Šviesios mintys padeda pabusti

Ezoterinė religijos dalis – I. Įvadas. Apreiškimas. Šventoji dvasia.

Bet kurią rimtesnę religiją, juo labiau judaizmą, galima suskirstyti į dvi dalis – etinis mokymas ir ezoterika. Jeigu nebūtų ezoterinės dalies, tuomet religija niekuo nesiskirtų nuo filosofijos, ypač jos šakos etikos. Taigi ezoterinė dalis ir suteikia religijai išskirtinumą. Čia knibžda visokių „protą jaukiančių“ temų, tokių kaip dvasinis tobulėjimas, mantros, mandalos ir meditacijos, šventoji ir piktoji dvasia, palaiminimai ir prakeiksmai, malda, auka Viešpačiui, pasninkavimas, šventieji, Mesijas, reinkarnacija, nuojauta, dvasinė energija, , magija, burtai, likimo ranka, pomirtinis gyvenimas, angelai ir demonai, aiškiaregystė ir pranašystės, alternatyvūs pasauliai ir bendravimas su jais.

Artimiau pažvelkime į ezoterinę religijos dalį. plačioje visuomenėje žmonėms tie dalykai suprantami blankiai, retas kuris galėtų atsakyti kodėl, pavyzdžiui, jis dega žvakutes ant mirusiojo kapo ir kalba ten maldas.

Tad pradėsime. Pirmiausia paklauskime savęs kuo religija skiriasi nuo filosofijos? Ar filosofinis mokymas, apie d-ą, būtinai turi būti vadinamas religija? Kaip dėl filosofijoje dažnos transcendencijos temos – kai filosofai nagrinėja apie nematomą būtį, veikiančią mūsų gyvenimus? Ko vertas toks vis dažniau pasigirstantis pastebėjimas, kad ateizmas turi labai jau nemažai religijos požymių? Ar tam tikromis aplinkybėmis galime ateizmą vadinti religija?

Filosofija ir religija skiriasi tuo, kad tiesų semiasi iš skirtingų šaltinių. Filosofija sako, kad bet kokių tiesų šaltinis yra žmogus, ypač jo protas. Visa kita – nepatikrinami paistalai.

Dažnas filosofas mąsto, jog D-vo niekas nematė, jo negalima užuosti ar pačiupinėti – vadinasi, visa tai veikiausiai bus nuo grandinės paleistos fantazijos vaisius. Filosofija negali ir nuneigti D-vo egzistavimo, tačiau filosofas čia pat pridurs, kad logikos dėsniai byloja, jog neįmanoma įrodyti kad kas nors neegzistuoja. Taigi neįmanoma įrodyti, jog dievas egzisuoja, nes negalima jo pajusti mūsų juslėmis, bet taip pat negalima įrodyti, jog jis neegzistuoja.

Religinė išmintis šiam požiūriui oponuoja ir atkreipia dėmesį, kad žmogaus protas, jo galimybės žinoti tiesą yra ribotos. Mes esame įkalinti savo juslių ribose, nežinome nieko, kas į mus nepatenka per mūsų gebėjimo priimti informaciją filtrus. Tačiau ar tai reiškia, kad egzistuoja tik tai, ką mes galime pamatyti, ar ką jau matėme? Anksčiau žmonės manė, kad Žemė plokščia, nes taip jiems diktavo juslės ir sveikas protas. Vėliau paaiškėjo, kad ji apvali, be to, dar ir esama žemynų apatinėje Žemės pusėje.

Tad žvilgsnis tiek į savo, tiek į žmonijos praeitį rodo, kad žmonių supratimas vis pasirodydamas neteisingas ir vis kisdavo. O jeigu taip, kas jums leidžia galvoti, kad dabartiniai jūsų įsitikinimai yra amžini ir nepajudinami? O jeigu jie laikini, tai ko į juos kabinatės?

Visa tai būtų dar būtų pusė bėdos, tačiau žvilgsnis į pasaulio istoriją rodo, kad kai žmonės pernelyg susižavi savimi kaip galutiniu tiesos šaltiniu, jie greitai duoda valią savo instinktams ir tokios asmenybės (ar net ištisos civilizacijos) subyra. Ryškiausias pavyzdys – antikos graikų civilizacija. Jie išvystė įmantrią filosofiją, tačiau patys kaip visuomenė netrukus žlugo ir buvo užkariauti romėnų.

Jeigu galutinis tiesos šaltinis yra žmogus, tuomet praktiškai niekaip neišvengsime tokio dalyko, kad žmonės propaguoja ne tai, kas teisinga savaime, o tai, kas naudinga jiems asmeniškai. Pavyzdžiui, alkopramonė paskleis mitą, kad gerti vyną yra sveika ir siurbs iš žmonių pinigus; dalis į tai įtikėjusiųjų įpuls į priklausomybę ir prasigers, tačiau šiuo atveju alkopramonė jau bus parengusi pasiteisinimą – pats kaltas, mes iš pradžių sakėme, kad gerti reikia kultūringai, nepadauginti.

Taigi atsisakius objektyvių, nuo atskiro žmogaus nepriklausančių tiesos kriterijų, įsigali savanaudiškas interesas, tiesa pajungiama tarnauti tamsiems instinktams. Be to, filosofinis požiūris susiduria su gausybe neįveikiamų problemų – kaip, pavyzdžiui, paaiškinti, kad aplink planetas sukasi jų palydovai – kaip nutiko, kad vyksta amžinas judėjimas, nors puikiai žinome, kad judėjimui palaikyti reikalinga energija. Žodžiu, mūsų pasaulis pilnas įvairių stebuklų, kurių mokslinis ar filosofinis požiūris negali paaiškinti.

Religija sako, kad visgi egzistuoja būdas sužinoti daugiau nei mums gali pakuždėti mūsų juslės ir intelektas. Šis kelias – tai apreiškimas. Apreiškimas yra tiesos gavimas tiesiogiai iš D-vo, šio pasaulio kūrėjo. Geriausiai žinomas apreiškimo pavyzdys – dešimt D-vo įsakymų. D-vas nusiveda hebrajus į tam tikrą vietą ir ten jiems apreiškia kaip reikia gyventi.

Apreiškimas gali būti masinis (kaip minėtu atveju), tačiau paprastai jis būna individualus – pranašystės ar netgi šiaip nei iš šio, nei iš to į galvą šovusios veiksmingos idėjos. Kiekvienas tokios rūšies apreiškimo gauname, tačiau, aišku, tie, kurie draugauja su Viešpačiu, apreiškimo sulaukia daugiau. Tai religingi žmonės. Tokie paiso Viešpaties valios, todėl Viešpats mato reikalą suteikti jiems daugiau išminties. Visiškai kaip tarp žmonių – jeigu kas nors tavo draugas, jis tavęs paiso ir tu juo pasitiki, suteiksi jam daugiau naudingos informacijos. Kiti žinos tik oficialią informaciją – šios gali neužtekti procesams suvokti ir suvaldyti.

Religija sako, kad vadovautis filosofiniu požiūriu (kad aš pats esu galutinis tiesos matas) yra pražūtinga, nes žmogus tai padarys tik dėl vieno motyvo – kad duotų valią savo tamsiems instinktams. Jeigu jis iš tiesų siekia tiesos ir šviesos, tai toks turėtų pripažinti, kad religijoje išdėstytos tiesos yra perspektyvios ir jomis vadovautis; jeigu to nedaro, tai dėl to, kad nori nekliudomas daryti nuodėmes ir dėl to nesijausti blogai.

Kai asmuo savo mintimis ar poelgiais daro tai, kas patinka Viešpačiui, tuomet jis įgauna Viešpaties palankumą ir pasitikėjimą. Sakoma, kad tokį žmogų apgaubė šventoji dvasia. Tai tarsi dviejų žmonių draugystės ar meilės aura. Šventoji dvasia sergėja žmogų nuo neteisingų sprendimų, nuo piktų jėgų – tiek regimų, tiek antgamtinių. Žodžiu, apie tokį žmogų sakoma, kad jis gyvena D-vo užantyje.

Atitinkamai, piktoji dvasia yra šventosios dvasios priešingybė. Tarp šio asmens ir Viešpaties stovi nepakantumo aura, toks asmuo daro nuodėmes, o tamsios jėgos nekliudomos jį niokoja. Kaip sako Biblija, tokį pražudo jo nuodėmių pančiai.

Aurimas Guoga

Komentarai uždrausti.