|
| A.Guoga "Kaip atpažinti artėjančią krizę" |
|
Artėjančią krizę galime numatyti ir jai pasiruošti, jei tik suprantame kas jas sukelia. Asmeninių krizių ir apskritai galima išvengti, o visuomeninių krizių metu galima geriau pasinaudoti atsiradusiomis ilgalaikėmis galimybėmis. Taigi visų pirma apie tai, kokios yra giluminės krizės priežastys. Ne kartą girdėjome pasakymą, kad krizes sukelia išbalansuota plėtra. Tvarus ekonominės plėtros pagrindas yra tokia padėtis, kai daugiau pagaminama nei suvartojama. Pažvelkite į Kiniją. Ten visa šalis triūsia, pluša po keliolika valandų kiekvieną dieną, kad aprūpintų pasaulį pigiomis prekėmis. Ten žmonės daug atiduoda, o uždarbiai nespėja pasivyti atliktų darbų. Po kelerių tokios plėtros metų visi sušneko apie kiniškąjį stebuklą. Tai tikros plėtros, šviesesnės ateities ir galios receptas. Kol plėtra remiasi tokiu pamatu, krizės nebaisios - blogiausiu atveju, jos tik trumpam pristabdys visuomenės kelią į gerovę. Tikrą, griaunančią krizę pranašauja tokia plėtra, kai daugiau suvartojama nei sukuriama. Tokioje visuomenėje madinga rūpintis kaip čia kaip nors ką nors gavus nieko neduodant mainais. Nustojama tarnauti kitiems, pradedama tempti paklodę į savo pusę. Pas mus, pavyzdžiui, neseniai buvo madinga savo gerovę statyti ne sunkiai dirbant, o naudojantis sunkia darbdavių ir užsakovų padėtimi. Tapo populiaru „investuoti“ taip, kad praturtėtum nieko nedarydamas ir nieko doro nekurdamas kitiems. Tokioje visuomenėje žmonėms svarbiausia pasisotinti kitų sąskaita. Kurie sugeba tai padaryti, tampa herojais ir sektinais pavyzdžiais. Pagrindinis artėjančios krizės ženklas - visuotinio „naglumo“ pakilimas. Ryškiausias tokio reiškinio pavyzdys buvo statybininkų elgesys pastarojo bumo laikotarpiu. Tuo metu aplaidžiai savo darbą atliekantis juodnugaris kėlė save į padanges, darbo nesutinka atlikti net už 5000 lt/mėn. Susidaro įspūdis, kad tvarka nuo šiol pasikeitė ir kad dabar orkestrui diriguos ne inteligentiškas užsakovas, o pagiriotas dažytojas... Kažką panašaus matėme ir likusioje darbo rinkoje. Kai kuriems darbuotojams tapo įprasta pirmu reikalu, vos atėjus į darbą, peržiūrėti siūlomų darbų skelbimus. „Dirbama“ tol, kol darbdavys nepradeda prikaišioti tingaus sėdėjimo darbe - tuomet pakuojamės daiktus ir į naują darbą - su didesniu atlyginimu. Tokią padėtį aš vadinu dumblo pakilimu į paviršių. Faktiškai pradeda vadovauti „naglieji“ - kurių pirštai labiausiai į save ir kurie nebijo atitinkamai veikti. Normalūs žmonės tuo metu stveriasi už galvos ir visaip stengiasi išsaugoti nuolat vis užliejamą laivelį. Tai palankus metas įvairiausioms išdavystėms, vagystėms ir t.t. Staiga tai, kas anksčiau buvo nepadoru, tampa norma. Susidaro įspūdis, kad pasaulis negrįžtamai pasikeitė - nuo šiol nebebūtina laikytis padorumo. Tikrovė, deja, dabar tokia: kuo mažiau padorumo - tuo tau geriau sekasi. Ir staiga, kaip perkūnas iš giedro dangaus - krizė! Per stebuklingai trumpą laiką tokia valdžia pasibaigia, jie stebėtinai greitai vėl tampa mielais ir paslaugiais žmogėnais. Visai kaip Bulgakovo „Šuns širdyje“. Kai tik Šarikovą atvertė į šunį, jis ir vėl tapo mielas ir nuolankus padarėlis. Dabar šie smarkuoliai ir vėl grįžta ten, kur buvo iki „gerųjų laikų“ - pažeminti, pikti ant viso pasaulio ir su veidmainiška šypsena lūpose. Jie ir vėl pasirengę tarnauti padoriems žmonėms - savo tikriesiems šeimininkams. Dabar jau dirba daugiau ar mažiau padoriai - suprantama, iš baimės likti be pragyvenimo šaltinio. Taigi viskas grįžta į savo vietas. „Dumblas“ leidžiasi žemyn, kur jam ir priklauso. Visiškai sugedę lieka už borto sunkiausiu metu ir atlieka kaliausės vaidmenį kitiems nedorėliams. Dabar puikus metas perspektyviems žmonėms - darbo rinkoje „motyvuotų darbuotojų“ nors vežimu vežk! Viską gali padaryti. Atėjo galimybių metas tiems, kurie krizės metu išlaikė padorumą - darbuotojai kyla aukštyn į vidutinės grandies vadybininkus, vadovai gerina personalo kokybę ir ryšius, vartotojai aptarnaujami puikiai! Taigi, artėjančios krizės pranašas yra iki aukštumų iškilęs „dumblas“. Pirmoji rimtos krizės Lietuvoje praūžė tuoj po nepriklausomybės paskelbimo. Atsimenate, koks chaosas buvo šios krizės priešaušryje? EBSW, Sekundė, Dekanidzė, prekybininkų antkainis - 200 - 300 proc., niekas nenori mokytis aukštojoje mokykloje... Pastaroji krizė - nepaprastas akiplėšiškumas darbo, o ypač statybos rinkoje. Teisybės dėlei, reikia pasakyti, kad ne vien darbuotojai praranda ryšį su tikrove - būna, ir darbdaviai praranda saiko jausmą. Tokiems darbdaviams bus sunkiau nei kitiems svarstyklėms pasisukus į priešingą pusę. Dėl tos pačios priežasties taip greitai pakyla ir subliūkšta populistinės partijos - jos pasinaudoja masių noru gauti kai ką nieko neduodant mainais. Visur, visose srityse, kai liaudis pereina į supergreito vystimosi fazę pamiršus padorumą, krizės nagai jau laukia už artimiausio kampo.
Powered by !JoomlaComment 3.12 Copyright (C) 2007 Alain Georgette / Copyright (C) 2006 Frantisek Hliva. All rights reserved. |
|||||||||||||||||||||||||||||
Visi seminarai
Seminarai
Visi CD ir DVD
CD ir DVD
reklama
Sprendimas: Juodaskatinas