Šviesios mintys padeda pabusti

L. Turai – Petrauskienė „Savęs pažinimas“

Kartą žymi vaikų literatūros rašytoja, Éva Janikovszky savo anūkę
pagyrė sakydama: ,,Kokia tu šauni”. Anūkė paaiškino močiutei:,,aš esu
pati šauniausia, nes aš tapau lėliuku”. Perskaičiusi šią mintį
prisiminiau filmą ,,Look Who’s Talking” (Žiūrėk, kas čia kalba) su
John’u Travolta. Šio filmo pradžioje rodoma, kaip milijonai
spermatozoidų lekia panelės Kiaušialąstės link. Vienas iš varžovų
garsiai ragina save judėti greičiau greičiau ir pasiekęs savo Tikslą
laimingai sušunka ,,Valiooo!”.

Manau, mes irgi čia pat galima pasidžiaugti tuo, kad prieš daugelį metų viena iš mūsų chromosomų laimėjo varžybas suteikdama mums šansą dalyvauti Gyvenimo olimpinėse žaidynėse. Faktas, kad į jas patekome, reiškia, kad mes visi turime įvairių šaunių sugebėjimų, mes visi esame savaip talentingi ir visi galime tobulintis nuolatinėmis ,,treniruotėmis” ir dieną dienon kažkuo pranokti vakarykštį SAVE.

"Norintįjį likimas veda, o nenorintįjį tempia” (Sokratas)
Anot egzistencinės psichologijos, kiekvienas žmogaus kūrinys pirmiau egzistuoja kaip idėja, kuriai žmogus suteikia egzistenciją įgyvendindamas ją. Pavyzdžiui kažkam gimė mintis apie mobilų telefoną. Kol mobilaus telefono vaizdas egzistavo tik žmogaus galvoje, tol jis buvo tik idėja, o žmogui realizavus šią idėją pradėjo egzistuoti ją ,,įkūnijantis” daiktas – mobilusis telefonas.

Kitaip yra su žmogumi. Jis pirma gimsta, taigi įgyja tikrą egzistenciją kol kas be jokios idėjos, nes niekas negali iš anksto suprojektuoti konkretaus žmogaus su konkrečiomis savybėmis (net klonuojant negalima numatyti iš anksto visų klonuotos būtybės bruožų). Jis pats turės susikurti savo idėją (savąjį Aš), panaudodamas visa tai, kas jam yra prieinama jo sociokultūrinėje aplinkoje. Žmogaus idėja formuojasi pagal žmogaus sprendimus ir pasirinkimus. Žmogus atsako už save, jeigu jis nesirenka pats, vietoj jo rinksis kiti, jeigu jis nevadovaus savo gyvenimui, jam vadovaus kiti.

Mano galva, būtent atsakomybė, atsakingumas už savo veiksmus ir jų pasėkmes, ir ne skaičiumis išreikšta pilnametystė daro mus tikrais suaugusiais. Kai kuriuos žmones gyvenimas subrandina dar vaikystėje arba paauglystėje, o kai kurie net įžengę į trečią, ketvirtą ar penktą dešimtį negali pasigirti branda. Ir jeigu jie gyvena laimingai, dėl jų nebrandos nenukenčia nei šeima, nei draugai, nei kolegos, nei kiti visuomenės nariai, tuomet galima kalbėti tik apie jų vaikiškumą, žaismingumą. Problema kyla tada, kai žmogus savo nebranda, neatsakingumu rizikuoja savo ir kitų gyvybe, saugumu, laime. Arba tada, kai jis nelaimingas velka gyvenimo naštą, dėl nenusisekusio savo gyvenimo kaltina tėvus, valstybę, sėkmingesnius už save žmones. Toks žmogus ryte atsikelęs užuot pasveikinęs naują dieną, sako ,,na ir vėl rytas”. Kodėl? Ar jis pats žino atsakymą į šį klausimą? Ar jis žino, kas lemia jo neigiamą nusistatymą, jo gyvenimo būdą ir įpročius?
Pastaruoju metu padidėjo psichologų ir psichoterapeutų paslaugų paklausa ir pasiūla. Tapo madinga analizuoti save, savo vaikystę ir surasti pasiteisinimų savo ydoms, blogiems įpročiams, nelaimingumui, nerimui, depresijai ir kitoms psichosomatinėms ligoms.

Hegelis, virškinimas ir psichologija
Dažnas mano, kad psichologinių žinių bagažas yra sėkmės garantas ir kad psichologai neturėtų turėti jokių problemų.
Pažįstu nemažai psichologų ir neretai dalyvaujų psichologų suvažiavimuose, seminaruose, konferencijose, grupinėse terapijose, kur stebiu, kad net ilgametį stažą turintys psichologai susiduria su problemomis, į kurias ilgai ieško sprendimo. Ar randa? Tai priklauso ne tik nuo jų psichologinių žinių, bet ir nuo jų noro ir atkaklumo pakeisti status quo (nusistovėjusią padėtį). Juk dalinti patarimus kairėn dešinėn žymiai lengviau, nei padėti savo gyvenimą po didinamuoju stiklu, išanalizuoti ir įgyvendinti reikiamus pokyčius. (Aš pati nesunkiai galiu patarinėti kitiems tėvams, kaip auklėti vaikus ar kaip išspręsti vienokią ar kitokią problemą, bet kai aš esu su savo vaikais ir girdžiu ne tik jų reikalavimus, bet patiriu stresą, laiko stoką, skausmą, nuovargį arba kitas emocijas, tada geriausią išeitį ne visuomet randu iš karto.)

Hegelis, paklaustas, ar studijuojant logiką mąstymas tampa logiškesnis, atsakė, kad ,,maždaug tiek, kiek virškinimo fiziologijos išmanymas gerina virškinimą.” Vis dėlto, aš manau, kad anatominės žinios suteikia žmogui daugiau sąmoningumo ir daugiau galimybių pasirinkti tinkamą, lengviau virškinamą maistą. Panašiai, kuo daugiau žinome apie žmogaus psichologiją, tuo sąmoningiau galime vertinti save ir ieškoti sprendimų savo problemoms.

Vengrų psichologas, Péteris Popperis pataria prieš nueinant į savianalizę užduoti sau klausimą ,,Ar aš esu pasiruošęs priimti viską, kas išaiškės apie mane?”. Juk Ego veidrodis gali parodyti ir ne labai patrauklius dalykėlius, dėl kurių mažai apie save žinantis nerimu besiskundžantis pacientas gali tapti daug apie save žinančiu nerimaujančiu žmogumi. Pavyzdžiui, ne visi džiaugiasi kritika, net konstruktyviaja, nes bet kokiu atveju ji pabrėžia kokį nors trūkumą. Kritika bus naudinga tik tam, kuris padaręs reikiamas išvadas, sieks tobulėti.

Taigi pasiryžus eiti akistaton su savimi, svarbu žinoti, koks jūsų tikslas. Pakalbėsite apie save, aiškinsitės vaikystės prisiminimus (dažniausiai nemalonius), kalbėsite apie sunkumus, problemas, nesėkmes, o kas toliau? Ar žinote tiksliai ko siekiate? Kai konsultacijos pradžioje aš klausiu žmogaus, kodėl jis nusprendė konsultuotis, dažniausiai, atsakymas būna toks: ,,noriu geriau pažinti save” arba ,,noriu daugiau sužinoti apie save” arba ,,noriu sužinoti, kodėl esu toks, koks esu”. O ką darys tada, kai visa tai sužinos? Ar atskleista ,,praeities paslaptis” galės tarnauti laimingesniam, pilnavertiškesniam, labiau subalansuotam gyvenimui? Ar atvėrus praeities žaizdas žmogus neužstrigs kaltinimų (tėvų ar kitų) akligatvyje? Ar jis pasiruošęs pokyčiams?

Pokyčiai. Ko tiksliai norite?
Žmonės visada turi lūkesčių, tačiau jie dažnai negali tiksliai apibrėžti savo siekio, todėl gyvena laukdami ko nors naujo, kokio nors pasikeitimo, o kai gauna TAI, būna nepatenkinti, nes TAI neatitinka jų įsivaizdavimo. Panašiai atsitiko ir mano dukrytei (3,8 m.)

Vieną dieną mūsų šeimai važiuojant mašina ji paprašė savo tėčio įjungti muziką. ,,Kokią?” – paklausė tėtis. ,,Na, tokią” – patikslino dukra. ,,Vis dėlto kokią?” – neatlyžo mano vyras. Nora nekantriai patvirtino dar kartą: ,,Tokią.” Tėtis paleido vieną kompaktinį diską, į kurį Nora sureagavo su nepasitenkinimu.

Kelyje į tikslą – kliūtis
Tarkim, tikslas aiškus, bet kelyje į jį pasitaiko visokių kliūčių. Kartais ta pati problema kartojasi metų metus. Ką tuomet daryti? Turbūt klausimas Kodėl? (Kodėl nesiseka? Kodėl būtent man atsitiko? ir kt.) buvo užduotas daug kartų. Kartais atsakymas į jį ateina lengvai, kitąsyk jo reikia ieškoti labai ilgai ir giliai praeityje.

Individualiosios psichologijos tėvas, Alfredas Adleris vietoj šio klausimo siūlo kitą: ,,Ko aš siekiu?”. Tiek Adlerio psichologijoje, tiek NLP yra bendra nuostata, kad žmogus visada elgiasi skatinamas gerų ketinimų, tik ne visada disponuoja konstruktyviausiomis priemonėmis, ne visada turi pakankamai žinių efektyviai siekti savo tikslo, todėl gali pasielgti neadekvačiai. Užstrigus kelyje į tikslą, anot Adlerio yra dvi galimybės judėti toliau – eiti kitais keliais arba pakeisti patį tikslą. Richardas Bandleris sako, kad vienas problemos sprendimas, vienas veikimo būdas dar neprilygsta žinojimui. Žinojimas – tai sugebėjimas tą patį rezultatą pasiekti keliais būdais.

Kita NLP prielaida teigia, kad nėra nesėkmės, yra tik grįžtamasis ryšys, informacija. Dar Nitzsche yra pasakęs, kad nėra faktų, yra tik interpretacijos. Yra tik mūsų reakcija į įvykį. Reaguojame remdamiesi savo ankstesne patirtimi, savo įsitikinimais, savo įpročiais (automatizuotais veiksmais).

Įsitikinimai, įpročiai
Kodėl esame tokie, kokie esame? Dažniausiai tai yra atskleidžiama paslaptis. Galima ilgai stebėti savo kūno procesus (laikyseną, judėjimą, gestus, mimiką, kvėpavimą, įvairius ritualus, pvz. dantų valymą), psichinius procesus (jausmus, norus, poreikius) bei mąstyseną. Po to galima analizuoti ką, kodėl ir kaip darome, o trečiame žingsnyje galima imti ir pakeisti savo vartojamus žodžius, įpročius, mintis, reakcijas ir kt. Skamba paprastai. Bet ar lengva pa(si)keisti? Brian’as Tracy’s teigia, kad viskas, kas kartojama tampa įpročiu. Blogus įpročius lengva įgyti, bet sunku su jais gyventi, gerus įpročius kartais sunku išsiugdyti, užtat su jais lengva ir gera gyventi. Norint pakeisti kokį nors trukdantį įsitikinimą arba neigiamą įprotį, visų pirma reikia turėti aiškų tikslą (norimą rezultatą), po to labai norėti ir, bene svarbiausia, kryptingai (turint gerą strategiją), atkakliai veikti.

Valios ir emocijų dvikova
NLP-istų teigimu valia pralaimi įsišaknijusioms arba stipriai prasiveržančioms emocijoms.
Šimtuose knygų, paskaitų, seminarų kalbama apie tikslo vizualizavimo svarbą, kai protas užprogramuojamas pokyčiui. Vizualizuojant siektiną tikslą mintyse kuriamos scenos, kuriose sutelkiami vaizdai, garsai ir jausmai. Jie apima ir sąmonę ir pasąmonę. Illinois valstijos universiteto profesorius Dr. Emile Donchin nustatė, kad 99% visų mokymo procesų (žinių įsisavinimas, naujo elgesio mokymas ir kt.) vyksta pasąmonės lygmenyje. Savo ruožtu Pfurtscheller’is ir Berghold’as teigia, kad smegenys kūnui siunčia signalus dviem sekundėmis anksčiau, nei nutariame kaip reikėtų elgtis, kitaip tariant veikiame nesąmoningai prieš galvodami sąmoningai. Pažįstama patirtis?
Jeigu norite pakeisti ką nors savyje arba savo gyvenime (elgesį, charakterio savybę, įsitikinimą irt.t.), pirmiau įgyvendinkite tai savo vaizduotėje ir kartokite daygybę kartų, nes įvykių kartojimas mintyse sustiprina sinaptinius ryšius tarp nervų ląstelių. Kuo stipresni tie ryšiai, tuo didesnį poveikį darys mūsų įsitikinimams ir elgesiui.

Ateities paslaptis
Taigi be praeities paslapties egzistuoja ir ateities paslaptis – koks yra mūsų potencialas? Ką mes iš tikrųjų sugebame daryti? Kaip kitaip galime elgtis, kalbėti, judėti? Nepasisekė vienaip? Pasiseks kitaip. Kas sakė, kad būtinai turi sektis iš pirmo karto? Adleriečiai mėgsta cituoti Adlerio mokinį Rudolfą Dreikursą: ,,drąsa būti netobulu”. Jeigu viskas būtų ,,čiki-piki”, vargu ar mes turėtumėme ką veikti? Juk pagrindinė raidos sąlyga yra nepasitenkinimas egzistuojančia situacija, esamais dalykais, ir noras, troškimas tobulėti patiems bei tobulinti pasaulį.

Ši tema, rodos, yra neišsemiama. Knygynuose siūloma šimtai knygų apie pozityvų mąstymą, apie laimingą gyvenimą, apie puikiausių savybių išsiugdymą. Jų turiniai labai panašūs. Kodėl jos yra tokios perkamos? Kodėl neužtenka perskaityti vienos ir imti gyventi jos patarimais? Todėl, kad skaitymas savaime yra tik proceso pradžia (input). O kur lieka duomenų apdorojimas (procesas) bei jų pritaikymas (output)?

,,Mes esame ne tai, ką galvojame, ką sakome, ką jaučiame. Mes esame tai, ką darome”. (Gordon’as Livingston’as) 

Mes esame praeitis-dabartis-ateitis. Savo praeities atsižadėti negalime, bet galime kitaip interpretuoti jos įvykius, galime pasimokyti iš jos, ir  tada gyventi dabartyje mintimis ir veiksmais, kurie užtikrins trokštamą (tikiuosi, nuostabią) ateitį.

Leda Turai – Petrauskienė
www.mindgasmic.com

Parašykite komentarą