404 „Noriu‘ ir „reikia“ civilizacijos - Success.lt - seminarai Vilniuje. Audio knygos ir saviugdos straipsniai. - Success.lt – seminarai Vilniuje. Audio knygos ir saviugdos straipsniai.

Šviesios mintys padeda pabusti

„Noriu‘ ir „reikia“ civilizacijos

Kai automobiliu vykstame į Vakarų Europą, Vokietijos siena yra simbolinė riba. Baigiasi Rytų Europa, kurioje, kaip sako Č.Milošas, perkandinėti vienas kitam gerkles yra taisyklė, ir prasideda Ordnung. Ordnung iš didžiosios raidės parašiau ne tiek dėl to, kad visi daiktavardžiai vokiečių kalboje rašomi didžiosiomis, o dėl to, kad šis žodis atspindi Vokietijos, ir didele dalimi visų Vakarų dvasią.

Taigi pravažiuojame sieną ir gėrimės vokiškuoju Ordningu. Viskas aplink gražu, sutvarkyta, kultūringa ir malonu. Tada palyginame tai su tuo, ką palikome už sienos, ir mus apima prieštaringi jausmai. Iš pradžių kaltiname savo genus, kad nesugebame taip susitvarkyti. Po to vis tiek kažkaip išsiteisiname, kad mes ne vokiečiai, ir kad mūsų kultūra yra tiesiog kitokia. Palyginus su Vokietija, sakome sau, pas mus įvairiau, ne taip nuobodu gyventi. Pas mus daugiau veiksmo, daugiau azarto, daugiau jausmų (tik pamirštame prisiminti, kad labiau neigiamų nei teigiamų). O jei pradedame svarstyti, kodėl gyvename prasčiau nei vokiečiai, tai išvis apipilsime save jūra pasiteisinimų – nesėkminga geografinė padėtis, rūsti istorija, blogi politikai, savanaudžiai verslininkai, buki švietimo atstovai, ir t.t. ir t.t. ir t.t.  

Visa tai konstatavę nusiraminame ir paliekame viską kaip buvo. Tai yra, pateikę pasiteisinimus, kurie neturi praktinės naudos, susitaikome su savo liūdna dalia.

Visgi vienas dalykas prasprūdo pro mūsų akis. Ir pats anksčiau to nepastebėjau, tačiau supratęs, kad kultūra gali ne tik kelti kultūros lygį, bet jį ir smukdyti, pastebėjau kai ką tikrai svarbaus. Jei pradėsime gilintis, kokiu būdu vokiečiai tapo Ordnung tauta, tai neišvengiamai turinėsime pripažinti, kad ten visi geriau nei pas mus atlikinėja savo pareigas.

Argi ne akivaizdu? Kai visi pradeda daryti kas jiems priklauso daryti, įsivyrauja tvarka. Visi tampa aprūpinti ir prižiūrėti, vienas kitam malonūs ir patenkinti gyvenimu. Tad vokiečiai nuo mūsų pirmiausia skiriasi tuo, kad ten žmonės daug rimčiau žiūri į savo pareigas.

Mano žmona kilusi Mažosios Lietuvos. Mama jai įdiegė žodį „reikia“.  Šis žodis jai padeda nugalėti visas kliūtis ir savo darbą padaryti puikiai ir laiku. Su „reikia“ pagalba Diana tapo viena geriausių vertėjų Lietuvoje. Ji pasirūpina savo artimaisiais, namai visuomet tvarkingi ir jaukūs. Žodis „reikia“ jai užtikrina gražų gyvenimą.

O Rytuose? Rytuose viešpatauja „noriu“ civilizacija. Čia žmonės ne tiek atidūs tam, ką jie privalo padaryti, bet daugiau dėmesio telkia į tai, ką jie norėtų daryti. Todėl daug darbų nepadaroma iki galo, daugybė žmonių neprižiūrėta, regionas valdomas prastai. Tikriausiai nereikia ir sakyti, kad dėl to įsiviešpatavęs chaosas.

Rytai norėtų gyventi kaip Vakarai, tačiau šnairuoja į vakarietišką kultūrą. Kad vakarietiška kultūra mums nėra tokia brangi, rodo tai, kad vis dar labiau žiūrime rusišką televiziją nei anglišką. Mes norime vakarietiško gyvenimo būdo, tačiau nenorime net svarstyti atsisakyti rytietiškų įpročių. Kultūra yra šventa karvė. Nesvarbu, kad ji mus kankina. Ji sava, tad kiekvienas, kuris į ją kėsinasi, yra išdavikas ir piktavalis.

Ar verta įrodinėti, kad „reikia“ kultūra yra pranašesnė? Mes intuityviai tą puikiai jaučiame. Iš ko sprendžiu? – Nes mes kankiname vienas kitą už tai, kad nedarome kas reikia. Galiu dėl to graužti politikus, darbdavius, šeimos narius, netgi save. Tik negalima liesti pačios kultūros. „Noriu“ kultūra šventa. Nepaisant to, visus, kurie jos nuosekliai laikosi, galima ir galbūt netgi reikia graužti gyvus. Tas ir paaiškina, kodėl Rytuose (ne tik Lietuvoje) tokia slogi atmosfera.

Tautinė kultūra gina savo vertybes įniršį nukreipdama į ką tik nori, išskyrus save. Mums atrodo teisus ir priimtinas tas, kuris dėl mūsų nevilties vis dar kaltina sovietmetį. Gali dėl tokios padėties kaltinti nors ir ateitį – tik nemėgink aiškinti, kad kalti mūsų įsitikinimai ir vertybės. Tauta nemėgsta savo intelektualų, nes jie kelia grėsmę tautinėms vertybėms.  Pavyzdžiui, T.Venclova parašė rezonansinį straipsnį „Aš dūstu“. Ar tautiečiai jį dėl to pamėgo?  Kodėl vis dar nemėgsta V.Landsbergio, nors pasirodė, kad gąsdindamas Rusija jis buvo teisus, o ant jo tūžtanti Lietuva grubiai klydo?

„Noriu“ imperatyvas mūsų kultūroje prasiskverbęs iki pat šaknų. Visų pirma, mes nejaučiame pareigos įdiegti vaikui pareigos jausmo. Vietoj to saugome vaikelį nuo didesnės įtampos ir linkime, kad bent jau jo vaikystė prabėgtų kaip įmanoma maloniau. Kai suaugame, pradedame su jaunais draugais naktimis ūžauti, o iš ryto vienas kitam pasakoti, kaip vėlai kėliausi ir koks esu „ne kondicijoje“. Rimtą požiūrį į gyvenimą vis atkeldinėjame. Vengiame santuokos, nes bastytis su panomis juk lengviau, ar ne? Kai esame priversti pradėti rimtai dirbti, neturime aukštų darbo įgūdžių, nes nejautėme pareigos stropiai mokytis. Tad dabar nesame patenkinti atlyginimu. Sau už sunkų, nepakankamai mūsų supratimu apmokamą darbą atlyginame lįsdami į skolas ir pirkdamiesi ko norime. Santykiuose su  žmona ir vaikais taip pat labiau rūpinamės tuo, ko norime, o ne savo pareigomis. Tai pagrindinė skyrybų priežastis.

Visos šios kultūros išdava – mes vieni kitus nuolatos baudžiame, kad nesielgiame pakankamai civilizuotai.

O dabar pažiūrėkime, ką patiria vokietis, pervažiavęs tą pačią sieną. Čia jis pamato kažkokį žvelgiant jo akimis beprotnamį. Visi kažkur skuba lekia, vis kažką kuria stato, tačiau viskas netrukus sugriūva. Rytai, nors čia ir daugiau judesio, amžinai lieka prie suskilusios geldos. Statome, tempiame paklodę į savo pusę, po to griūtis, tarpusavio kaltinimai, aimanos, vėl kokios tai konvulsiškos statybos. Jokio aiškaus plano, nėra strateginio mąstymo. Emocija – impulsyvus veiksmas – griūtis – apmaudo liejimas.

Šiame (anksčiau) dievobaimingame krašte visi žino, kad turėtų mylėti artimą savo. Tačiau ta meilė – su minuso ženklu. Žmogus žmogaus čia labiau nekenčia nei myli. Tad kodėl nevykdome šio esminio priesako?

Nes neišsiaiškinome, kas yra meilė. Mums atrodo, kad meilė – tai jausmas. Tačiau ar galėjo Viešpats įsakyti jausti vieną ar kitą jausmą? Arba jauti, arba nejauti. Jei nebijai, kaip galima įsakyti bijoti?

O iš tiesų meilė yra visai kas kita. Kaip pastebi rabis Leib Keleman, mylėti – tai atlikti dvi pareigas. Kai iš tiesų mylime, mes mielai

1. Intensyviai domimės meilės objektu ir,
2. Esame pasirengę mylimajai (-jam) uoliai pasitarnauti.

Iš to lengvai galime atpažinti, ar mylime, ar tik vaizduojame, kad mylime. Jei sakome, kad mylime, tačiau mums neįdomu ir mes neturime jėgų padėti, tai pagal apibrėžimą reiškia, kad nemylime.

Kodėl savo pareigas geriau atlieka protestantai? Gal dėl to, kad jie sužinojo šį meilės apibrėžimą, o mes ne? Nieko panašaus. Kalvinistinė doktrina skelbia, kad jie yra išrinktieji, o kad jie yra išrinktieji matosi iš to, kad daugiau ir sąžiningiau dirba. Tačiau jei jie taip pluša visai ne dėl to, kad myli, o kad įtvirtintų savo aukštąjį statusą, tai jie taip pat nemyli.

Tik tada, kai prisiverčiame save sąžiningai atlikti pareigas savo artimam – nes tai ir yra meilė – mes iš tiesų mylime. Tik taip galime sukurti stabilius santykius šeimoje ar įvykdyti priesaką  mylėti savo artimą. Jei mes norime aukštos civilizacijos, turime, kaip savu laiku žydai, palikti už savęs savo kreivas vertybes ir žengti iš savosios Egipto nelaisvės. Kai pamilsime savo pareigas labiau nei save, tada pradės pildytis mūsų troškimai.

PS Tikiuosi šiuo straipsniu parodžiau, jog krikščionybė, nors ir daug kalba apie meilę, iš tiesų nieko apie ją neišmano.

Aurimas Guoga

 

Parašykite komentarą