Šviesios mintys padeda pabusti

L. Turai – Petrauskienė „Paslaptinga paslapties paslaptis“

Jeigu perskaitę šią antraštę susidomėjote rašiniu, reiškia, ir Jūs
nesate abejingi paslaptims. Puiku! Juk smalsumas yra pažinimo ir
žinojimo variklis. Ir kas gi labiausiai kutena mūsų smalsumą, jei ne
PASTAPTYS? Todėl šįkart susidomėjau šia tema, juo labiau, kad visur
aplinkui pilna paslapčių. Jei atsiversite kokį nors žurnalą arba
laikraštį, nė kartą išvysite šį žodį, jei įsijungsite radiją arba
televizorių, nė kartą išgirsite jį. Ar bent nujaučiate, kiek užklausų
gavau surinkusi ,,paslaptis” Google ieškiklyje? Net 349 000. Ir kokių
ten paslapčių tik neminima – yra snaiperių paslaptis, žmogaus
prasidėjimo paslaptis, laisvės, lieknėjimo, moters, gyvybės, valstybės,
vaistažolių, Da Vinčio, pirmo sakinio, tikėjimo, auksinių žuvelių,
sėkmės, močiutės, tulpių, 25-ojo kadro, alaus, net šviežio pieno
paslaptis ir tai tik mažytė viso to, ką išvydau, dalis.

Narpliodama paslapčių paslaptis toli gražu nesiekiu išsamumo. Apsiribosiu tradicine prasme vartojama sąvoka- kalbėsime apie sąmoningą nutylėjimą ir mūsų pasąmonėje esančią, nuo mūsų sąmonės paslėptą informaciją.

Egzistuoja nepažintos ir pažintos paslaptys. Nepažintas paslaptis sunku atskleisti, o pažintas paslaptis sunku neatskleisti. Paslaptis – tai daugiau, nei nežinoma informacija. Paslaptis yra jėga, virstanti energija.

Tačiau informacijos nežinojimas savaime dar nėra paslaptis. Paslaptis atsiranda tada, kai kažkas nuslėpia informaciją nuo kitų, kurie būtinai norėtų ją atskleisti. Tokiu būdu susiformuoja aktyvi dinamika tarp dviejų šaltinių. Informacijos turėjimas suteikia daugiau valdžios ne tik žmonėms, valstybės institucijoms, organizacijoms, bet simboline prasme ir įasmenintiems gamtos, visatos elementams, reiškiniams, pvz. gamtai, dangui, žvaigždėms, ateičiai, ligoms, senoms civilizacijoms, ląstelėms ir kt. Būtent mūsų noras, poreikis atskleisti nežinomybę „pakrauna“ ją energija ir paverčia paslaptimi.

Sąmoningos kasdieninės paslaptys

Slėpdami informaciją nuo kitų, siekiame pranašumo. Šeimininkė neatskleidžia pyrago recepto, nes tik ji pati nori gaminti tokį desertą, kad nors liežuvį praryk. Tačiau tie, kurie naršo po sutuoktinių kišenes ieškodami slaptų meilės ryšių įkalčių, atskleidę paslaptį  kaip tik netenka ,,valdžios” ir atsiduria silpnesnėje pozicijoje.

Žmonės dažnai nekalba apie savo trūkumus, kompleksus, silpnybes, nes bijo sugadinti tą įvaizdį, kurį patys susikūrė apie save arba kiti apie juos. Kasdieninių paslapčių (pirmoji meilė, siurprizai, dovanos, nėštumas, liga, strategijos ir kt.) gali turėti ne tik žmogus, bet ir visa šeima, visas kolektyvas, draugų ratas, tauta.

Ar gerai, ar blogai turėti paslapčių? Kokiu mastu galime, ir (ar) turime būti atviri?
Dažnai sakoma, kad nutylėdami, nuslėpdami, užgniauždami emocijas susargdiname save. Tačiau išrėžti žodžiai, pykčio priepuoliai, išduotos paslaptys apie save arba kitus ar nekenkia ir mums,  ir aplinkiniams?

Prisimenu, kad psichologijos institute turėjome pasižadėti laikytis konfidencialumo ir niekam nepasakoti to, ką mes girdėjome, kalbėjome ir darėme grupinių užsiėmimu metu. Vis dėlto kiekvienąsyk atsirado žmogus, kuris kažkur išplepėdavo kažkieno ,,kurioziškiausias” istorijas (patys išsiduodavo leptelėdami, kad ,,kai aš tai pasakiau, tada…. ir papasakodavo klausytojo reakciją į išduotą paslaptį). Vilniuje svečiavęsis vokiečių psichologas pabrėžė, kad prieš atskleidžiant savo paslaptį, verta apsvarstyti išplepėjimo riziką. Žmogus nebūtinai turi ,,apsinuoginti” prieš kitus. Vengrų rašytojas, Milán Füst rašė:
,,Ką man daryti su tokiu žmogumi, kuris neturi jokių paslapčių? Kam jis įdomus?”

Turbūt girdėjote apie Mėlynbarzdį princą (teksto autorius – Béla Balázs, kompozitorius – Béla Bartók)? Kai jo pilyje apsigyvena mylimoji Judita, ji karštligiškai puola atrakinėti visų septynių užrakintų kambarių duris. Ji paprašo raktų. Gauna pirmąjį, antrąjį, trečiąjį, ketvirtąjį, penktąjį, tačiau šeštąjį ir septintąjį Mėlynbarzdis princas atsisako įteikti. Judita nustebusi klausia, kodėl. ,,Todėl, kad iš eilės atrakindama šias duris, tu atvėrei ir mano gyvenimo paslaptis. Pilyje pasidarė vis šviesiau ir šviesiau. Bet jeigu atidarysi šeštąjį ir septintąjį kambarį, mano pilis vėl paskęs tamsoje. Už tų durų nėra daugiau šviesos.” Judita neatlyžta ir gauna šeštąjį raktą. Už šeštųjų durų ji randa mirtinos tylos gaubiamą ežerą. Į jos klausimą Mėlynbarzdis princas atsako, kad tai yra jo išverktų ašarų tvenkinys ir kambaryje ima temti. Judita maldauja septinto rakto, kuriuo ji atveria duris visoms senoms princo mylimosioms.  Jos susirikiavusios į eilę ima plūsti laukan, ir dabar jau ir Juditai teks atsistoti į virtinės galą.

Vengrų psichologas Péter Popper teigia, kad net didžiausioje meilėje ir draugystėje užtenka atverti tik penkerias duris. Kiekvienas žmogus turi teisę į intymumą, į savo paslaptis, kurios paslėptos už paskutinių dviejų durų. Juk nebūtina atskleisti visų savo prisiminimų, nesėkmių, skausmų. Visiškas apsinuoginimas negali būti nei meilės, nei draugystės, nei kitų gerų santykių kriterijus. Kartais kaip tik tyla byloja apie meilę.

Paslaptys santuokoje?

Minėtasis psichologas aršiai kritikuoja tuos vyrus, kurie,  „nuėję kairėn“ išbalusiu veidu, drebančiu balsu prisipažįsta savo žmonoms. Anot jo, jie bailūs, neatsakingi žmonės, nepajėgiantys nešti ant savo pečių neištikimybės naštą. O ką į tokią išpažintį atsakyti išduotai žmonai? Ar ne geriau nieko nežinoti apie jos kaip moters pralaimėjimą, apie jos pažemintą orumą?

Visai kas kita, kai vienas iš partnerių iš tikrųjų įsimyli kitą žmogų. Tada geriau nekelti iliuzijų, jog dar viskas gali grįžti į senas vėžes, kad viskas gali būti po senovėj ir siūlas bus surištas be mazgo…

Tad visuotinės taisyklės, ar atsiverti ar tylėti, nėra. Kartais būtent moralinė pareiga verčia nutylėti teisybę, kitąsyk kaip tik ji skatina ištarti net skausmingiausius žodžius.

Tėvų ir vaikų santykiai

Ar Jūs turėjote paslapčių prieš tėvus? Nemanau, kad vaikai privalo išpasakoti visus mažmožius savo gimdytojams. Ko gero, daug svarbiau, kad jie galėtų pasitikėti tėvais, kad galėtų atvirai kalbėti apie savo nerimus, apie savo klaidas, širdgėlas, kad vietoj pylos jie sulauktų paramos tada, kai prašo ir tada kai neprašo, bet įgudusios suaugusių akys, širdis tą poreikį pastebi. Jeigu jie bus ne tik išklausyti, bet ir išgirsti ir suprasti, tuomet ir jų slepiamos paslaptys bus tik žiupsnelis prieskonių vaikystėje ir paauglystėje.

Paslaptys ir medicinos etiketas

Kadaise (gal ir dabar) buvo aršiai aiškinamasi, ar gydytojas turi informuoti ligonį apie jo kritišką diagnozę. Kai Amerikoje jau buvo privaloma pranešti ligoniui visą jo diagnozę, bei likusį gyventi laiką, Vengrijoje kurį laiką buvo madingą nuslėpti faktus nuo mirtina liga sergančio žmogaus. Tik šeimos nariai galėdavo atskleisti tiesą ligoniui. Kokios pasėkmės? Štai vienas pavyzdys:
Viena moteris, apsilankiusi pas gydytoją ,,suprato”, kad serga nepagydoma liga. Paklausiusi daktaro, ar ji neserganti vėžiu, baltu chalatu vilkėjęs autoritetas nusikvatojo sakydamas: ,,Kokių kvailysčių šnekate? Mes dar daug metų šoksime užgavėnių linksmybėse.“ Moteris padarė išvadą, kad jeigu inteligentiškas žmogus į rimtą klausimą atsako taip nerimtai, tai neabejotinai reiškia jos sunkią būklę. Ir netrūkus pasimirė.

Pasakyti ar nutylėti? Prieš priimant sprendimą, vertėtų nepagailėti laiko pabendrauti su pacientu. Nuoširdaus pokalbio metu stebint jo elgesį, įdėmiai klausantis jo klausimų, samprotavimų tikriausiai išaiškės jo pageidavimas. Juk yra žmonių, kuriems svarbu žinoti apie savo likimą. Gydytojai norėjo nuslėpti lemtingą vieno filosofo diagnozę, tačiau jis, pastebėjęs jų paslaptingą elgesį išrėžė, kad jis žūtbūt privalo žinoti, kiek jam liko laiko gyventi, nes vienu metu rašo kelias knygas, dirba įvairius darbus ir jam svarbu nustatyti prioritetus ir spėti pabaigti pradėtus darbus.

Žmonių santykiai remiasi (arba turėtų remtis) pasitikėjimu ir vis dėlto žmonės yra įtarūs. Uždavinėja klausimus, kuriais siekia patikrinti vienas kitą. Dažniausiai daugumą įtarimų kelia paslaptingi žmonės, kita vertus, būtent pernelyg atviraujantieji irgi piktnaudžiauja (jie neva siekia ko nors gauti mainais už atvirumą, paslapčių atskleidimą). Kai kurie savo paslaptimis dalinasi norėdami ,,įpareigoti” pašnekovą išduoti savąsias.

Pradžioje minėjau, kad smalsumas yra raidos variklis, tačiau jis taip pat gali būti ir paslapčių, gerų santykių, intymumo žudiku. Todėl reikėtų žinoti, kada tylėti ir kada kalbėti, Cervantes’o žodžiais ,,išmintingas yra tas žmogus, kuris moka tinkamu laiku kalbėti ir tinkamu laiku tylėti”.
Nebūtina viską išplepėti apie save, nes tapsime per daug pažeidžiami. Ir taip pat nebūtina kitų kamantinėti, įtarinėti, juk jeigu būsime dėmesingi, daug ką suprasime iš jų kūno kalbos.

O jeigu ne, tai reikštų, kad nepakankamai įdėmiai stebėjome, klausėmes, nes buvome pernelyg užsiėmę savimi. ,,Ne taip sunku atverti paslapčių pasaulio duris, kaip daugelis mano. Priešingai – jas be galo sunku užverti.” (Akutagava)

Kitą savaitę kviečiu Jus panardyti (ne per giliai) pasąmonės jūros gelmėse. Apie tai jau daug rašyta, šnekėta, ypač apie savęs pažinimo svarbą ir privalumus.

Bet ar Jūs esate kada nors susimastę apie šio pažinimo riziką ir trūkumus? Ar žinote, ką daryti su atskleista informacija, ir kaip ją verta panaudoti siekiant geresnės, laimingesnės ateities?

Leda Turai – Petrauskienė
www.mindgasmic.com

Parašykite komentarą