolekciją, tačiau dėl savo sapnų aiškinimo, atsižvelgiant į sapnuotojo individualias savybes. Artemidoras gerai išmanė antikinius sapnų autorius ir pats buvo sapnų praktikuotojas, kai tuo tarpu Makrobijus ir Sinezijus tebuvo filosofai teoretikai. Sinezijus parašė savo sapnų knygą per naktį, nes jam padiktavo ją Dievas. Jis aiškino, jog sapnai kyla iš sielos, kurioje jau slypi ateinančių įvykių vaizdai. Šie vaizdai atsispindi fantazijose, kurios pasireiškia giluminiuose sapnuotojo psychės sluoksniuose.

Susumavus Graikijos sapnų aiškinimo istorijos patyrimą, galima teigti, jog tam tikri sapnų aiškinimo archetipai išliko iki šių dienų:

  • Verslas, biznis – motina, nes ji augina ir rūpinasi, taip pat žmona, nes ji glaudžiai susijusi su vyru ir jo verslu;
  • Galva – tėvas;
  • Pėdos – vergai;
  • Dešinė ranka – tėvas, sūnus, draugas, brolis;
  • Kairė ranka – žmona, motina, meilužė, duktė, sesuo;
  • Lyties organai – tėvai, žmona, vyras, vaikai.


Esama šešių elementų, kurie sutinkami beveik kiekviename sapne: gamta, įstatymas, tradicijos, sugebėjimai, menai ir vardai. Visa, kas sapnuose harmoningai susiję su gamta, įstatymu ir likusiais elementais, pranašauja teigiamus dalykus. Jeigu sapnuose kyla konfliktai kurioje nors srityje – sapnas pranašauja negatyvius dalykus.

Analizuojant sapną reikia žinoti sapnuotojo gyvenimą, jo dabartinę situaciją, charakterį, paciento psichinę būseną, dabartinę nuotaiką. Sapnuotojas turi papasakoti visa sapną, o ne jo fragmentus, neslėpdamas tiesos. Taip pat aiškintojas turi žinoti sapnuotojo įpročius ir jo šeimos papročius. Taip pat turi būti naudojama žodžių etimologija, aiškinantis susapnuotus vardus.

Sapnų aiškinimosi ypatumai pagal Artemidorą:
a)   Sapnuoti asilo ausis geras ženklas filosofui, visiems kitiems – vergija ir skurdas.
b)   Maudymasis – geras ženklas, apsivalymas.
c)   Miegoti šventykloje – jeigu sapnuotojas serga – pasveiks, o jei jis sveikas- susirgs.
d)   Auksas – geras ženklas.
e)   Žaibas sapne – iš jūsų bus atimta, tai ką turite.
f)    Delfinas vandenyje – geras ženklas, sausumoje – bėda.
g)   Sapnuoti, jeigu priešams atsitiko nelaimė – jums laimė.
h)   Žmonės sapnuoja laimingus sapnus, kai atsiduria blogose sąlygose, o kai gyvena gerai, sapnuoja blogus sapnus.
i)   Svarbu atsižvelgti į sapnuotojo statusą, ekonominę padėtį, sveikatą, emocinę būseną, nesistengti paciento sužavėti savo išmanymu, o visuomet nusileisti iki jo lygio.

Pabaigoje derėtų pridurti, jog Graikijos dievai ir deivės tebegyvena mūsų sieloje arba kolektyvinėje psychėje, kurioje nardome kasnakt, todėl nesidrovėkime pavartyti senųjų Graikijos mitų ir paieškoti savyje dievų bei deivių savybių.

Rita Banienė
Seminaro "Skaidrūs sapnai" lektorė

Parašykite komentarą