Šviesios mintys padeda pabusti

Naujas valdžios apibūdinimas

Grybauskaitė vakar per „Savaitės panoramą“ pasirodė ne tokia energinga kaip pradėjusi kadenciją…   Todėl, kad nusivylė, – manau net nesitikėjo kaip gali būti blogai su mūsų valstybės valdymo pareigūnais. Ji pasakė aiškiai: korupcija, visiškai nėra pasiaukojimo, tik finansinis pasitenkinimas be menkiausios aukos, netgi politikavimo patirties stoka.

Jos nusivylimas dar kartą įrodo, kad korumpuotų pareigūnų galia milžiniška. Vienas kitas sąžiningas pareigūnas negali net pagalvoti apie pasipriešinimą, nes manau žino kuo tai gali baigtis. Klausymas ką/kam veikia/daro specialios institucijos? Iš jų girdimos žinios kai reikia nušalinti vieną ar kitą pareigūną. Gėris pralaimi prieš blogį todėl, kad dažniausiai nedaromi jokie veiksmai. Aš nesidomiu politika. Bet kiek nugirstu per žinias manau pakanka susidaryti nuomone.

Diagnozė nenauja. Tačiau šioje žinutėje pasigendu svarbiausia – o kur Pačio vaidmuo ir atsakomybė? Radau išganingą sakinį: „aš nesidomiu politika“. Pasakiau ir nusiraminau. Kaip jau ne kartą ir netgi ne dešimt kartų minėjau, esame pasirengę sugalvoti kokių tik nori prisikalbėjimų, kad tik nereikėtų prisiiminėti atsakomybės ir imtis veiksmų.

Neseniai pagalvojau, kad gal visai ne reikalo tiek daug dėmesio skiriu krikščionybei. Tikrasis lietuvių dievas visai kitas – tai neveiklumo stabas. Savo energiją ir protines galias skiriame šiam didžiagaliui dievui – visa kaip rangomės, kad tik nereikėtų asmeniškai veikti.

Šį neveiklumą kaip kokį kakuką apkaišome rūtų žiedeliais – įvairiausiais kaltinimais ir pasiteisinimais. Nesunku juos įžvelgti ir šiame tariamai susirūpinusiame laiške. Aiškiai įžvelgiamos dvi linijos: teisinimai ir kaltinimai. Atminkite, kai pradėjote kaltinti ar teisintis, jūsų mąstymas pateko į neveiklumo grandinę. Jūs imatės tarnauti Neveiklumo dievui. Mąstymo grandinėje kaltimai automatiškai peršoka į pasiteisinimus ir atvirkščiai. Viso to rezultatas – savigailos seansas ir jokių praktinių pokyčių.

Aš griežtai atsisakau užsiimti ir dalyvauti kaltinimų – pasiteisinimų seansuose. Tai dvasinis savęs naikinimas. Jei jau žmogus kalba, visuomet atidžiai stebiu svarbiausia – kiek jis pasirengęs savo žodžius paremti veiksmais. Jei esame čia, tai turime priešintis valdininkijai kiek tik leidžia mūsų jėgos. Tai daryti yra psichologiškai sveikiau, išsaugai dalį orumo, padarai šį bei tą naudingo.

Kad jau prakalbome apie valdžią, tai dar du aktualūs pastebėjimai. 1. Mes turėtume pakeisti savo apibūdinimą, kas mums yra valdžia. Dabartinis apibūdinimas sukuria sadomazochistinius santykius, kai visuomenė siekia ir negauna, dėl to kankinasi, o valdžia tyčiojasi iš impotentiškos visuomenės ir ją skriaudžia.

Tradicinis mūsų suvokimas yra aukščiau piliečių esanti valdžia, kuriai dera savo pavaldiniais pasirūpinti. Nepasiekiamas idealas. Valdžia nei rūpinosi, nei ateityje rūpinsis savo piliečiais. Ji rūpinasi kaip išsilaikyti valdžioje ir kaip kuo naudingiau ta valdžia pasinaudoti savo tikslais. Todėl nepuoselėkime tokių iliuzijų, kad ten turi sėdėti geresni dėdės, kurie mažiau mus skriaus.

Siūlau į valdžią žiūrėti kaip į darbinį asilą. Eina priekyje, tačiau nuolat varomas rūpestingo šeimininko. Kvailas, užsispyręs, tačiau tinkamai prižiūrimas gali tempti sunkiausius nešulius. Asilas padarys viską, kad neįsikinkytų savo šeimininkui. Tačiau jei šeimininkas geras, jis privers asilą jam tarnauti. O šis dėl to, kad yra naudingas, jausis geriau – atsistatys savigarba.

Asilą nereikia kaltinti dėl užsispyrimo, nenoro tempti nešulį. Tokia jau jo prigimtis. Ar asilas bus geras gyvuliukas, priklausys nuo jo šeimininko. Asilu reikia pasirūpinti, tačiau turite juo ir pasinaudoti. Jei nesi patenkintas tuo, kaip asilas tampo tavo nešulius – tobulink savo kaip šeimininko įgūdžius. Asilas gali būti labai naudingas, tačiau gali ir prigadinti daug nervų. Nelygu šeimininkas.

Antras pastebėjimas. Jau keli metai visi diskutuoja apie tai, kas yra lyderystė, kaip ją išplėsti, ar lyderiais gimstama, ar tampama. Visi šie debatai mane pakankamai nervina. Lyderystė yra gerokai paprastesnis dalykas nei daugelis įsivaizduoja. Tai nuoširdus noras pasirūpinti. Vienas nori pasirūpinti savo namų sienomis – čia jis lyderis. Kitas dega noru padėti savo organizacijai – jis lyderis šioje srityje. Trečias linki sėkmės savo šaliai. Linki pakankamai, kad dėl to pakrutintų pirštą. Tai nacionalinis lyderis.

Taigi tapti lyderiu gali kiekvienas. Susiraskite nišą, kur reikia pasirūpinti, ir rūpinkitės. Tai patrauks žmones į jūsų pusę. Jei kuo nors nepasirūpinta, kai pasirūpintojas yra geriau už geriausią nesirūpintoją. Įtaka ir valdžia pradeda slinkti jūsų pusėn. Kuo ilgiau rūpinatės, tuo geriau įgundate tai daryti. Kai įgyjate tinkamų gebėjimų, jūsų lyderystė tampa neginčijama. Kiti nebeįsivaizduoja savęs be jūsų. Ir, kaip anksčiau minėjau, kad šiuo metu bet kas gali tapti bet kuo.

Turime suvokti, kad pats klausimas būti man lyderiu ar ne yra gana nekorektiškas. Civilizuotas gyvenimo būdas – tai rūpintis ir kitais. Jei to nedarote – civilizuoto gyvenimo būdo esate nevertas. Neverkite, kad kiti jumis nepasirūpina. Rūpintis savo artimaisiais ir draugais – tai mūsų žmogiškoji pareiga. Ši krizė atskleidė, koks trapus mūsų gyvenimas be lyderystės, be to, kad savanoriškai prisiimame rūpesčius kitais. Pasirūpinti yra visom prasmėm pigiau ir paprasčiau. Tačiau tam reikia atsisakyti Neveiklumo stabo, kuris ir yra visų Lietuvos kančių gimtoji motina. Taigi, esate arba lyderis, arba Neveiklumo stabo vergas.

Kad ir ką man rašytumėte – aš jūsų mintis vertinu lygiai tiek, kiek esate pasirengęs jas paversti veiksmais. Ir iš viso: žmogus egzistuoja lygiai tiek, kiek jo veiksmai atitinka jo svajones ir sąžinę.

Aurimas Guoga

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Comment validation by @