Šviesios mintys padeda pabusti

Kiniečiai ir pinigai

Kaip uždirbti pinigų? Šis klausimas aktualus ir didžiausią gyventojų skaičių turinčioje šalyje. Čia galima rasti įvairių religijų, tačiau didžiausią dalį sudaro konfucianizmas ir taoizmas 74 procentai, nors mūsų požiūriu vertinant tai nelabai galėtume pavadinti religijomis, tai labiau tam tikras etikos kodeksas. 16 procentų sudaro budistai, ir šios trys pasaulėžiūros labiausiai formavo kinietišką gyvenimo būdą. Jos yra šiek tiek persipynusios, kiekviename regione šiek tiek pakitusios ir papildytos vietiniais papročiais ir ritualais, taip pat papildytos liaudies išmintimi ir jos tarpusavyje nekonkuruoja, o greičiau papildo viena kitą. Taip pat reikia paminėti, jog liaudies ritualai ir šventės yra dažnai susiję su gamtos cikliškumu, mėnulio kalendoriumi, su astrologiniais reiškiniais ir ši etnokosmologinė dalis taip pat įsilieja į kažką panašaus ką mes vadiname dvasingumu.

Kinijoje galima rasti ir po kelis procentus krikščionių, protestantų, islamo pasekėjų, bet šioje dalyje mes susitelksime į Konfucijaus mokymą ir kaip jis formavo kiniečių požiūrį į verslą, pinigus ir gerovę. Konfucijaus mokymui keli tūkstančiai metų ir jis kiniečiams atspindi tai kas žmoguje yra geriausio, jis kiniečiams yra tam tikras atramos taškas, tam tikras siektinas idealas. Konfucijų kiekviename amžiuje vis atrasdavo ir interpretuodavo iš naujo, nes keisdavosi kažkokios gyvenimo realijos ir Konfucijus buvo reikalingas ne imperatoriui ir jo aplinkai, ne turtingiesiems, o atvirkščiai, Konfucijus visuomet buvo labiausiai reikalingas neturtingiesiems, tam kad jie kažkokiu autoritetu remdamiesi galėtų sudrausminti turtinguosius ir galinguosius. Tam kad galėtų, jiems nustatyti kažkokias elgesio ir etikos taisykles.

Kuomet daugelis lietuvių žvelgia į rytus ieškodami ten dvasingumo, mums įspūdį daro senovinės šventyklos, smilkalai, vienuolynai, egzotiški švenčių šventimai ir taip toliau, tuo pačiu reikėtų suprasti, jog kiniečiai yra daug labiau orientuoti į pinigus negu vakarų šalys ar net Japonija ar Pietų Korėja. Kiniečiai kurie emigravo į Singapūrą, Malaiziją, Indoneziją ar Tailandą ten sėkmingai įsikūrė ir verčiasi verslais dažnai sėkmingai negu vietiniai. Kodėl? Todėl, kad jie labiau nori uždirbti ir todėl kad dirba daugiau.

Nepaisant to, jog didžioji žmonių grupė save priskiria tikintiems, mūsų akimis pasižiūrėjus tai gali pasirodyti paviršutinišku tikėjimu. Į šventyklą einama retokai, o ir nuėjus pasimeldžiama už labai praktinius dalykus, tokius kaip verslo sėkmė, didesnis atlyginimas ir panašiai. Kai kur Kinija pristatoma net kaip ateistinė valstybė. Be abejo, tokio dydžio valstybėje tikrai rasime visko, nuo niekuo netikinčių iki labai tikinčių, bet vienas dalykas kuo galima neabejoti, jog visi kiniečiai itin vertina du dalykus: tradicijas ir pinigus.

Kiniečiai yra materialistai, jie supranta pinigų svarbą ir vertina pinigus. Dažnai jų materializmas atsisuka prieš juos pačius dėl gamtos išteklių naudojimo ir taršos. Verslai aršiai konkuruoja tarpusavyje. Tik per paskutinius keliasdešimt metų valstybė stipriai praturtėjo, todėl pinigai yra dar tam tikras stabas ir viskas kas blizga traukia kiniečių akį. Šalis kurioje dar prieš keliasdešimt metų dominavo kaimietiškas gyvenimo būdas tampa pasaulio fabriku, atsiranda turtingųjų kiniečių sluoksnis. Dalis jų ypač mėgsta dėvėti garsius prekės ženklus, mėgsta rodyti prabangą, perka brangesnius daiktus nei leidžia jų pajamos, perdėtas savo statuso demonstravimas pas mus būtų suprantamas kaip neskoningas dalykas, tačiau jie greičiausiai paklaustų kam tada uždirbti pinigus jei negali jais džiaugtis ir to parodyti kitiems?

Parodyti kitiems ką turi yra svarbu, nes jiems tenka augti labai konkurencingoje aplinkoje. Tokia aplinka išugdo požiūrį, jog turi būti geresnis negu kiti ir dėl to kiniečių mokiniams ar studentams daug geriau sekasi negu tingesniems europiečiams.
Noras pasipuikuoti yra ir dėl to, statusas nulemia tai, kiek gausi pagarbos iš aplinkos. Jautrumas statusui yra būdingas netik kiniečiams bet ir pietų korėjiečiams, japonams. Jiems svarbu išlaikyti gerą vardą, reputaciją, kitiems visuomet rodyti tik geriausiąją savo pusę. O pinigų turėjimas prie viso to labai prisideda. Nepaisant materializmo ir kai kurių kiniečiui norui pademonstruoti savo statusą, su pinigais iš esmės jie elgiasi gan konservatyviai.

Kiniečiai moka taupyti ir vengia skolų. Konfucijaus vertybės pabrėžia, jog dėl trumpalaikio pasitenkinimo neverta aukoti šeimos ateities. O šeima yra pagrindinė pinigų uždirbimo motyvacija. Konfucijos mokė, jog tėvai turi aukotis dėl savo vaikų, o vaikai savo ruožtu vėliau pasirūpinti savo tėvais. Šeima yra svarbiausia, o jei nori pasirūpinti savo tėvais, turi mokėti taupyti, kad reikalui esant galėtum tai padaryti. Taigi kinietis, kuomet uždirba ir taupo pinigus, jis pirmiausia galvoja apie savo šeimos poreikius. Jis žiūri labai ilgoje perspektyvoje į ateitį ir net nedaug uždirbantys vis vien taupo pinigus, kad galėtų juos kažkur investuoti. Jie geriau gyvens kukliai, bet neims paskolos. Tėvai taupymo moko ir savo vaikus ir stengiasi išvengti vartotojiškumo.

Net ir didesniems pirkiniams kaip automobilis jie stengiasi susitaupyti, o skolinasi tik ten kur paskola neišvengiama tai nekilnojamajam turtui. Netgi kinietiškų naujųjų metų šventime vienas patiekalų yra žuvis, kuri simbolizuoja perteklių ir tuo pačiu yra priminimas, jog reikia taupyti ateičiai. Kiniečiai geba susitaupyti net iki ketvirtadalio savo pajamų. Tai reiškia, jog jei kinietis uždirba 1000 eurų, jis 250 eurų atsidės ateičiai. Ir šis sutaupymo procentas būdingas nepriklausomai nuo to ar žmogus uždirba daug ar mažai.

Nėra daug Konfucijaus citatų ir minčių apie turtą. O iš tų kurios yra labai sunku susidėlioti pilną vaizdą. Bet gal kokią vieną istoriją būtų verta papasakoti.

Kartą Konfucijus su mokiniais diskutavo. Vienas mokinys paklausė: jei gaučiau didelę pinigų sumą, kaip man reikėtų su ja elgtis? Konfucijus šio klausimo paklausė visų likusių mokinių. Vienas mokinys pasakė, jog jis greit vestų gražią nuotaką, kitas pasakė, jog pasistatytų didelį namą arba pirktų gražią karietą, kitas prisipirktų gražių rūbų, trečias skaniai pavalgytų. Buvo visokiausių atsakymų.

O vienas studentas pasakė „tie pinigai man nepriklauso, aš gaučiau geresnę padėti visuomenėje, bet man to nereikia, aš nenoriu keisti savo minčių ir gyvenimo būdo. Mano gyvenimas geras ir aš nenaudočiau tų pinigų tam kad jį pakeisti. Aš pinigus atiduočiau neturtingiesiems.“

Tuomet kiti mokiniai pradėjo sakyti, pažiūrėk į savo namelį, jo šiaudinį stogą gali nunešti vėjo gūsis. Tu valgai prasčiausią maistą ir turi rinkti maistą laukuose ir miškuose.
Studentas atsakė: „Jūs nesuprantant. Aš nesu neturtingas, ar jūs žinote kaip aš mėgaujuosi gyvenimu? Bet kuriuo metu aš galiu išsimaudyti upelyje, aš galiu susilieti su gamta, su debesimis. Viskas vyksta pagal aukščiausiojo valią. Aš nuostabiai leidžiu laiką ir jūs to nesuprasite.“

Mano nuomonė labai panaši pasakė Konfucijus. Jei aš gaučiau didelę sumą pinigų, aš pasielgčiau taip pat. Aš kažkada turėjau pinigų, bet perteklius ar nepriteklius yra tik proto būsenos ir aš nekeisčiau savo gyvenimo, vien dėl to, jog man nusišypsojo sėkmė.
Toks kilnus atsakymas sužavėjo mokinius, jog net turtas negali paveikti tyros sąmonės. Tikroji sėkmė ir tikrasis turtas egzistuoja aukštesnėje sąmonėje. Viskas yra tik idėjos mūsų mintyse.

Aivaras Pranarauskas
pagal audio knygą „Dvasinė pinigų dimensija“

Komentarai uždrausti.