404 Pinigai ir "nėšimo" tradicijos sovietmečiu - Success.lt - seminarai Vilniuje. Audio knygos ir saviugdos straipsniai. - Success.lt – seminarai Vilniuje. Audio knygos ir saviugdos straipsniai.

Šviesios mintys padeda pabusti

Pinigai ir „nėšimo“ tradicijos sovietmečiu

Norint suprasti, kodėl tarp valdininkų taip paplitusi korupcija, reikėtų turėti
omenyje, jog daugelio jų, dabar jau solidaus amžiaus vyrų, vaikystė ir jaunystė
prabėgo okupuotoje šalyje. Jų vertybių sistema susiformavo vyraujant kitokiam
gyvenimo būdui. O kokia tendencija vyravo tuo metu bet kurioje darbovietėje?
Vyresnio amžiaus žmonės prisimena puikiai pažįstamą žodį „nešti“. Jaunesniajai
kartai paaiškinsime, jog šis žodis reiškia tiesiog vogti iš savo darbovietės.
Ta vagystės rūšis buvo suprantama visai kitaip nei vagystė iš kišenės autobuse
ar įsilaužimas į namus. Tai buvo vos ne privalomas ritualas. Visi viską „nešė“. Mėsos
perdirbimo įmonės darbuotojai „nešė“ dešras, plytų fabriko darbuotojai – plytas, o
duonos kepyklos kepėjai – batonus ir t. t. Apie „nešimą“ būdavo kalbama su tikru
azartu ir gera nuotaika. Buvo pavydima tiems, kurie dirbo „pelninguose“ darbuose,
kur buvo galima „nešti“ daugiau, ir užjautė tuos, kurie neturėjo ko „išnešti“ iš savo
darbo.

Tai buvo tam tikra patriotiškumo išraiška, nes daugelis įsivaizdavo, kad neša
iš okupantų. Mes, lietuviai, „nešame“ viską iš gamyklų, kurių statybas organizuoja
Partija ir „verčia“ mus jose dirbti. Niekaip kitaip pasipriešinti negalime, todėl bent jau
„nešime“: pro visas spragas tvorose, sunkvežimiais ir visais kitais įmanomais būdais.
Tai buvo savotiška pasyvi pasipriešinimo forma.

Deja, šiandien padėtis nedaug pasikeitė. Valdininkai (o neretai, jeigu tik gali, ir
daugelis kitų) ir toliau „neša“ visais įmanomais būdais. Nors okupantų neliko, liko
įpročiai ir per tiek metų susiformavusi priklausomybė. Jeigu žmogaus jaučia, kad gyvenimas
jam neteisingas, jis yra puolamas, nelaisvas ir nesaugus, neturi jokių įgūdžių, kad galėtų dirbti kitokį nei valstybinį „nešimo“ darbą, tai jis žino, kad jo niekas kitas nesamdytų, tai ir natūralu, kad jis toliau „neša“. Jam sunku atsisakyti „nešti“, nes jis
yra nuo to priklausomas.

Reikia suprasti vieną dalyką: valdininkas savo naujame už mūsų pinigus nupirktame
džipe yra lygiavertis girtam valkatai stotelėje. Nesvarbu, kad vienas vilki
kostiumą, o kitas nesiprausė pusę metų. Juos abu valdo priklausomybės, abu joms
negali atsispirti ir iš jų abiejų jokios naudos visuomenei.
Deja, sukišti džiną atgal į butelį daug sunkiau, negu jį išleisti. Daugelis galbūt
racionaliu protu suvokia, jog jau taip elgtis nederėtų, tačiau paklūsta pernelyg gajam
„aukos“ jausmui, o jausmas visada veikia stipriau negu racionalus protas. Protas ras
visus pasiteisinimus ir visus būdus, kad jausmas būtų realizuotas, kad tik toliau būtų
galima „nešti“.

Apie pinigų fetišą, arba Nauji karaliaus drabužiai
Fetišizmas yra žmogiškų galių suteikimas daiktui. Kuo daugiau apsistatai daiktų
– tuo jautiesi galingesnis. Nėra aplink daiktų – esu bejėgis. Tačiau argi tai ne bėgimas
nuo savo gyvenimo? Nebelieka tikslų, kurie man padėtų realizuoti žmogiškąjį potencialą
– tik kaupiu visokius blizgučius ir savo džiaugsmą regiu ten, kur jie susidėlioti!
Visos mūsų priklausomybės yra ne kas kita, bet mėginimai pabėgti nuo tikrovės.
Mūsų tikrovė – tai žmogiškieji iššūkiai ir kaip gebame su jais susidoroti.Vadinasi,
priklausomybė – tai nepatirti žmogiškųjų nuopuolių ir nepasikelti. Iš tiesų nemylėti,
o tenkintis pakaitalais. Nejausti tikrų jausmų, o slopinti juos įvairiais tikrovės
suvokimą blokuojančiomis priemonėmis, tokiomis kaip alkoholis, nikotinas ar
nesveikas maistas. Štai tikroji visų priklausomybių priežastis – mes norime miegoti,
negyventi, pasislėpti, užsimiršti. Mes paprasčiausiai nevalingai atsisakome gyventi.
Mes norime jaustis patogiai – kaip tada, kai buvome kūdikiai. Ar verta stebėtis, kad
tos priklausomybės mus žudo?

Pinigų nereikia garbinti, o reikia jiems skirti tinkamą vietą ir suprasti, ką jie jums
duoda ir ką jie iš jūsų atima. Būtent tai, kad pinigai kažkuo mus nuskurdina, mes visada
esame linkę karštai neigti, ypač tada, kai esame pakliuvę į priklausomybę. Rūkalius
žino, kad kenkia savo sveikatai, bet iš visų jėgų pats save teisina ir ignoruoja visus
argumentus. Todėl jis taip kvailai ir kalba, nes visai nenori rasti tiesos. Jis sugalvos ką
tik nori, kad tik rastų pasiteisinimą ir galėtų prisidegti dar vieną cigaretę. Jis nenori
net girdėti apie tai, jog visa rūkymo esmė – tai traukti į save nuodingus dūmus. Lygiai
taip pat mes, kaip musės, esame įkritę į uždirbk, vartok, pirk, parduok mąstymą ir
tikime, kad iš nekontroliuojamo vartojimo gauname realios naudos.

Megztinis reikalingas tam, kad sušildytų mus ir leistų smagiai jaustis šaltesnę
dieną. Bet ką jūs gaunate nusipirkęs penktą megztinį ar įsigijusi dar vienus batus prie
tos suknelės? Jūs mokate tikrus pinigus už iliuzijas. Ko dar stebėtis, kad uždirbęs ir
išleidęs krūvas pinigų jaučiatės tik tuščias ir išsekęs? Ta tuštuma mus gąsdina, tad
užsiverčiame darbais ir išsikeliame tikslą uždirbti milijoną tiesiog tam, kad turėtume
ką veikti. Bet ta dvasinė tuštuma turi savo paskirtį. Ji siunčia žinią: dvasiai labai stinga
vitaminų, ji badauja.

Visa reklamos pramonė siuva „karaliaus drabužius“ įtikinėdama mus, kad
turėdami pinigų, galime patenkinti visus savo poreikius. Reklamos neretai daiktus
pateikia kaip dvasinį maistą ir taip mėgina mus apgauti. Todėl prasmės, didingumo
ištroškusi siela neretai užkimba ant šio kabliuko, nes alkanas juk nesirenka. Ką
paduosi – tą ir paims.

Vis dėlto tapdami vis turtingesni, žmonės netampa laimingesni. Vienas
Didžiosios Britanijos gyventojų tyrimas parodė, kad britai dabar gyvena keturis
kartus turtingiau nei XX amžiaus pradžioje, tačiau nėra tokie laimingi, kaip buvo
tuomet. Taip pat ir su amerikiečiais. Pasirodo, kad Didžiosios depresijos metais6
amerikiečiai buvo laimingesni nei 1984 metais, kai JAV buvo klestėjimo greitkelyje.
Ne išimtis ir Lietuva. Jeigu remsimės savižudybių statistika kaip pasitenkinimo
gyvenimu rodikliu, tai blogiausia mums buvo 2006-aisiais, kai mūsų nekilnojamojo
turto vertė išaugo dvigubai.

Kai daiktai tampa priemone pabėgti nuo savęs ir realaus gyvenimo – tai
fetišizmas. Mes turime grąžinti daiktams jų deramą vietą. Daiktai mums gali padėti
gyventi, tačiau nelaukime, kad jie ir gyventų už mus. Gyventi – tai pasitelkti savo
žmogiškąją energiją gražesnei tikrovei sukurti. Tad kur kas daugiau laimės nei daiktai
jums suteiks nuoširdus, pasiaukojantis ir sąžiningas darbas. Na, ir žinoma, kokybiškai
praleistas laikas su šeima grįžus į namus.

Aivaras Pranarauskas

p.s. daugiau įdomių idėjų apie vartojimo įpročius audio knygoje „Kodėl paleidžiame pinigus?“

Komentarai uždrausti.