Šviesios mintys padeda pabusti

Priklausomybė – beprotybė

Bet kokia priklausomybė – tai mūsų sąmonėje įsitaisiusi beprotybė. Pavyzdžiui,
alkoholikas meldžiasi degtinės buteliui, o šis iš jo atima jo šeimą, sveikatą, darbą ir
žmogiškumą. Priklausomybė – kai palaima laikome tai, kas mus naikina.

Žmogus ima nykti tada, kai pradeda tarnauti stabams. Ką tai reiškia? Tarnavimas
stabams – tai toks elgesys, kai dvasinės žmogaus galios naudojamos žemesnės
„prabos“ tikslams nei yra pats žmogus. Na, pavyzdžiui, Josifas Stalinas laikė normaliu
dalyku paaukoti keliolikos tūkstančių žmonių gyvybes, kad būtų iškastas Belomoro
kanalas, nes šis jam atrodė daug svarbesnis. Vadinasi, vandens kanalas – tai stabas, o
žmonės – šio stabo vergai. Gal manote, kad pats žmogus negali taip savęs įtikinti, kad
įsikinkytų vergauti stabams? Visos priklausomybės daro būtent tai. Žmogus tampa
mažiau vertingas nei stabas. Alkoholikui alkoholis akivaizdžiai vertingesnis nei jis
pats – antraip kaip leistųsi, kad šis stabas jį naikintų?

Vadinasi, patekęs į priklausomybę nuo pinigų, žmogus padaro save mažiau
reikšmingą nei popierių krūvelės. Visos proto galios pradeda dirbti nebe žmogui, o
krūvelei – kad tik jai būtų geriau. Tada žmogiška auka dėl negyvų daiktų – popieriukų
– tampa visiškai pateisinama. Nuo šiol žmogus yra pasirengęs aukoti savo ir
kitų gyvenimus, kad tik geriau būtų jo stabui.

Tarnystė pasižymi vienu aspektu – kuo uoliau tarnauji, tuo daugiau azarto
patiri. Tiek tikrosioms vertybėms, tiek stabams tarnaujančio žmogaus krauju teka
daug adrenalino. Tas, kuris nuoširdžiai tarnauja, jaučiasi gyvybingas, įsitraukęs, jo
kraujas teka greitai, jis pilnas entuziazmo. Bet didelis skirtumas – kur šis tarnavimas
veda. Jeigu tarnauji tikroms vertybėms,
tada jauti išliekantį pasitenkinimą.
Tačiau kas nutinka, jeigu tarnauji
stabams?
Dar kartą prisiminkime, kas yra
stabas. Jeigu žmogus tarnauja asilui, o
ne atvirkščiai – tai stabmeldystė. Asilu
šeimininkui dera tinkamai pasirūpinti,
tačiau tarnauti turi asilas žmogui, o ne
atvirkščiai. Taigi ir pinigai turi tarnauti žmogui, o ne žmogus pinigams. Kai tarnauji
stabams, tuomet jausiesi įsitraukęs, gyvybingas, entuziastingas, tačiau nejausi ilgalaikio
pasitenkinimo. Jausiesi išsunktas. Atrodys (ir teisingai), kad visos pastangos
kažkaip mįslingai pranyksta. Tai panašu į tai, kaip įsijautus statyti namą, tačiau kas
rytą atėjus į statybvietę vėl atrasti, jog namas atrodo taip pat, kaip ir praėjusį rytą. Lyg
ir stengeisi, bet esminio rezultato nematyti – vakar sumūrijai vieną sieną, tačiau tiek
pat išgriuvo kitos. Per dieną atstatai tą išgriuvusią dalį, tačiau tik tam, kad kitą rytą
rastum, jog nugarmėjo dar kitoje vietoje. Ir taip nuolatos, kiekvieną dieną…

Todėl priklausomybė yra miražo vaikymasis. Jūs dirbate Sizifo darbą – iš
paskutiniųjų ridenate į kalną sunkiausią akmenį, tačiau tik tam, kad ties viršūne
netekęs jėgų paleistumėte ir vėl pradėtumėte iš pradžių. Miražas jums žada poilsį
ir nusiraminimą, tačiau kaskart nusiviliate. Tai savęs apgaudinėjimas. Jūs tarnaujate
netikriems dievams, o tai iš tiesų reiškia, kad tokių dievų išvis nėra. Galite kiek tik
norite vaizduotis, kad dievai jus išklauso, tačiau tai tik saldi iliuzija, kurios baigtis
kaskart ta pati – skaudus prablaivėjimas.

Flirtas su savo stabu yra neišvengiamas kelias į ilgalaikį nusivylimą – frustraciją.
Tai tas pats, kaip pasiklydusiajam pripažinti, kad pasiklydo ir nebegali pats rasti
išeities.

Aurimas Guoga

Komentarai uždrausti.