Šviesios mintys padeda pabusti

Nepastebėta patyčių priežastis

Kiekvienam yra tekę sulaukti replikos ar grubesnio žodžio iš bendramokslių. Vieni tai pamirštame greitai kiti nuoskaudas nešiojamės ilgai. Prasivardžiavimas, apkalbos, patyčios ar fizinis smurtas yra tie dalykai, kurių norėtų išvengti kiekvienas mokinys ir mokytojas. Tema aktuali, tad ir idėjų šia tema niekuomet nebus per daug. Patyčias ir jų priežastis panagrinėsiu kiek kitu rakursu.

Žmonių paklausus dėl ko kyla patyčios, jie pirmiausiai pamini žmonių skirtumus, kad tyčiojamasi iš charakterio savybių, rūbų, išvaizdos, socialinio statuso, lėtumo, akinių, žemo ūgio, antsvorio ir pan. Vaikai galvoja, kad kiti jų nemėgsta, kad jie yra prastesni, kad kažko nesugeba, kad kažkuo nuo kitų skiriasi. Tačiau ar tikrai taip yra? Visi juokiasi iš mano plaukų spalvos, aš galvoju, jog tai yra patyčių priežastis, tuomet persidažau plaukus ar tai garantuoja, jog patyčios baigsis? Juk jei patyčių priežastis yra išvaizdos skirtumai, tai pašalinus priežastį patyčios turėtų liautis, bet jos nesiliauja. Jei visi juokiasi iš mano rengimosi stiliaus, aš galvoju, jog tai yra tikroji priežastis ir stilių pakeičiu ar tai garantuoja, jog patyčios baigsis? Jei visi mane pravardžiuoja, vadina mane lėtu, bet mano charakteris pasikeičia ir esu toks kaip visi ar tai garantuoja, kad patyčios baigsis? Tad kur ieškoti tikrosios priežasties, nes net jei pakeičiame išvaizdą, charakterį, o patyčios nesiliauja vadinasi ne išvaizdos, elgesio ir charakterio skirtumai patyčias sukelia.

Galbūt bandote spėti, jog vaikai taip išlieja savo pyktį ir agresiją, jog nevaldo savo emocijų, jog nori pademonstruoti savo statusą ir jėgą, tačiau kodėl tuomet patyčių susilaukia ne visi iš eilės klasiokai, o tik kai kurie? Jei pagrindinis tikslas išlieti savo pyktį, tai koks skirtumas į ką tas pyktis bus nukreiptas. Sakysite į patį silpniausią? Silpniausią fiziškai ar psichologiškai? O kiti galbūt iškart paprieštarautų, jog kartais silpnųjų niekas neliečia ir patyčių susilaukia tikrai ne patys silpniausieji. Taigi jei ne skirtumai, jei ne pyktis ir agresija, tai kas tuomet yra patyčių priežastis?

Papasakosiu įdomią istoriją. Lukas lankosi naujame mieste. Priešais didelį senovinį namą jis pamato berniuką tarp daugybės balandžių. Berniukas juos maitina batono gabaliukais. Norėdamas užkalbinti svečias paklausia:
– “Ką tu darai?” .
– “Aš bandau nubaidyti balandžius” jam atsako.
– “Ką turi omenyje, nubaidyti?”.
– “Taip, aš noriu juos nubaidyti. Kiekvieną dieną, jau daugybę metų šie balandžiai atskrenda prie mūsų namo tuo pačiu metu kiekvieną rytą. Jie kelia triukšmą ir teršia aplinkui.”
– “Tai kodėl tu juos maitini?” nustebęs paklausė Lukas.
– “Mano tėvai viską išbandė ir suprato, kad geriausias būdas juos išvaikyti, tai juos pamaitinti. Kuomet jie sulesa viską iki paskutinio trupinio ir pasisotina jie išskrenda.”

Kas šioje istorijoje jums pasirodė nelogiška? Berniukas galvodamas, jog baido paukščius,  juos maitindamas priversdavo sugrįžti. Atrodo nelogiškai, bet jis nesuprato, jog elgiasi nelogiškai, jis tiesiog kovojo su problema taip kaip ją suprato. Ką tai turi bendro su patyčiomis? Patyčių priežastis irgi yra nelogiška, o kadangi ji visiškai nelogiška, dažniausiai niekas jos taip ir nesupranta. Bet po nelogiškumu pažvelgus giliau, pasimato visiška logika ir aiškumas. Taigi berniukas kasdien maitino balandžius, nors norėjo jais atsikratyti, taip ir patyčių aukos kasdien kažkuo pritraukia savo skriaudikus, nors norėtų jais atsikratyti. Kas yra tie “trupiniai”, kurie kasdien pritraukia skriaudikus?

Nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog “trupiniai” yra išvaizdos, charakterio skirtumai, o kita problema neišauklėti “balandžiai”, bet “trupiniai” yra kas kita. Vaikams patyčios yra tiesiog grubus žaidimas. Grubus, bet žaidimas, kuriame jį žaidžiantieji nori nugalėti, nes tam ir yra žaidimai, kad vieni laimėtų, o kiti pralaimėtų. Žaidimai netektų viso žavesio ir prasmės, jei visuomet būtų lygiosios. Bėda yra tik ta, jog šiame “žaidime” auka nesupranta, jog vyksta žaidimas, nesupranta šio žaidimo taisyklių. Auka yra pasimetusi, nuliūdusi ir nusivylusi, nes visuomet pralaimi. Kuo labiau auka pasimetusi, supykusi ar susierzinusi, tuo smagesnis žaidimas yra skriaudikams.

Ar būtų smagus žaidimas jei auka visiškai į patyčias nereaguotų ir nekreiptų jokio dėmesio? Ar smagu būtų žaisti atsistojus priešais sieną? Sieną galima visaip išvadinti, išpaišyti, galima ją spardyti, tačiau tyčiotis iš sienos nuobodu, nes siena nerodo jokios reakcijos. Ir nesvarbu ar siena mūrine ar betoninė, aukšta ar žema, stora ar plona, nauja ar gerokai apgriuvusi ir nesvarbu ar tu pyksti ant sienos ar nepyksti ar esi gerai išauklėtas ar ne. Siena nerodo jokios reakcijos ir žaidimas yra nuobodus, bet yra vaikų, kurie savo reakciją rodo, tad kabinėtis prie vaikų yra daug smagiau. Šie bando atsikalbinėti, verkia, skundžiasi, pyksta ir rodo įvairiausią kitokią reakciją, o tai jau yra gerokai įdomiau. Vyksta žaidimas ir šį žaidimą skriaudikas laimi, nes jis išprovokuoja reakciją. Kuo reakcija didesnė, tuo stipresniu skriaudikas gali pasijusti. Siena reakcijos parodyti negali, o kiti žmonės gali, todėl žaidimas gerokai įdomesnis. Net jei po patyčių skriaudiką bara tėvai ir mokytojai, net jei skriaudiko pradeda nemėgti klasė, visa tai jam nesvarbu, nes jis rado žaidimą, kuriame gali būti nugalėtoju.

Kuomet vaikai pravardžiuojasi, tyčiojasi ar stengiasi ką nors išvesti iš kantrybės, kaip jie jaučiasi? Ar jie dėl to jaučiasi blogai? Jei jie jaustusi blogai jie to nedarytų. Tačiau kuomet jie prasivardžiuoja, o tu susierzini, jiems tai patinka. Jie jaučiasi puikiai ir nori dar daugiau. Tu jautiesi blogai, o ne skriaudikai. Kuo labiau supyksti, tuo jiems smagiau. Kuo labiau stengiesi juos sustabdyti, tuo jie jaučiasi geriau. Jie galvoja “pabandyk mane sustabdyti, tau nepavyks, nesvarbu kiek bandysi, tai smagus žaidimas kuriame aš būsiu nugalėtoju”. O nugalėtoju būti juk smagu. Bandyk neparodyti savo reakcijos, tačiau jei nors menkiausiai išsiduosi ir tą jie pamatys veide, tai padės jiems jaustis gerai ir jie tęs toliau.

Taigi tikrieji “trupiniai”, kurių kiekvieną dieną atskrenda balandžiai yra aukos rodoma reakcija, pyktis, liūdesys ir susierzinimas. Tai maitina ir pritraukia balandžius, o ne kitokia išvaizda, charakteris ar elgesys.  Ne visuomet “balandžiai” yra pritvinkę pykčio ir neapykantos, kad skriaustų kitus. “Balandžiais” tampa ir protingi, gabūs, jokių psichologinių problemų neturintys mokiniai, tačiau jie žaidžia žaidimą ir tas žaidimas jiems patinka. Tikiuosi, jog dabar “žaidimo” taisyklės visiems bus aiškesnės ir šios įžvalgos suteiks naudos.

Aivaras Pranarauskas
(ištrauka iš mokymų apie patyčių prevenciją)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Comment validation by @