Šviesios mintys padeda pabusti

Dvasinė Ravo Kuko revoliucija. I. Lietuviškos ištakos

Netrukus išgirsite apie tokį dvasingumą, kokio net negalėjote įsivaizduoti. Šis dvasingumas nepaprastai pasitiki savimi, neabejoja, kad nušluos bet kurią jo kelyje pasitaikiusią kliūtį – tiksliau pasakius, ta kliūtimi begėdiškai pasinaudos save sustiprinti. Šis dvasingumas turi planą kaip pakeis pasaulį per ateinančius 200 metų, jis brėžia kokius idėjinius konfliktus kada pradės ir kuo šie konfliktai baigsis. Ravo Kuko revoliucijos dėka mes pradėsime visai kitaip vertinti kas yra idėja, ką jos pagalba galima nuveikti. Keisis idėjų konflikto prigimtis – nuo šiol ideologiniai susidūrimai bus gerokai švelnesni ir sklandžiau spręsis. Ravas Kukas (1875 – 1935, angl. Rav Kook) mums leidžia pažvelgti į ateitį – pamatyti kuo gyvens kelios būsimos kartos. Nuo dabar visus ryškesnius pokyčius pasaulyje diktuos dvasinė mintis. Jau galima įsitikinti, kad jo planas pildosi. Nenuostabu, kad Izraelyje šiandien visi entuziastingai kalba apie šį dvasinį lyderį.

Ravas yra ne vardas, o titulas – tai dvasinis kartos lyderis. Pastaruoju metu šis titulas pradėtas vartoti plačiau – bet kurios judėjiškos bendruomenės lyderis gali būti pavadintas ravu. Tačiau kalbant apie Ravą Kuką artimiausias lietuviškas atitikmuo ravui būtų patriarcho titulas.

Ravo Kuko pilnas vardas yra Abrahamas Ichakas Kukas. Gimė Daugpilyje 1875 metais garsaus litvakų rabio šeimoje. Tėtis baigė garsiąją Voložino ješyvą (liet. Valažinas, pusiaukelėje tarp Vilniaus ir Minsko). Kuko mama kilusi iš garsios chasidų giminės. Sakoma, kad vaikystėje mama jį laimino, kad taptų bendruomenės lyderiu, o tėtis – kad būtų Toros išminčius. Kaip paaiškėjo, abu šie palaiminimai išsipildė su kaupu.

Abrahamas Ichakas Kukas taip pat mokėsi Voložino ješyvoje – turbūt geriausioje to meto ješyvoje pasaulyje. Ješyvos vadovas rabis Naftali Tzvi Yehuda Berlin buvo tiek sužavėtas šio vaikino gabumų ir stropumo, kad yra pasakęs, kad Voložino ješyvą buvo verta įkurti kad ir vien dėl šio studento.

Jau tuomet būsimasis ravas nebuvo patenkintas nusistovėjusia tvarka. Jis manė, kad mokyklos programa nėra optimali jo asmenybės atžvilgiu – labai didelis dėmesys halachos (Įstatymo) studijoms, tuo tarpu jis nujautė, kad būtų daugiau naudos, jeigu jis dėmesį sutelktų į agadą ir Kabalą (agada – tai judėjiška literatūra skirta papenėti širdį – pasaulietinis atitikmuo būtų grožinė literatūra). Netrukus išvysime, kad tai buvo būsimosios revoliucijos sėkla.

Jam taip pat visai nepatinka judėjų skirstymasis į chasidus ir mitnagedus (litvakus). Kai jam aplinkiniai primena, kad jis iš vienos pusės mitnagedas, iš kitos chasidas, ir klausia kuo jis pats save laiko, Kukas atsako nestandartiškai, jeigu ne keistai – esu abiem jais vienu metu, t.y. jis ir 100 proc. chasidas, ir 100 proc. mitnagedas. Kaip vėliau matysime, Ravas Kukas labai nemėgsta dirbtinių skirstymų ir iš šios antipatijos gims visiškai naujas požiūris į susiskirstymus.

Būdamas dvidešimt dviejų, paskatintas Chofetz Chaimo, tapo rabiu – pakirtas į Žeimelius Pasvalio rajone. Vėliau persikėlė į Bauskę. Nors jį kalbino dėstyti garsiojoje Telšių ješyvoje, 1904 metais Kukas pasirinko išvykti į Izraelį. Ten nieko nedelsdamas pradėjo savo dvasinę revoliuciją, apie kurią kalbėsime ateinančiose dalyse.

Tačiau mums žinoma bus įdomu sužinoti apie lietuviškas būsimosios jo revoliucijos ištakas. Kad jas suprastume, turime atsigręžti ir pažvelgti į judaizmo iššūkius XIX amžiaus pabaigoje. Tuomet konfliktas tarp hasidų ir mitnagedų jau prislopęs, nes tiek vieni, tiek kiti praradinėja didžiąją dalį savo bendruomenės pasaulietiškumui. Žydai masiškai palieka judaizmą – procesas toks ūmus ir visa šluojantis, kad, pavyzdžiui, Rusijoje per trejetą dešimtmečių, nuo 1890 iki 1920, religinė žydų bendruomenė neteko 90 proc. savo narių.

Judėjų lyderių atsakas dvejopas. Pietuose linkstama prie minties, kad nuo pasaulietiškumo ir tvirkinančio jo poveikio geriausia apsisaugoti savo noru dar giliau sulendant į getą. Šios minties pradininkas – Chatam Sofer iš Vengrijos (1762 – 1839). Jo krypties pasekėjai šiuolaikiniame Izraelyje tapo ultraortodoksais – nieko nenori žinoti apie pasaulietinį pasaulį, tik duok jiems pinigų Toros studijoms ir palik juos ramybėje.

Antrasis atsakas formuojasi Lietuvoje. Čia linkstama prie minties, kad modernizmas niekur nedings, todėl judėjai turi išmokti su juo susigyventi. Doras žydas turi ir sugebėti visavertiškai gyventi moderniajame pasaulyje, ir kartu nenusižengti jokiems Toros priesakams. Žemaitijos ješyvos, pradedant Kelmės ješyva, į savo mokymo programą įtraukė pasaulietines disciplinas ir taip viliojo jaunuolius nesirinkti pasaulietinių mokyklų.

Tinkamai suderinti modernizmo ir ortodoksines judaizmo idėjas tapo didžiuliu kūrybiniu iššūkiu to meto rabių kartai. Šis suderinimas privalo atitikti Toros principus, antraip bus nekošerinis ir ilgainiui dar labiau diskredituos judaizmą. Taigi tie metai pažymėti intensyvių ieškojimų kaip sintetinti pasaulietines ir ortodoksines tiesas. Kai Kukas 1904 metais persikelia gyventi į Palestiną, šis poreikis tampa dar ūmesnis, nes į kraštą plūsta religiją niekinančių sionistų karta. Tačiau kaip šie pasaulietiniai žydai gali įsitvirtinti protėvių žemėje, jeigu visiškai nenori turėti nieko bendro su savo tradicijomis? Ar viskas neišbaigs tuo, kad be moralinio stuburo šie atvykėliai nusivažiuos, degraduos ir ištirps arabų bendruomenėje?

Tačiau į pažadėtąją žemę sugrįžęs ravas Kukas iš karto supranta, kad stebuklingas žydų grįžimas į savo istorinę tėvynę iš pagrindų pakeis ir visą judaizmą. Diasporos judaizmas atitiko senojo laikotarpio poreikius, tad norėdamas būti aktualus Izraelin sugrįžusiems judėjams jis privalės smarkiai pasikeisti. O kad smarkiai pasikeistų, pirma turės patirti labai jau nemenkų sukrėtimų. Ateizmas, masinos žydų nusigręžimas nuo dvasinės tradicijos – tai viso labo tik pirmas judaizmo performatavimo naujiems poreikiams etapas.

Aurimas Guoga
Facebook grupė „Judaizmas nežydams“

Komentarai uždrausti.