Šviesios mintys padeda pabusti

Judaizmas apie meilę II

Pradėsiu nuo to, kad Jėzus iš tiesų nepaskelbė nieko originalaus. Daugmaž visa, ką jis pasakė ar ką jam priskiria Naujasis testamentas, radau ir Talmude. O kadangi Talmudas pateikia ir minčių autorius, taip pat kada jie gyveno, tai nustačiau, kad Jėzus paprasčiausiai atkartojo populiariausias tam metui naujas rabių idėjas. Pavyzdžiui, tuo laiku rabiai dažnai plėtojo mintį, kad nepakanka tik sausai vykdyti Įstatymą, kad tai reikia daryti ir su tinkamu nusiteikimu. Šiam laikotarpiui priklauso Talmudo įžvalga, kad reikia mylėti net savo priešus. Taip pat radau to meto pamokymą, kad reikia būti ypač nuolankios dvasios (Rabbi Levitas of Yavneh).

Tačiau mums iš tiesų įdomiau sužinoti kaip myli judėjai, o ypač kas daro jų šeimas tokias tvirtas, gausias ir paprastai turtingesnes nei mūsų.  O jeigu pagrindinis pasaulio tikslas yra skleisti gerumą ir prisikaupti gerų darbų, tai santuoka yra ideali vieta tiems tikslams pasiekti. Susieina du skirtingi žmonės, kurie gali vienas kitą puikiai papildyti. Kad jie tai padarytų, jiems teks išmokti savo sutuoktinio poreikius branginti net labiau nei savo paties. Tada prasideda apsikeitimas įvairiais pamaloninimais – žodžiais, darbais, dovanomis ir t.t. Dabar galime suprasti, kodėl netenkindami savo sutuoktinio poreikių turėsime pragarą – neatliekame pagrindinės savo gyvenimo užduoties, todėl įsijungia korekciniai mechanizmai.

Judėjai nemano, kad jungiamieji šeimos klijai yra jausmas. Tai graikiškas meilės supratimas: jausmai yra – meilė yra; jausmai baigėsi, meilė išgaravo – galim skirstytis. Tokia „meilė“ taip pat būdinga ir gyvūnams.

Vietoj to judėjai sako, kad jungiamoji meilės jėga yra altruizmas – noras patenkinti kito asmens poreikius. Sunku pasiginčyti: kai žmonės nenori vienas dėl kito pasistengti, tai jau ir meilės pabaiga ne už kalnų. Ir priešingai, jeigu vienas kitam bus malonūs ir paslaugūs, tai tokie žmonės galės kartu gyventi net ir nepuoselėdami vienas kitam ypatingų jausmų.

Todėl santuoką žydai (judėjai) supranta kaip rasti asmenį, kuriuo norėsi rūpintis visą likusį gyvenimą. Žinoma, ir jis turėtų atsakyti tuo pačiu, nes jeigu rūpinasi tik vienas iš sutuoktinių, tai egoistiškas gavėjas taps vis įžūlesnis ir vis labiau pradės nekęsti savo geradario. Šis reiškinys Kabaloje vadinamas „gėdos duona“. Štai bedarbiai iš valstybės nuolat gauna pašalpas nieko jai neduodami mainais. Atrodytų, turėtų skendėti bekraščiame dėkingume, tačiau iš tiesų bedarbis jaučia valstybei pagiežą ir aiškina, kad pašalpos yra neleistinai per mažos. Taigi ir šeimoje gerumą reikia skleisti ne bet kaip, o sumaniai. Ir vėl prieiname prie kertinio Vilniaus Gaono pastebėjimo, kad neišsilavinęs lygu beviltiškas. Net jei jūsų ketinimai bus patys tyriausi, tačiau be išmanymo viskas gausis priešingai nei norėjote.

Todėl judėjai jausmus laiko antraeiliu dalyku, o pirmenybę teikia partnerio vertybėms. Pažinti žmogaus vertybes ilgų metų draugystės nereikia, tam gali pakakti ir vieno nuoširdaus pokalbio. Todėl judėjai tvirtos šeimos pagrindu laiko vertybinį (dvasinį) suderinamumą. Žinoma, jeigu sutuoktiniai vienas kitam jaučia antipatiją, niekas jų nesutuoks, tačiau dabar galime suprasti kodėl tradiciškai svarbiausias žodis dėl tuoktuvių tekdavo tėvams.

Jie ne tik gerai pažįsta savo vaikus ir linki jiems gero. Jie jau daug ko matę gyvenime ir geriau supranta kokios antrosios pusės reikia jų vaikui. Todėl santuokos pagal tėvų susitarimą iš tiesų yra kur kas stabilesnės nei šiuolaikinės.

O kai šeima jau sukurta, prasideda kova su laiku: arba jaunavedžiai susipras vienas kitą nuolat maloninti ir pasitarnauti, arba šeimoje užvirs pragaras.

Moterys dažnai pastebi, kad vedę vyrai brandesni, labiau susitupėję. Tai dėl to, kad šeimoje jie neišvengiamai bus atlikę daugiau micvų nei nesusituokusieji. Tos micvos ir suteikia asmeniui vidinio solidumo, patikimumo. Asmuo, kuris šiame gyvenime rankiojasi micvas, yra tarsi medis su tvirtai įleistomis šaknimis.

Galiausiai Toroje turime priesaką mylėti savo artimą. Krikščioniškame supratime tai nelabai įgyvendinamas dalykas, nes kaip gali prisiversti save mylėti, jeigu meilę suprati kaip jausmą? Kaip žmogus gali prisiversti save jausti kitam vieną ar kitą jausmą?

Tačiau iš tiesų tas priesakas mylėti – tai paliepimas skleisti gerumą. O skleisti gerumą – maloniai kalbėti, būti paslaugiam, palaikyti, padėti bėdoje ir pan. – mūsų valioje. Visa tai Toroje bendrai apibūdinama kaip meilė ir liepiama mylėti.

Tačiau jums tikriausiai kils klausimas: o kaip su tuo jausmu? Nejau meilė neturi nieko bendro su tuo, ką jauti kitam žmogui? Pasirodo turi, ir kad tai netgi visiškai suderinama su judėjiška meilės samprata. Pasirodo, tie, kurie skleidžia gerumą, pamilsta. Pamilsta ne tas, kuris tą gerumą priima, o tas, kuris jį skleidžia. Tai paaiškina, kodėl paprastai tėvai labiau myli savo vaikus nei atvirkščiai. Taigi žmogus, kuris nori mylėti, turi pradėti nuo veiksmų, o jausmas prisivys.

Dar sutuoktinius ypač suklijuos seksas, ypatingai jeigu jie neturėję prieš tai kitų partnerių. Tai labai padidina tikimybę, kad šeimoje sutuoktiniai sutars ir išbus kartu visą likusį gyvenimą.

Taigi tokia, kiek man žinoma, tos temos esmė. Tačiau vien paprasto poros puslapių teksto tikrai nepakaks kad įvaldytumėte šeimyninio gyvenimo principus. Judaizme ši tema vadinasi „shalom bait“. Rusiškai apie tai daug pasakoja Rav Asher Kushnir, angliškai vieno mėgstamiausio rabio šia tema neturiu (artimiausias būtų Noah Orlowek). Linkiu klausytis vaizdo įrašų ir skaityti straipsnius šia tema tol, kol nepajusite, jog gana neblogai įvaldėte šią kertinę temą.

Dar pridursiu, kad pareiga mylėti vien šeima nesibaigia. Turime tokiu pat būdu, tik ne tiek intensyviai, mylėti ir kitus žmones, klientus ir kolegas darbe, savo šalį ir t.t. Mylėti – tai visuomet tolygu būti pasirengusiam pasitarnauti ir pasiaukoti.

Aurimas Guoga

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Comment validation by @