404 Kodėl interpretuojami religiniai tekstai - Success.lt - seminarai Vilniuje. Audio knygos ir saviugdos straipsniai. - Success.lt – seminarai Vilniuje. Audio knygos ir saviugdos straipsniai.

Šviesios mintys padeda pabusti

Kodėl interpretuojami religiniai tekstai

Dabar, kai susidūrėme su islamizmo grėsme, kai ši grėsmė pradėjo išvirsti į aukas Vakarų gatvėse, tapo opus klausimas kas teisingai supranta vieną ar kitą religinį tekstą. Vakariečiai, ypač leftistai, puolė aiškinti, kad tai nėra tikrasis islamas – tarsi jie ką nors apie tai galėtų nusimanyti. Visą laiką tvirtinę, kad religijos yra atgyvena ir tamsa, netikėtai jie patampa islamo žinovais bei pradeda aiškinti kaip musulmonai turėtų suprasti ko iš jų nori Koranas ir Alachas.

Tačiau problema ta, kad Daesh (ISIS) religinius tekstus supranta tiesiogiai, o laisvamaniai ir nuosaikūs muftijai muilina ir aiškina, kad „a“ visai nereiškia „a“, kad D-vas ten norėjo pasakyti visai ką kita. Čia neišvengiamai kyla klausimas: o kokią interpretatorius turi teisę išvartyti tekstą, kad tiesioginė prasmė išnyktų ir jį jo vietą atsistotų visai kita prasmė? Ar tai nereiškia, kad toks interpretatorius savo nuomonę iškelia aukščiau Alacho valios?

Antra vertus, jei pažiūrėsime į tai interpretuotojų akimis, tai matome, kad be šių interpretacijų, Alacho priesakus vykdant taip, kaip jie surašyti, gaunasi siaubo filmas. Daesh tik vienas atvejis; viduramžiais kryžiuočiai masiškai patraukė žudyti netikėlių dėl to, kad tiesiogiai priėmė NT tekstus; tas pats ir su Tora – ten vien už šabo nesilaikymą reikalaujama mirties bausmės.

O jei taip, gal tuomet mums reikia būti sau sąžiningiems ir pripažinti, kad visi tie religiniai tekstai yra siaubo pasakos ir kad juos sudeginę mes moraliai tik atsigautume? Tačiau čia susiduria su didžiausia problema – jei D-vo valios nėra, tuomet kodėl žmogus turi norėti būti moralus? Tuomet jam labiau apsimoka VAIZDUOTI moralų, tačiau elgtis amoraliai. Pavyzdžiui, jei žmogus vaidins dorą, tačiau patyliukais vogs, tai sukaups daugiau išteklių ir patirs daugiau malonumų prieš nusidanginant į akliną nebūties tamsą. Kokia jam prasmė būti doru, jei slapčia pažeidinėdamas taisykles gaus daugiau naudos?

Dar lieka toks variantas, kad pripažįstame D-vą ir būtinybę būti moraliu, tačiau sakome sau, kad apsieisime be jokių religinių tekstų. Čia tik paminėsiu, kad tokiu atveju visuomenė sparčiai atomizuojasi: kiekvienas kvailys vaizduojasi esąs didis išminčius ir nebelieka kriterijų kaip jį pastatyti į vietą; istoriškai visos visuomenės ar bendruomenės, kuriose paplito toks požiūris, netruko žlugti.

Prie viso to pridėkime dar ir aplinkybę, kad egzistuoja toks dalykas kaip objektyviai geresnės ar blogesnės vertybės ir mes vėl grįšime į padėtį, kad norint žmoniškai gyventi mes privalome atsirinkti kur gi vis dėlto yra gėris ir kur blogis.

Be to, mums dar ir reikia motyvuotai atsakyti, kodėl nėra teisūs religiniai ekstremistai, kurie Toros, Korano ar Biblijos tekstų visai neinterpretuoja.

Po tokios ilgos, bet, mano nuomone, būtinos įžangos, pereikime prie atsakymų. Jei gerai panagrinėsime tris minėtus tekstus, tai atrasime, kad protarpiais ten šventai teigiami vienas kitam prieštaraujantys, netgi vienas kitą paneigiantys dalykai. Štai Lk 16:17 Jėzus sako: „Greičiau dangus ir žemė pražus, negu iš Įstatymo iškris bent viena raidelė“; o štai Žyd 8:13 sako: „Sakydamas „Nauja sandora“ jis (Kristus) nurodė, kad pirmoji yra pasenusi. O kas pasensta ir nukaršta, to greitai nebeliks“ . Tokių tiesioginių prieštaravimų esama ir daugiau – kas norite pasidomėti apie tai daugiau, susiraskite mano straipsnį „Kognityvinis disonansas krikščionybėje“.

Esama tokių prieštaravimų ir Tanache, o islamas, kiek esu girdėjęs, apskritai surašytas taip, kad antroji pusė kone ištisai paneigia tai, kas surašyta pirmojoje. Todėl skaitant Korano pradžią matome gana mielą ir širdingą tekstą, tačiau nemaža dalis jo skaitytojų musulmonų to dažnai nepaiso.

Tad galima aiškiai daryti išvadą, kad religiniai tekstai prašyte prašosi interpretavimo. Pasitaiko, kad be interpretatoriaus paprasčiausiai nėra galimybės suprasti ir priimti viena nepaneigiant ko nors kita. Ar tai senovės autorių neatidumas, o gal toks ir buvo D-vo sumanymas?

Kad atsakytume sau į tokį klausimą pirmiausia verčiau pažiūrėkime koks žmogaus gyvenimo tikslas. Kone visi – tiek šių, tiek kitų religijų atstovai, ir net dalis bedievių – atsakys, kad gyvename tam, kad augtų mūsų sąmonė. Vieni manys, kad gyvenimas mums duotas geresnį charakterį išsiugdyti, kiti – kad pasiektume žmonijos pažangos; tačiau žodis „pažanga“ bus kertinis, aplink jį suksis atsakymai į klausimą kokia žmogaus gyvenimo prasmė.

O jei jau žmogaus reikalas yra vienaip ar kitaip tobulėti, kaip įsakysite tai padaryti, jei žmogus bus įspraustas į nepajudinamus taisyklių rėmus? Tuomet mūsų gyvenimas veikiau primins kalėjimą, kur vieni taisykles nustatinėja – kiti privalo jų beatodairiškai laikytis. Tačiau tai nebus terpė asmens vystymuisi be tobulėjimui – tam dalykui mums reikia tam tikros sąžinės laisvės. Kitas dalykas – tai, kas galbūt puikiai tinka žemdirbiui, bus per ankšta intelektualui.

Vadinasi, dvasinės taisyklės turi atlikti dvejopą funkciją: įvesti tvarką pasaulyje – kad jos būtų kaip kelių eismo taisyklės – nes antraip pasaulio laukia dvasinė anarchija; tačiau tuo pačiu jos turi būti pakankamai lanksčios, kad leistų žmonėms atlikti savo gyvenimo misiją – dvasiškai tobulėti ir nenuvilti savo Kūrėjo.

Štai todėl, kaip sako judaizmas, egzistuoja dvi Toros – rašytinė ir žodinė. Jos ir atlieka šias dvi funkcijas. Rašytinė – tai tarsi pamatai, sienos, stogas ir visa kita, kas nejuda ir tegu verčiau taip ir lieka; žodinė – tai durys, langai ir kita, kas tegu verčiau jau būna judinama.

Kaip šios dvi Toros tarpusavyje santykiauja? Įsivaizduokime tėtį ir mažą vaiką. Kol vaikas mažas, tėtis jį apstato taisyklėmis, kurios skirtos jį apsaugoti. Tačiau laiku bėgant taisyklės vaiką jau pradeda ne tiek apsaugoti, kiek varžyti ir gniuždyti. Tada jis pradeda ieškoti kaip nuo jų išsisukti. Paprastai viskas baigiasi tuo, kad vaikas pažada tėčiui ką nors jį dominančio mainais į tos taisyklės atšaukimą. Pavyzdžiui, anksčiau vaikas negalėdavo nubėgti per pora gatvių pas savo draugą, tačiau dabar susitarė su tėčiu, kad jei paruoš pamokas, tai galės ten lėkti – tik atsargiai, žiūrėdamas kad nepatektų po ratais.

Tokiu principu ir tvarkosi judaizmas. Uoliai studijuodami Torą rabiai mato ne tik atskirus priesakus, bet ir kad kitose vietose D-vas pats elgiasi visai priešingai (pvz. pagal Toros priesaką bausti mirtimi stabmeldį istorijoje apie aukso veršį visus stabą pagarbinusius turėjo ištikti mirties bausmė, tačiau D-vas parodė gailestingumą ir tam kartui atleido); matome epizodų, kai D-vas pats liepa pažeidinėti savo priesakus (įsako Abraomui nužudyti sūnų Izaoką), bausmes atideda ir t.t.

Rabiai visus tuos epizodus gretina, analizuoja, diskutuoja, mėgina suprasti prieštaravimų prasmę ir motyvus, padaryti iš to principines išvadas. Iš visos tos veiksnių visumos rabiai tarsi vaistininkai sukuria tinktūrą – rabininės prigimties priesaką. Vaistai, kaip žinome, taip pat dažnai būna pagaminti iš nuodų, tačiau vaistininko rankose tos medžiagos įgyja gydomąją galią.

Toroje yra priesakas klausyti teisėjo (rabio) ir vykdyti jo nurodymus. Todėl judaizme rabio priesakai laikomi vienodai svarbiais kaip ir paties D-vo priesakai, o sukilimas prieš rabį – tai sukilimas prieš D-vą.

18 a. rabis Chaimas Luzzatto sakė, kad D-vas pageidavo suteikti žmogui didžiausią įmanomą dovaną, neriboti jam teikiamo gerumo. Tad D-vo valia buvo, kad žmogus taptų jo partneriu kuriant šį pasaulį. Kad būtų ne vien tarnas ar vykdytojas – toks, autoriaus teigimu, yra angelų vaidmuo – bet kad žmogus prisidėtų netgi ir nustatant taisykles, kuriomis bus valdomas šis pasaulis. Todėl D-vui patinka, jei gerbiantys jo valią rabiai sugalvoja ką tai gražaus ir gero. Tuomet Jis linkteli ir jų valią paskelbia Savo valia.

Visa tai galioja judaizmui, tačiau ne krikščionybei ar islamui, nes nei vienas, nei kitas neturi Žodinės Toros analogo. Kam, sakykite, tas interpretatorius, jei kiekviena NT eilutė įkvėpta Šventorios dvasios kad joje tikrai negali būti netiesos? Jei kiekvienas, kuris į jas netikės, pasmerktas amžinajai pražūčiai?

Tačiau gyvenimo tikrovė reikalauja, kad jis būtinai atsirastų (kaip jau minėjau, vien jau kad ir dėl to, kad raštai neretai teigia sau prieštaraujančius dalykus). O kai interpretatorius atsiranda, atsiranda ir galimybių savo dvasine galia piktnaudžiauti – pateikinėti tokias išvadas, kurios gerai ne D-vui, o jam pačiam. Todėl šios abi religijos nuolat kenčia nuo to, kad interpretatorius tempia paklodę į save, tampa aukščiau tiesos ir padorumo. Tuo, žinoma, supykdo tikinčiuosius. Šie, žiūrėdami kaip atsikratyti ištvirkusio dvasininko, pradeda raštus skaityti tiesiogine prasme arba interpretuoti priešingai nei religinė valdžia. Kyla revoliucijos, tokios kaip Didžioji prancūzų ar Daesh. Taigi ir vėl grįžome prie esmės, kad prastos vertybės garantuoja sunykusį gyvenimą.

Aurimas Guoga

Parašykite komentarą