Atsargiai! Driežas už vairo

Paskutiniu metu atklydo viena įdomi mintis, jog mūsų sąmonė dažnai taiko dvigubus standartus. Kaip kitaip pavadinti tai, jog vienu metu jūs  kažko norite ir tuo pačiu nieko dėl to nedarote. Mes dažnai keliame sau vienokius ar kitokius tikslus, tačiau taip pat aktyviai kaip juos keliame, taip pat aktyviai ir tingime ieškodami visokiausių veiklų, kad tik nereikėtų dirbti tų tikslų siekiant. Ta pati sąmonė labai visko nori ir tuo pačiu padarys viską, kad tik tie tikslai būtų nukelti rytojaus dienai. Tol kol nepažvelgiame į savo sąmonę iš tolimesnės perspektyvos atrodo, jog taip susiklosto gyvenimas, jog gal dar kažko iki galo nežinome ar nesuprantame, gal trūksta valios, ryžto, o gal dar reikia išmokti vieną techniką ar perskaityti vieną knygą, kad viskas gautusi be jokių pastangų. Rezultatai be pastangų dabar yra labai madinga mąstymo tendencija, bet šiandien mes ne apie tai. Tiesiog noras ir nenoras yra vienoje ir toje pačioje galvoje, vienu ir tuo pačiu metu. Tad kaip atsiranda tokie prieštaravimai?

Galvoje yra netik norai/nenorai, bet ir smegenys, jos sudarytos iš trijų dalių. Pirmosios susiformavo reptilijos smegenys, jos yra atsakingos už fiziologinius poreikius. Vėliau ant jų užaugo žinduolių smegenys, kurios reguliuoja emocijas, o ant šių užaugo pačios didžiausios homo sapiens mąstančios smegenys. Šios smegenys tarpusavyje dažnai „nesusikalba“, nes yra iš esmės skirtingos ir atsakingos už skirtingus dalykus. Reptilijos smegenys yra tingios ir laimingos kai mums šilta, pilvas sotus, šalia nėra jokių plėšrūnų ir atliekame karts nuo karto reprodukcines funkcijas. Reptilijos smegenys nesupranta, kodėl jūs užsimanote akinių nuo saulės ar sportinio automobilio. Ar jūs matėte kada driežą už vairo? Driežui automobilis nereikalingas, todėl reptilijos smegenys niekaip nesupras kodėl reikia dirbti, kai būtų galima tiesiog ramiai kaitintis saulėje. Visai kas kita kuomet kažko užsimano už emocijas atsakingos smegenys, nes juk daugeliu atveju mes perkame ir vartojame, kad patenkintume ne fiziologinius, o emocinius poreikius. Na ir galiausiai mūsų racionalus protas lieka visiškai susipainiojęs, sutrikęs visa tai kažkaip turėdamas racionalizuoti. Jis kasryt deklaruoja tikslus, o kiekvieną vakarą konstatuoja faktą, kad nieko per dieną nebuvo padaryta, nes reptilinė dalis sau ramiai snaudžia, žinduolio smegenų dalis emocionaliai kartoja  „noriu, noriu, noriu“, o racionalus protas skaičiuoja, analizuoja ir bando atkalbėti save nuo nereikalingų norų, nes supranta, kad tie norai jį tik apsunkina.

Įsivaizduokite, jog mintys, kaip ir kompiuteris turi savo programinę įrangą. Daugeliu atveju ko gyvenime nepadarote yra dėl minčių programinės įrangos spragų. Kitur priežasčių praktiškai ieškoti neverta. Noriu, kad tiesiog į savo sąmonę pažiūrėtumėte šiek tiek kitu kampu. Jei pas jus ateitų darbintis darbuotojas, labai daug visko prižadėtų, bet priėmus į darbą jis tinginiautų ir nieko neveiktų ar jo neatleistumėte? Žinoma, kad taip. Jis taikė dvigubus standartus, sakė vieną, darė kitą. Tai jei jūsų sąmonė užsimano, kad jai reikia kažkokio daikto, bet po to nenori padirbėti papildomų valandų, kad tą daiktą būtų galima įsigyti argi negalima būtų tai pavadinti dvigubų standartų taikymu? Ji jus apgaudinėja. Daikto nori, o dirbti ne. Išauklėkite ją, supraskite kaip ji veikia, nes kitaip teks kankintis ilgai ir nuobodžiai.

Aivaras