Šviesios mintys padeda pabusti

Ezoterinė religijos dalis – II. Malda ir meditacija.

Praėjusioje dalyje trumpai palietėme klausimą ar ateizmas gali būti religija. Ne tik ateizmas, bet ir kone bet kokia pasaulėžiūra gali tapti religija. Svarbu kokiu būdu ši pasaulėžiūra pateikiama. Jeigu žmogus sako, kad ką tai logiškai išmąstė ir kad jo išvados byloja, jog yra taip ir ne kitaip, tuomet tai yra filosofija (su sąlyga, kad žmogus savo nuomonę laiko galutiniu išminties matu). Jeigu žmogus turi kokias tai vertybes gina nepaisydamas jokių faktų ar logikos, tuomet jam tai ne filosofija, o apreiškimas. Nesvarbu kas jo dievas, tačiau apreiškimu gautos tiesos yra aukščiau sveiko proto ir logikos. Religija, kaip jau išsiaiškinome, tai kai žmogus savo protą nužemina vardan išminties, gautos iš aukštesnio prado.

Ne visuomet tai tik kvaila ir žema. Nuostabu, kai žmonės nežudo vienas kito, nes juos veikia religinis stabdis.Puiku, kai nesusimąstydami gerbia tėvus, o ne svarsto ar jiems apsimoka tai daryti. Tačiau yra ir tamsioji šio dalyko pusė – ateistas gali giliai įtikėti, kad lyčių yra keliasdešimt, jeigu į ateizmą pažiūrėsime kaip į kultą, mums pasišiauš plaukai – vien Lietuvoje per metus nužudoma keli tūkstančiai negimusių kūdikių!

Ženkime prie kitų ezoterinių religijos reiškinių. Vienas tokių yra malda. Pats žodis kyla iš „maldauti“ – lietuvių kalba reikštų nusižeminti ir tokiu būdu siekti, kad galinga jėga patenkintų tavo norą. Panaši konotacija ir kitose kalbose. Prancūzų ir anglų kalbose šis žodis kilo nuo prancūziško „priyer“, reiškiančio „prašyti“.

Hebrajų kalboje šis žodis kyla iš kitos prasmės. Hebrajiškas žodis „lehitpalel“ (melstis) kyla iš žodžio „tfila“, kuris reiškia savęs ugdymą per savistabą.

Vadinasi, malda turėtų būti ne prašymų pateikimo sesija, o susimąstymas kas esi ir kur eini. Jeigu šie apmąstymai ir jų išvados patiks Viešpačiui, t.y. padarys tave moralesniu žmogumi, tarp Jo ir tavęs atsiras artimesnis ryšys. Lygiai taip pat yra ir santykiuose tarp žmonių – jeigu į savo draugą žvelgsime tik kaip į nemokamų gėrybių sandėlį, mūsų ryšys ims trūkinėti ir draugystė pasibaigs. Tačiau jeigu savo draugo paisome, esame pasirengę duoti tai, ko reikia jam, jis su džiaugsmu atsakys tuo pačiu. Taigi malda – tokia bendravimo sesija, kai mes atnaujiname ryšį su Viešpačiu, pakartojame, kad Jį vertiname; toliau normalu pasakyti kas mus jaudina ir kuo Jis galėtų padėti.

Žinoma, malda nėra visiškai laisva forma. Maldos metu mes paprastai pasikartojame ir apmąstome tam tikrus iš anksto parašytus žodžius, tačiau tai nėra būtina maldos sąlyga. Pakaks paminėti, kad maldos būna standartizuotos ir laisvos formos.

Iš čia mes galime sklandžiai pereiti prie aptarimo kas yra meditacija. Jeigu „tfila“, hebrajiška malda, yra priemonė susitelkti į tai, kas gyvenime svarbiausia, apmąstyti ką darai gerai ir ką blogai, tai mūsų kalboje tokį dalyką visai ir galime pavadinti „meditacija“. Mus veikia budistiškas suvokimas, kad medituoti – tai būtinai sėdėti be minčių.

Šio žodžio etimologija yra priešinga tokiam požiūriui. Lotynų kalba „medituoti“ reiškia „apmąstyti“. Jeigu kas nors sako „Man prie šio klausimo reikėtų kiek pamedituoti“, aiškiai matome, kad kalbama apie apmąstymą, o ne sėdėjimą be minčių.

Taigi malda yra viso labo meditacijos forma. Chasidų judėjimo lyderis Bal Shem Tov maldą laikė pagrindine meditacijos forma ir ją rekomendavo kaip kabalistinį įrankį siekiant suartėti su D-vu.

Kokios būtų kitos meditacijos formos? Per beveik visą judaizmo istoriją šios buvo susijusios su D-vo vardais: garsiai arba mintyse tardavo slaptus Viešpaties vardus, išsiskaidydavo šiuos vardus raidėmis ir mintyse tas raides kaitaliodavo vietomis. Šių praktikų prasmė dvejopa.

Pirmiausia, susitelkimas į D-vo vardus atitinka maldos ar meditacijos esmę – sau patvirtiname, kad tai yra svarbiausia, sutelkiame mintis į Jį ir rodome, kad siekiame Jo artumo. Antra, tai remiasi į kabalistinę mintį, kad D-vas sukūrė šį pasaulį ištardamas tam tikras frazes. Jeigu taip, tuomet dvasinis šio pasaulio pamatas yra raidės, randamos tose ištartose frazėse. Jeigu žinome, kokia vienos ar kitos raidės dvasinė galia, galime pradėti manipuliuoti tomis raidėmis ir taip kursime savo dvasinę tikrovę. Čia jau viena koja įžengėme į paaiškinimą kaip veikia visokie palaiminimai, burtai, užkalbėjimai.

Laikui bėgant judėjiška meditacija vis labiau paprastėjo, virto paprasčiausiu pasisėdėjimu ir pamąstymu kaip man svarbu D-vo artumas ir kaip norėčiau būti arčiau jo. Vienas iš chasidų lyderių, rabis Nachmanas iš Breslavo, rekomendavo kaip tik tokią itin paprastą meditacijos rūšį. Beje, hebrajiška žodžio „medituoti“ (lehitboded) konotacija reiškia atsitraukti nuo žmonių, pabūti vienatvėje.

Litvakų judaizmas mažiau domisi meditacijomis, nes čia esmė yra studijuoti ir daryti gerus darbus. Žinoma, jie ne prieš, kad žmogus pasimelstų ar pagalvotų kaip jam norisi D-vo artumo, tačiau jie mano, kad nieko gero nebus, jeigu žmogus tik apkiautęs sėdės ir nieko doro neveiks. Galiausiai artumą su D-vu padės pasiekti charakterio tobulinimas ir geri darbai. Kas iš to, kad visą gyvenimą prasėdėsi siekdamas D-vo artumo, tačiau niekam iš to nieko gero? Jeigu nori D-vo artumo, tai kodėl nedarai micvų – to juk tai būdas Jam įtikti. Daug svarbiau, sako judėjų protestantai, yra šviestis, tvarkytis su savo ydomis ir nuveikti pasaulyje ką tai gero. Tokiu žmogumi visi žavėsis, o slaptasis komponentas, dėl ko kilo susižavėjimas – tai etiniai principai, leidę pasiekti išskirtinių dalykų. Taigi, galima sakyti, litvakai linkę „melstis“ darbais.

Ką reiškia budistinė meditacija, kai siekiama išvengti minčių? Pasirodo, ši praktika taip pat turi pagrindimą Kabaloje. Pirmiausia reikia pasakyti, kad Kabaloje yra užuominų, jog rytiečiai savo dvasingumo pamatus taip pat perėmė iš hebrajų. Seniausioje Kabalos knygoje, „Sefer Yecira“ (Kūrimo knyga) yra duodama užuominų, kad šios žinios galėjo patekti į Rytų pasaulį per Abraomo vaikus. Ten sakoma, kad savo nesantuokinius vaikus Abraomas „apdalino dovanomis ir pasiuntė į Rytus.“ Iš to kabalistai nusprendė, kad visokios Rytų dvasinės praktikos taip pat kyla iš Kabalos, tik per amžius buvo gerokai korumpuotos.

O meditavimo išvengiant minčių prasmė yra štai kokia: vienas artumo lygis yra keistis pamaloninimais, žodžiais, t.t., tačiau pats aukščiausias artumo lygis – tai tiesiog palaimingai kartu pabūti. Tad jeigu žmogus gali pasiekti tokį artumo su D-vo laipsnį, kai jokių veiksmų ar žodžių nebereikia, kai tyla pasako daugiau nei bet kokie žodžiai – tai aukšto lygio meditacija. Budistai, žinoma, net nesiūlo tai daryti dėl D-vo, jie paprasčiausiai sako, kad vidinė tyla padeda išvalyti protą, susiderinti vibracijas su Kosmoso dažniais ir pan., tačiau nesvarbu kaip tą procesą mes pavadiname, svarbu kaip tas procesas paveikia patį žmogų ir jo gyvenimą.

Aurimas Guoga

Komentarai uždrausti.