404 Kova prieš Talmudą - Success.lt - seminarai Vilniuje. Audio knygos ir saviugdos straipsniai. - Success.lt – seminarai Vilniuje. Audio knygos ir saviugdos straipsniai.

Šviesios mintys padeda pabusti

Kova prieš Talmudą

Kodėl taip mažai žinome apie Talmudą – ir kodėl pas mus praktiškai niekas nemėgino jo paskaityti?

Pirmiausia išsiaiškinkime kas ten rašoma. Tarkime, surinkome visas geriausias nuomones vienu ar kitu svarbiu klausimu ir glaustai sudėjome jas į vieną puslapį. Pavyzdžiui, kas norima pasakyti istorijoje apie Adomą ir Ievą? Talmude šis klausimas būtų užrašytas didelėmis raidėmis puslapio viršuje centre, o aplink jį – geriausios įvairių ekspertų nuomonės.

Žodžiu, Talmudo formatas būtų atrinkti geriausias nuomones vienu ar kitu dvasiniu klausimu ir glaustai jas išdėstyti tame pačiame puslapyje vieną šalia kitos. Dėl to vizualiai Talmudas parašytas teksto dėžučių pagalba.

Talmudas yra trūkstama istorijos grandis tarp antikos ir viduramžių – laikotarpio, kai istorinių duomenų turime pakankamai nedaug. Nedaug duomenų mes turime dėl to, kad tuo metu Bažnyčiai visai nereikėjo, kad tikintieji domėtųsi ką mąsto netikėliai už krikščionybės civilizacijos ribų.

Bet apie viską iš pradžių. Kai romėnai numalšino judėjų sukilimą 66-70 metais, judaizmas buvo uždraustas ir romėnai priverstinai jiems diegė krikščionybę, kuri yra ne kas kita, kaip imperatoriaus rašyta alternatyvi tora nepaklusniems judėjams. Už judaizmo praktikavimą gyviems lupo odą. Tad žydai kas savo noru, kas prievarta buvo iškelti iš Izraelio. Atsidūrę tremtyje žydai įsteigė savo dvasinį centrą į rytus nuo Romos imperijos – Babilonijoje. Siekdami kad netekus valstybės pagrindinės judėjų žinios išliktų, jie ėmėsi sudarinėti jų santrumpą aukščiau aprašytu būdu.

Žlugus Romos imperijai civilizacijos centras pasistūmėjo į Pietus – svarbiausi žmonijos raidos įvykiai tuo metu vyko pas arabus ir persus. Nors Europoje šis laikotarpis žinomas kaip Tamsieji amžiai, tamsūs šie amžiai bus tik pas mus. Pietuose civilizacija klestėjo – pvz. arabai tuo metu garsėjo medicinos, astronomijos, chemijos ir algebros pasiekimais. Na, o žydai tuo metu sudarinėjo Talmudą.

Tačiau besibaigiant I tūkstantmečiui, kai jau ten buvo įsigalėjęs islamas, Pietuose kilo religinio fanatizmo banga, kuri žydus išgynė į šaltą ir tamsią Europą. Nuo II tūkstantmečio pradžios pasauliniai žydų centrai tapo Pietų Prancūzija ir Ispanija – pastaroji tuo metu musulmoniška, tačiau žydų nepersekiojo.

Taigi žydai Europą pasiekė su savo dvasine enciklopedija. Kad įsivaizduotumėte Talmudo apimtį, tai septyniasdešimt knygų kiekviena po maždaug 250 puslapių smulkiu šriftu. Kadangi Talmudas parašytas aramėjų – tuo metu Babilonijoje vyraujančia kalba – Europoje niekas be pačių žydų Talmudo perskaityti negalėjo. Teko pasikliauti ką patys žydai kalba apie tą kūrinį – o iš pradžių nieko blogo jie ir nepasakojo.

Krikščionių piktumas dėl Talmudo prasideda 11 amžiaus pabaigoje, po maždaug amžiaus, kai žydai atsikėlė į Europą. Tuo metu kunigija sugebėjo pakrikštyti pirmuosius labiau išsilavinusius žydus ir šie puolė teisinti savo išdavystę ir energingai pliekdami judėjus visų pirma per Talmudą. Pirmasis Talmudo smerkėjas – Mošė haSefardis, pasikrikštijęs kaip Petras Alfonsis (1062-1110). Jis lotynų kalba parašė veikalą „Dialogai, kuriuose atskleidžiamos žydų nedorybės“. Autorius atrenka pačius ekstremaliausius pasisakymus, išima juos iš konteksto ir tai pateikia kaip žydiškas dogmas. Kai visa tai sudedama į vieną vietą, gaunamas itin neskanus kokteilis. Šį kokteilį galite rasti panaršę „Jewish Talmudic guotes about gentiles“ – ten rasime ir kad žydams privalu turėti gojų vergų, ir kad gojai gyvuliai, kad juos drąsiai galima žudyti, t.t.

Suprantama, kad tokie pasikrikštiję judėjai kaip Mošė haSefardis ir tapo krikščionių raktu į Talmudą. Bažnyčia juos pasitelkė tam, kad pateiktų kuo tamsesnių faktų apie žydus, o šiuos faktus po to naudojo ideologinėje kovoje krikščionybės teisingumui pagrįsti. Judaizmas pradėtas vaizduoti kaip be galo piktas ir tamsus, o krikščionybė – kaip išsilaisvinimas iš to.

Kadangi užsipuldinėti judėjus Bažnyčiai buvo naudinga, šis puolimas intensyvėjo. 1238 metais apsikrikštijęs žydas, vienuolis Nikolajus Doninas pristatė popiežiui Grigaliui IX trisdešimt penkis kaltinimus prieš Talmudą. Tai perskaitęs popiežius nurodė Talmudo knygas konfiskuoti ir deginti. 1414 metais apsikrikštijęs žydas Jeronimas de Santa-Fe organizavo disputus tarp inkvizitorių ir rabių, po kurių popiežius Benediktas XIII uždraudė žydams šias knygas leisti ir skaityti. Na, o 1581 metais popiežius Grigalius XIII įsakė visame krikščioniškame pasaulyje uždrausti žydų ješyvas o jų bibliotekas viešai sudeginti.

Po Ispanijos atkariavimo iš maurų žydams buvo liepta pasirinkti – atsiversti į krikščionybę arba nešdintis. Jei kokie pasikrikštiję žydai ir toliau slapčia išpažino judaizmą, jiems teko turėti reikalų su inkvizitoriais, geriausi iš kurių, suprantama, buvo pasikrikštyję žydai.

Taigi Vakarų Europoje vyksta žūtbūtinis vajus prieš Talmudą, žydams niekur nėra vietos. Tačiau staiga atsiranda išsigelbėjimas – Šiaurės Vakarų Europoje įsiliepsnoja protestantizmo maištas. Protestantai yra tokios nuomonės, kad didesnio velnio už kataliką tai jau negali būti, todėl ten nei prieš žydus, nei prieš Talmudą vajaus nėra. Žydai mielai keliasi iš Ispanijos į Flandriją, o kartu su jais ten pasisuka ir civilizacijos centras. Kita dalis žydų randa prieglobstį pas lenkus ir lietuvius – anie iš paskutiniųjų kovoja su Maskva, todėl jiems žūt būt reikia vystyti ekonomiką ir rinkti mokesčius – taigi ne Talmudas jiems galvoj.

Išvada: mus šimtmečiais nuodijo, kad Talmudas yra velniška knyga ir kad ją atsivertę būtinai save pražudysime. Laikas į šį tikėjimą pažvelgti kritiškiau. Galite galvoti apie šią knygą ką norite, tačiau nepaneigsi, kad tai vienas įtakingiausių veikalų žmonijos istorijoje. Kažin ar šiuolaikiška bei perspektyvu ir toliau save įtikinėti su ja nesusipažinti.

Aurimas Guoga

Parašykite komentarą