Šviesios mintys padeda pabusti

Krikščionio statusas judaizme

Arba galime pavadinti šią žinutę ir praktiškiau – kodėl katalikai amžinai atsilikinėja nuo protestantų, tačiau lenkia provoslavus. Netrukus sužinosite kodėl.

Žvelgiant iš judaizmo pozicijų, krikščionys atmeta Torą ir vietoj jos pasirinko garbinti stabą – Jėzų, kuris jiems yra žmogus-dievas. Tiesa, pats Jėzus ne kartą yra sakęs, kad yra žmogus, kaip jis save pavadino, „žmogaus sūnus“, žr Mk 10:45; Mk 14:62, o Mato evangelijoje šis posakis iš viso naudojamas 32 kartus, Luko 26 kartus. Tačiau kitose vietose Jėzus duoda suprasti, kad jis yra ir D-vas (Jn 8:58, Jn 14:9; Jn 8:24, Jn 10:30, kt.). – Atkreipsiu Jūsų dėmesį, kad visos nuorodos apie Jėzų, besitapatinantį su Dievu, yra vien iš Jono evangelijos.

Žvelgiant iš judaizmo pozicijų, ten priesakas neturėti kitų dievų, tik Jį vieną, yra kertinis – todėl krikščionis galima būtų pavadinti pagonimis. Antra vertus, judaizmas, priešingai nei krikščionybė, mano, kad esmė yra faktiniai žmogaus darbai. O šiuo atveju krikščionys daugiau ar mažiau paiso 10 D-vo įsakymų. Žvelgiant iš judėjiškų pozicijų, gojams laikytis dekalogo nepriklauso, tačiau nepripažįstantiems Toros privaloma laikytis 7 Nojaus priesakų. Krikščionių laimei, šie beveik visiškai persidengia su dešimtimi įsakymų, tad krikščionys D-vo valią daugiau ar mažiau minimaliai vykdo.

Didesnių problemų krikščionims, ir tai ne visiems, esama su paskutiniuoju iš Nojaus priesakų – kurti įstatymus, steigti teismus ir tempti ten savo nusikaltėlius. Kaip žinome, nemaža dalis krikščionių, ypač stačiatikiai, praktiškai pripažįsta įteisintojo vagies statusą ir todėl šių asmenų patraukti atsakomybėn nesistengia. O visa kita – dantis sukandus, pražiūrėjus gausybę smulkmenų galime pasakyti, kad krikščionys yra Toros paisantys žmonės.

Visiems krikščionims didelis minusas yra pirmoji Nojaus micva – D-vas tik vienas, tačiau tai dalinai kompensuoja faktas, kad savo dvasines pareigas jie daugiau ar mažiau vykdo. Todėl krikščionys, judėjų požiūriu, gali tikėtis patekti į Dangų ir ten pretenduoti į šiokį tokį atlygį už savo gerus darbus. Žinoma, atlygį už gerus darbus gaus ne tik krikščionys, tačiau visiškai Toros nepaisantys stabmeldžiai tų darbų veikiausiai sukaups per mažai, kad galėtų pretenduoti į Amžinąjį gyvenimą.

Tad krikščionys, judėjų požiūriu, yra tarsi nuolatos ant taisyklių ribos žaidžiantys sportininkai. Žinoma, krikščionis krikščioniui nelygu – vieni dažniausiai tų taisyklių paiso, o kiti susitelkę į nesąžiningą žaidimą ir prašosi būti diskvalifikuoti. Čia ir prieiname prie klausimo kodėl skirtingoms krikščionių pakraipoms gana skirtingai sekasi.

Žaidimas pagal taisykles mūsų atveju – tai dorų poelgių akcentavimas. Tokie krikščionys sako, kad Jėzus atstums tuos, kurie elgėsi nedorai – pvz. 1Kor 6:9 skelbia: „„Ar nežinote, kad neteisieji nepaveldės Dievo karalystės? Neapsigaukite! Nei ištvirkėliai, nei stabmeldžiai, nei svetimautojai, nei iškrypėliai, nei gobšai, nei girtuokliai … Dangaus karalystės nepaveldės“. Tačiau daug kur kitur yra mokoma, kad žmogus yra išgelbėjamas ne už savo nuopelnus, o per dieviškąką malonę, todėl tikėjimas yra nepalyginamai svarbiau už faktinius darbus. Vėlgi, ta pati Jono evangelija, 3:18 moko: „Kas Jį tiki, tas neteisiamas, o kas netiki, jau pasmerktas už tai, kad netiki į viengimį Dievo sūnų“.

Protestantiškuose kraštuose, žinoma, akcentas teikiamas asmens poelgiams, todėl moralės lygis ten pakankamai aukštas. Mažiau išsivysčiusiuose krikščioniškuose kraštuose, atitinkamai pagal jų atsilikimo laipsnį, vis didesnis akcentas teikiamas tikėjimui, todėl asmuo ten gali daryti nuodėmes ar net nusikaltimus ir nesijausti blogu žmogumi. Pavyzdžiui, jau anksčiau esu pateikęs pavyzdį, kad kai Kenijoje asmenį sugauna vagystės metu ar vėliau su įkalčiais, šis atiduodą pavogtą daiktą ir šaltakraujiškai prašo: „Leave it to Jesus“ – kad nusikaltimą užkardęs asmuo jį paleistų ir paliktų su vagimi tvarkytis pačiam Jėzui.

Antras dalykas – mums katalikų kunigai to niekuomet nepasakoja, tačiau Tora pilna rūsčiausių atsiliepimų apie stabmeldystę ir D-vo paveikslų darymą. Rabis Yosefas Mizrachis sako, kad yra mažai dalykų, kurių D-vas nekenčia labiau už stabų darymą ir garbinimą. Nors katalikų kunigas paprastai pasakys, kad raižinio ant kryžiaus jie nelaiko dievuku, tačiau skaitydami klasikinę lietuvių literatūrą vis randame, kad eiliniai žmogeliai prieš naktį klaupiasi pasimelsti prieš Jėzaus ir Marijos paveikslėlius (kurie, kaip žinia, kabodavo miegamajame kone kiekvienoje troboje), o suspaudus didesniems vargams lietuvis katalikas bėgdavo apsikabinti pakelės kryžių, keldavo savo apsiašarojusias akis į medinį Jėzaus veidą ir maldaudavo, kad šis jį ištrauktų iš bėdos.

Na, o dar blogesnė padėtis yra Rusijoje, kur dievukų paveikslai ne tik plačiai paplitę, bet ir oficialiai įteisinti kaip garbinimo objektai – todėl provoslavai dar vadinami ikonų garbintojais. O tai jau niekuo nepridengta stabmeldystė.

Taigi išvada būtų ta, kad dalis krikščionių konfesijų yra arčiau Toros, kitos labiau nuo jos nutolusios ir labiau linkusios į stabmeldystę. Stabmeldžiams neduota klestėti, tad jie nepralenkė ir niekuomet nepralenks protestantų.

Aurimas Guoga

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Comment validation by @