Šviesios mintys padeda pabusti

Dvasinė Ravo Kuko revoliucija. IV. Judėjai ir tautos

Praėjusioje dalyje matėme būdą kaip ateityje bus sprendžiami ateities konfliktai. Išmanantis Torą bus teisėju ir idėjų sintetinimo pagalba bet kurio pobūdžio ideologinius konfliktus kreips civilizuotesne linkme. Nauja ir tai, kad atgavę Izraelį žydai neapsiribos vien žydų reikalais – jiems rūpės viso pasaulio dvasinės aktualijos. Ravo Kuko metodas paplis visur ir tai paskatins tautas atsigręžti į Torą – priešingu atveju nebus įmanoma laimėti jokios visuomeninės priešpriešos. Tai jau prasidėjo mūsų dienomis. Galiu paliudyti, kad įžengus į visuomeninių reikalų lauką su Toros idėjomis iš tiesų gali smūgiuoti gerokai stipriau nei šiaip jau leistų tavo visuomeninis svoris.

Šį kartą pažvelgsime kaip Ravo Kuko idėjos įsismelks į tautų gyvenimą ir ką jos ten pakeis. Šis virsmas neseniai prasidėjęs ir turėtų trukti kokius tris dešimtmečius.

Koks, Ravo Kuko nuomone, tautų vaidmuo sąmonės evoliucijoje? Kam jos apskritai reikalingos? Ar ne geriau būtų, jeigu pasaulyje egzistuotų vien judėjai? Atsakymą į šį klausimą rasime pažvelgę į žmogaus kūno sandarą. Čia yra galva ir kojos, daugybė įvairių vidaus organų. Visi jie atlieka tam tikrą funkciją, visi gyvena dėl to, kad ką tai naudingo darytų kitoms kūno dalims. Ne kitaip ir su tautomis – visos jos atlieka kokią tai paskirtį. Jeigu kokia nors tauta praranda prasmę kitoms pasaulio tautoms, tokia išnyksta.

Reikia pasakyti, kad kartais tautos egzistavimo prasmės nematyti žmogiškuoju protu ar širdimi. Pavyzdžiui, geriausios lietuvių dienos tarsi ir praeityje, daugelį amžių teko vilkti baudžiavą ir atrodė, kad daugiau nieko gero ši tauta pasauliui jau nebeduos. Tačiau štai įvyko nacionalinis atgimimas, atkuto jėga, kuri nevertina krikščionybės vien tik teigiamai – tokia tauta yra puikioje padėtyje pasiūlyti pasauliui numoti ranka į Jėzų, mokytis dvasingumo iš rabių. Žinoma, pavyzdys ne Ravo Kuko, o mano.

Jeigu esu teisus ir lietuvių nuoskaudos krikščionybės atžvilgiu iš tiesų yra tas daigas, kuris įprasmina mūsų tautos tęstinumą, tuomet pažvelkime kaip viskas gražiai dėliojasi. Vienas įžymiausių visų laikų lietuvių buvo Adomas Mickevičius. Kuo jis garsus, kuo įdomus pasauliui? Jis pirmasis ar vienas pirmųjų idealizavo senovę. Prikūrė už širdies griebiančių istorijų apie tai, kaip lietuviai kapojosi su kryžiuočiais, kokie jie anuomet buvo taurūs ir didingi. Ar tai atsitiktinumas, kad atradęs šį žanrą A.Mickevičius buvo priimtas į nemirtingų pasaulinės reikšmės literatūros klasikų gretas?

Arba štai antras įžymiausias lietuvis pasaulyje – Česlovas Milošas. Jo indėlis į pasaulio minties raidą – įvairialypė tapatybė. Č.Milošas gyveno laikotarpiu, kai lietuvių aristokratų tapatybė skilo perpus, jiems teko rinktis ar likti prie savo kalbos, kultūros ir tapti lenkais, ar likti prie savo krašto ir pereiti prie lietuvių kalbos. Č.Milošas pasiūlė naują sprendimą – dėl įvairių priežasčių skilus tapatybei nereikia dirtinai savęs priskirti tik vien vieniems ar tik kitiems. Gali puoselėti abi skirtingas tapatybes ir jas tarpusavyje suderinti. Tai buvo itin aktuali mintis po karo žaizdas besilaižančiai Europai, siekiančiai sukurti tvarų tautų sugyvenimo pamatą.

Tačiau galbūt tai taip pat dvasinė sėkla ateičiai – galbūt tai atveria mus minčiai, kad ateityje galime būti ir lietuviai, ir kartu puoselėti judėjišką dvasingumą? Gal nėra ko visus styguoti, kad tikras lietuvis būtinai turi būti tik katalikas?

Kaip matėme vakar, Ravas Kukas mus moko idėjas matyti judesyje, susigaudyti iš kur jos ateina ir kurlink traukia. Tą ir pamėginau padaryti su aukščiau paminėtomis garsiausiomis lietuviškomis idėjomis. Tad kas žino, gal iš tiesų lietuviams teks išskirtinis vaidmuo tautoms gręžiantis prie Toros – juo labiau, kad Oskaras Milašius mums pranašavo Šiaurės Atėnų ateitį?

Grįžkime prie Ravo Kuko. Jis sako, kad visose gyvybingose tautose slypi kokia tai dvasinė idėja. Dažnai ji būta iškreipta, tačiau esanti. Kai tauta pameta savo egzistencinę idėją, ji praranda savo raison-d‘être ir išnyksta. Nors lietuvių himnas skelbia, kad turime semtis jėgų iš praeities, Ravas Kukas sakytų, kad geriau jos semtis iš ateities – iš patrauklios vizijos, kuri sutelktų tautą prasmingiems darbams.

Tikriausiai čia jau pamatėte kur slypi rimta lietuvių mentaliteto bėda – jeigu mes pernelyg užsisėdėsime praeityje, galime prarasti aktualumą kitoms tautoms ir per tai išnykti.

Taigi tautos teisėtai užima vietos po saule. Ravas Kukas kategoriškai nesutiktų su globalistais, kad tauta kaip reiškinys jau atgyvenęs ir dabar visi turime tapti pasaulio vartotojais. Tie, kurie sumanė šią viziją, nori iš tautų atimti paskirtį, t.y. tautas dvasiškai iškastruoti. Žinoma, tai baisus ir iš anksto pasmerktas sumanymas.

Antra vertus, tautose slypi ne tik pozityvus grūdas, bet ir daug kas iškreipto, kenksmingo, atgyvenusio. Globalistai susitelkę į šią medalio pusę, todėl užsimoję naikinti tautas jie nėra tokie jau vien tik neteisūs. Būdas nuo jų atsiginti – išsigryninti tautos egzistavimo prasmę, atsiriboti nuo kenksmingų įtakų. Beje, kai ką panašaus pasiūlė ir Sėkmingos tautos idėja.

Taigi dabar jau žinome kaip spręsti globalistų ir nacionalistų konfliktą – ne kad viena pusė įveiktų ir užkastų kitą, o kad vieni iš kitų pasimokytų ir perimtų vienas kito stipriąsias puses. Taip jie suartės ir konfliktas atkris savaime.

I pasaulinio karo metu Ravas Kukas užstrigo Europoje. Iki karui prasidedant jis atvyko į Vokietiją skaityti paskaitų, raginti žydus keltis į Palestiną, taip pat parankioti finansinių aukų persikėlėliams. Tačiau kai prasidėjo karas jis Vokietijoje užstrigo, nes turėjo Rusijos imperijos pasą, o tai reiškia, kad buvo priešiškos šalies pilietis. Vėliau šiaip ne taip ištrūko į Didžiąją Britaniją, kur iki karo pabaigos buvo vyr. Londono rabis.

Kukas svarstė kokia tų skerdinių civilizacijos epicentre giluminė prasmė? Kaip tai įsipaišo į dieviškąjį planą? Dar anuomet jis priėjo išvados, kad Esavo civilizacijos tarpusavio skerdynės reikalingos tam, kad jiems atsigniaužtų kumštis ir kad europiečiai įžvelgtų reikalą padėti žydams sukurti savo šalį Izraelyje. Šią Ravo prielaidą dar sustiprino tai, kad britai 1917 metais išleido Balfūro deklaraciją, kur numatomas siekis Palestinoje įkurti žydų valstybę. Deja, netrukus karas baigėsi, europiečiai atkuto ir šiuos pažadus pamiršo. Tačiau papildomo noro jiems šį pažadą įgyvendinti vėl jiems suteikė II pasaulinis karas ir dar didesnės tarpusavio skerdynės.

Kaip matote, Ravo Kuko siūlomas kelias labai patrauklus tuo, kad apsaugotų mus nuo gausybės nežmoniškų kančių.

Praėjusioje dalyje, kai kalbėjome apie pasaulietinių sionistų ir diasporos judėjų konfliktą, pasitelkėme skilusių smegenų paralelę. Čia ne kitaip. Iki šiol tautos traukdavo sau, žydai sau. Ateityje šios pusės sustyguos tarpcivilizacinio bendravimo kanalą. Tautas reikia apvalyti nuo stabmeldiškų potraukių – tam, žinoma, pradėtas 7 micvų (nojiečių) judėjimas. Šiuo kanalu tautas pasieks košerinis dvasingumas, būsime išmokyti kaip būti dorais savo kraštų tautiečiais be perėjimo pas judėjus.

Tautos savo ruožtu suteiks ką kai aktualaus ir judėjams. Štai kad ir tokie žmonijos pasiekimai kaip mokslas ar menas. Iki šiol meną ir mokslą priešpriešina religijai. Pavyzdžiui, pop dainininkai mėgsta tyčiotis iš kryžiaus. Ateityje šios sritys bus harmoningai apjungtos. Jau dabar žinome kaip tai bus padaryta.

Pradėkime nuo mokslo. Ateityje judėjai išplatins mintį, kad būti mokslininku, įvaldyti technologijas yra ir religinė micva. Tikriausiai norėsite sužinoti ar tam yra pagrindas Toroje? Atsiverskite Pradžios 1 sk. 28 eilutę: „Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, vyrą ir moterį; sukūrė juos. Dievas juos laimino tardamas: Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją. Viešpataukite ir jūros žuvims, ir padangių paukščiams, ir visiems žemėje judantiems gyvūnams.“

Jeigu žmonės turi teisę, jeigu įpareigojimą įsiviešpatauti pasaulyje, kaip įsakysite tai padaryti be mokslo, technologijų pagalbos? Vadinasi, vystyti mokslą bei technologijas yra religinė micva. Štai ir baigėsi visa priešprieša tarp mokslo bei religijos.

Ne kitaip ir su menu. Šiuolaikiniai menininkai dažnai mano, kad jų paskirtis yra maištauti prieš bet kokį dvasingumą, vietoj to piršti amoralų individualizmą. Visa tai jie vadina kūryba ir dvasios saviraiška. Tačiau tiesa ta, kad nuo dvasingumo atitrūkęs menas vis labiau tampa teplione, vis sunkiau tai paslėpti. Menas vis seklėja, menas išgyvena gilią krizę. Išeitis tik vienintelė – atsiremti į Toros pamatus. Visa kita publikai ateityje bus neįdomu ir tokie „progresyvūs“ menininkai nunyks.

O kur meno kaip religinės micvos pateisinimas judaizme? Šį kartą trumpindamas straipsnį apsieisiu be citatų, tačiau esmė ta, kad žmogus sukurtas pagal D-vo paveikslą;D-vas yra kūrėjas; vadinasi ir žmogui pritinka save įprasminti kuriant objektus, kurie atspindėtų jo vidinį pasaulį. Jeigu jau žmogui pritinka ką tai kurti mūrijant ar obliuojant, juo labiau pritinka kurti dvasingą meną. O jeigu taip, tuomet meninė kūryba – religijos objektas.

Ir vėl matome, kaip begėdiškai „kuknikai“ doroja savo idėjinius oponentus, kaip savinasi stipriąsias jų idėjų puses ir įsiklijuoja į savo mūrą. Nuo dabar kiekvienas mėginimas stoti prieš Torą ją tik sustiprins.

Mums liko paskutinė, ketvirtoji iš didžiųjų Ravo Kuko įžvalgų – tai bus žmonijos ir viso kas gyva apjungimas į harmoningą visumą. Šis darbas dar laukia savo pradžios, tačiau pažintis su Ravo Kuko revoliucija nuteikia, kad tai būtinai ateis.

O šiandien mes dar galime peržvelgti ką rabis Pinchas Polonskis, vienas garsiausių Kuko pasekėjų, kalba apie krikščionybę. Jis sako, kad ši religija turėjo savo istorinę paskirtį – parengti tautas akistatai su judaizmu. Šią savo paskirtį krikščionybė atliko. Toliau ir toliau gyvuoti ji galės tik jeigu taps kanalu, per kurį pasaulį pasieks judėjiškos idėjos.

Antrasis rabio Polonskio įrašas – tiems, kurie mėgsta filosofiją apie civilizacijas. Ten jis aiškinasi kokia egzistencinė mūsų epochos – postmodernizmo – prasmė. Iki sekančio susitikimo su Ravu Kuku.

Aurimas Guoga
Facebook grupė „Judaizmas nežydams“

Komentarai uždrausti.