Šviesios mintys padeda pabusti

Dvasinė Ravo Kuko revoliucija. III. Religinis sionizmas

Pagrindinis Ravo Kuko idėjų kaldinimo įrankis yra sintetinimas, o pagrindiniai proveržiai – keturi didieji atsakymai. Pirmasis atsakymas buvo atsakas į švietimo krizę, kilusią po to, kai švietimas tapo visiems privalomas ir mokiniai tapo įnoringi ką ir kaip mokytis. Tą temą mes išgvildenome praėjusioje dalyje. Antrasis atsakymas – dėl veržliojo sionizmo judėjimo, nenorinčio turėti nieko bendro su tuo, kas apie žydų sugrįžimą į istorinę tėvynę pranašaujama Biblijoje.

Šiokio tokio ūpo keltis į Palestiną būdavo nuolat. XII amžiaus Yehuda ha Levio „Kuzari“ baigiasi tuo, kad rabis išaiškina chazarų karaliui visas dvasines problemas ir su jo palaiminimu išvyksta gyventi į Šventąją žemę. Po to, kai XV amžiaus pabaigoje žydus išprašo iš Pirėnų pusiasalio, dalis jų persikelia į Palestiną – ten, be kitų dalykų, ši banga įkuria ir garsiąją Cfato kabalistų mokyklą.

Iš modernių laikų vienas pirmųjų, jeigu ne pirmasis sionistas buvo ne kas kitas o pats Vilniaus Gaonas. Jam nesisėdėjo Vilniuje ir jis jau buvo išvykęs į protėvių žemę, tačiau pakeliui gavo ženklų ir grįžo atgal. Masinė sionizmo banga prasidėjo su Teodoru Hercliu, tačiau mažai kas pas mus žino, kad jo dešinioji ranka ir įpėdinis vadovo pareigose Chaimas Vaicmanas yra litvakas iš Baltarusijos, nemažai laiko gyvenęs Vilniuje. Jis, beje, tapo pirmuoju Izraelio prezidentu. Tuo tarpu Vilnius buvo svarbus sionistinio judėjimo centras.

Europoje sionizmo idėjas pasiglemžė progresyvieji – komunistuojantys jaunuoliai jautė aistrą palikti visokių blogybių užkrėstą Europą, vykti į naująjį kraštą ir lygioje vietoje pradėti kurti naują šviesią ateitį. Šie jaunuoliai vadovaujasi ne religiniais sumetimais, o kaip tik priešingai – jie nenori turėti nieko bendro su užguitu ir amžinai aimanuojančiu diasporos žydu. Modernioji karta sako, kad žydai niekuo ne blogesni už gojus, todėl imsis tokių darbų, apie kuriuos diasporos žydams nejauku nė pagalvoti – taps policininkais, žemdirbiais, valstybininkais ar žydiško meno tradicijos pradininkais. Sionistai jautė, kad tokius dalykus jie gali įgyvendinti tik atsitolinę nuo religinės tradicijos, kuri persmelkta geto mentalitetu. Iš čia ryžtingas šūkis „Lauk religiją!“

Religingieji skaito Bibliją ir mato, kad šis kėlimasis į Šventąją žemę – nekošerinis. Ten rašoma, kad D-vas gražiai surinks visus savo aveles, bus nukeldinti į Pažadėtąją žemę, žydai taps išaukštinti ir visos tautos juos liaupsins. Kadangi pasaulietinis sionizmas visai nepanašus į šią idilę, jie nutarė, kad laikas tikrajam sugrįžimui dar neatėjęs, kad šie pasauliečiai tempia ropės viršūnėles kad greičiau augtų ir kad šis įkarštis geruoju gali ir nesibaigti.

Taigi 1904 metais, kai Ravas Kukas persikėlė į Palestiną, jis rado, kad dauguma atsikėlusių žydų nenori su religija turėti nieko bendra, o tie, kurie su religija šį tą bendro turėti nori, nieko bendro nenori turėti su bedieviais sionistais. Galima sakyti, tauta atrodo kaip skilusios smegenys, kurių abi pusės savaime veikia neblogai, tačiau tarpusavio sąsajos nutrūkusios. Atrodo žydų ateitis istorinėje tėvynėje atsidūrė aklavietėje. Kaip sakytų lietuviai, ne už tokią kovojome!

Ko tikėtis iš šio „balagano“? (beje, labai populiarus Izraelyje žodis, jį mėgsta net arabų kraštų žydai) Ar tai kažkoks iškreiptas pranašysčių pildymasis? Gal geriau neturėti su šiais bepročiais nieko bendra? Palaukti, kol D-vas iš tiesų pakvies sugrįžti? Tačiau užvis svarbiausia – kaip suvienyti tautą ir nukreipti ją kokia tai perspektyvia linkme? Štai dilema, tekusi Ravui Kukui.

Čia atsikleidžia jo genijus – ieškodamas atsakymo jis pasiūlo visiškai naują požiūrį į idėją. Dar nuo Platono laikų manome, kad idėjos – kas tai sterilaus ir amžino. Platonas idėjas lygino su geometrinėmis figūromis – net ir jas žyminčios linijos yra palengvinimas vaizduotei. Jeigu nori vieną idėją pakeisti kita, turi senąją patraukti ir jos vieton pastatyti naują. Pavyzdžiui, kai atkūrėme nepriklausomybę, komunistinės idėjos buvo patrauktos ir jų vieton pastatytos patriotinės. Tačiau Ravas Kukas mus kviečia į idėjas pažvelgti kaip į evoliucionuojantį padarą. Visose, išskyrus Torą, visuomeninėje daugiau ar mažiau paplitusiose idėjose esama šviesesnių ir neigiamesnių pusių. Mes turime atsirinkti pelus nuo grūdų, o teigiamą idėjos pusę nukreipti perspektyvesne linkme.

Jeigu visuomeniniame lauke kaunasi dvi idėjos, mums reikia išgryninti kas abiejose jose yra teigiama (atitinka Torą), o kas žalinga. Tai, kas abiejuose teigiama, reikia apjungti. Visa kita išmesti. Taip iš dviejų priešiškų idėjų gausime idealios idėjos junginį. Šį darbą mes vadiname sintetinimu Toros pagrindu.

Sionistų ir religingųjų priešpriešos įkarštyje Ravas Kukas svarsto ką gero (o taip pat ir ką bloga) savyje turi abiejų pusių požiūriai. Pradėkime nuo religingųjų. Šie, aišku, išlaikė dvasinę tradiciją, be kurios žydai seniai būtų ištirpę tautų katile ir jokie sionistai dabar į Izraelį nesiveržtų. Antra vertus, tai užkietėjusiu geto mentalitetu pasižyminti publika, kurie tiesiog negali įsikalti sau į galvą, kad ir žydai galėtų būti savo valstybės šeimininkai. Šios publikos įsitikinimu, tam žydai nesutverti, tokius klausimus gali spręsti tik gojus. Iš žydų tai įkandama nebent stebukladariui Mesijui. Kaip suprantate, tokio pobūdžio dvasinė tradicija – ne pati geriausia medžiaga modernios valstybės kūrimui.

Antra vertus, net ir tie patys religingieji puikiai žino, kad buvo laikas, kai Izraelio valstybė, karai su užsienio priešais, kiti valstybiniai reikalai buvo ir religijos reikalas. Tanacho pranašystės aiškiai sako, kad ateis laikas ir tas požiūris sugrįš. Tad dabar pažvelkime į bedievius sionistus – jie akivaizdžiai turi tą norą kurti ir ginti savo valstybę, tačiau kadangi diasporos judaizmas laukia jog valstybės kūrimo problemas išspręs Mesijas, jie nuo tokios religijos atsižada ir renkasi pasaulietiškumą.

Tai pirmasis ir įžvelgė Ravas Kukas. Vadinasi, religingieji diasporininkai ir bedieviai sionistai yra viso labo viena kitą papildančios pusės. Jiems reikia išmokti suprasti vienas kito stipriąsias puses, jas perimti ir taip jie užsitikrins savo idėjos tvarumą. Diasporininkai turi perkreipti savo mentalitetą, kad jų religinėje mintyje atsirastų vietos ir šiuolaikinės Izraelio valstybės kūrimo darbams, o pasaulietiniai žydai turi įvertinti, kad be Toros išimties ir be atodairos į dieviškąjį planą jie tik iššvaistys savo energiją tuštiems sumanymams. Pavyzdžiui, prikūrė komunistinių kibucų – kone visi bankrutavo.

Ravas Kukas pasaulietiškumo bangą, nusigręžimą nuo religijos vertina taip. Yra trys sionizmo lygiai – aukščiausias yra motyvuotas dvasios, vidurinis motyvuotas nacionalizmo ir žemiausias pakurstytas antisemitizmo. Pats Ravas Kukas, aišku, vadovavosi aukščiausio lygmens motyvais imigruoti, tačiau tokių imigrantų buvo mažuma. Dauguma pasaulietinių sionistų vadovaujasi žemesnės prabos motyvais. Tačiau ar tai reiškia, kad jie netinkami sionistai?

Tinkami, atsako Kukas. Mums reikia įvertinti, sako jis, kad Izraelis gali priimti visus žydus tik prieš tai sukūręs materialią infrastruktūrą – kur tie milijonai atvykėlių apsigyvens, ką valgys ir panašiai? Pirmoji sionistų banga, pasak Kuko, kuria materialinį pagrindą biblinėms pranašystėms išsipildyti. Tai viso labo parengiamieji darbai, Izraelio statybų aikštelė. Kas apie būsimą namą sprendžia pagal vaizdą statybų aikštelėje? Kas gali tikėtis, kad rankas į molį sukišę statybininkai pasižymės ypatingu dvasingumu?

Taigi Ravas Kukas visai nepyksta, kad tokia didelė dalis į protėvių žemę grįžusių žydų judaizmu bjaurisi ir nenori su juo turėti nieko bendra. Šiai publikai reikia suteikti erdvės savo pasaulėžiūrai, tik tokiu atveju jie galės atlikti savo paskirtį, sako jis. Pavyzdžiui, kaip rabiai galėtų sukurti šiuolaikinę kariuomenę, jeigu jie šimtmečiais mokė žydus visuomet nusileisti pasaulietinei gojų valdžiai ir dargi ją laiminti?

Žinoma, pasauliečius sionistus Ravas Kukas (o jis rasdavo bendrą kalbą su visais) ragino semtis stiprybės iš šaknų, nepamesti išrinktosios tautos kelio dėl modernybės takelio. Jeigu čia atvykusieji nevertina kad jie žydai, tuomet kaipgi jie sukurs žydišką valstybę? O kas gi tas žydiškumas, jeigu ten nėra vietos Torai? O jeigu Izraelis atrodys kaip visos kitos šalys, tai kokia prasmė vargti ją kuriant? Gal tada paprasčiausiai asimiliuotis dar Europoje?

Ravo Kuko dėka žydai pamatė, kad ši marga publika visi sėdi vienoje valtyje, kad jiems reikia mokytis įžvelgti vienas kito stipriąsias puses, remtis į vienas kito stiprybes. Kai Ben Gurionas 1948 metaus skelbė žydų valstybės įkūrimą, jis, pats būdamas beviltiškas bedievis, tai motyvavo religiniais motyvais – stebuklingas grįžimas į Pažadėtąją žemę! Priešingu atveju Izraelyje atsidūrę žydai yra viso labo Vakarų imperializmo produktas – europiečiai žydų atsikratė ir užvertė jais arabus. Tuo tarpu religingieji žydai pamažu pradėjo pripažinti, kad pasaulietinių sionistų darbas, modernioji Izraelio valstybė turi ir religinės vertės.

Šis minties posūkis, kai religingi judėjai pripažįsta sionizmo vertę ir įsitraukia į bendrų namų statybas, vadinamas religiniu sionizmu. Šiuo metu Izraelyje religiniai sionistai sudaro maždaug 15 proc. Izraelio žydų. Dar 10 proc. sudaro „haredim“, arba ultraortodoksai. Šių yra apie 10 proc. ir jie su bedieviais nenori turėti nieko bendra: atsisako tarnauti kariuomenėje, vengia mokėti valstybei mokesčius, visuomet palaiko tą Izraelio politinę jėgą, kuri jiems skiria pinigų Toros studijoms. Ultraortodoksai vaikšto apsirengę juodai, o religingieji sionistai atrodo kaip mūsų rabis Chaimas. Šiuos dar galima vadinti ortodoksais, tačiau tai nebus tikslu, nes ir ultraortodoksai, žinoma, priklauso ortodoksų grupei.

Religingieji sionistai siekia būti visaverčiais Izraelio piliečiais, tarnauja kariuomenėje, politikoje, nevengia bendrauti su nereligingais izraeliečiais ir t.t.

Kaip matome, Ravo Kuko idėjos dėl nacionalinių tikslų buvo tikras gelbėjimosi ratas besikuriančiai Izraelio valstybei ir visuomenei. Priešingu atveju sunku įsivaizduoti kaip žydai nebūtų tarpusavyje mirtinai persipykę, o tuomet juos neabejotinai būtų įveikę arabai. Beje, tokios nežabotos vidinės kovos buvo pagrindinė priežastis, kodėl 70 m.e. m. romėnams pavyko užimti Jeruzalę.

Tuo tarpu pasaulinis šios įžvalgos atgarsis yra tas, kad mes matome visiškai naują būdą spręsti visuomeninius konfliktus. Idėjos tampa judančios – skirtumas tarsi tarp fotografijos ir filmo. Evoliucijos teorija, kaip paaiškėja, daug geriau nei pas Darviną veikia pas Platoną – idėjų pasaulyje. Turime numatyti kurlink evoliucionuoja vienos ar kitos idėjos, koks jose tiesos grūdas ir kur žalingas melas. Susintetinkime tai su priešingoje idėjoje slypinčiu tiesos grūdu ir turėsime neatsispiriamai patrauklią alternatyvą.

Trečioji iš keturių didžiųjų Ravo Kuko įžvalgų bus kaip susintetinti žydų ir pasaulio tautų norus bei siekius. Mums bus pateiktas toks patrauklus sugyvenimo su žydais pasiūlymas, kad net ir įtempę visas valios jėgas nepajėgsime jo atsisakyti.

Aurimas Guoga
Facebook grupė „Judaizmas nežydams“

Komentarai uždrausti.