Šviesios mintys padeda pabusti

Košerinis turtas – nelygybės problema

Viena opiausių šių laikų problemų pasaulyje – nenumaldomai auganti turtinė nelygybė. Ne veltui vienas populiariausių šių dienų autorių yra ekonomistas Thomas Piketty, kuris parašė knygą „Kapitalas 21 amžiuje“, skirtą šiai problemai nagrinėti. Ką siūlo šis autorius ir kodėl jis toks populiarus?

Kai ekonomistas parašo veikalą tokiu pavadinimu, tas turėtų priminti, kad jau turėjome vieną ekonomistą, parašiusį knygą gana panašiu pavadinimu. Tik kol kas negirdėjau, kad kas nors parodytų jų sąsajas.

T.Piketty, kaip ir jo pirmtakas, pateikia daug duomenų apie nesustabdomai augančią nelygybę ir siūlo panašų, tik mažiau radikalų sprendimą – turto mokestis. Pagrindimas toks: kadangi turčiai prikaupia gausybę turtų, kuriuos investuoja, tai jie net ir gaudami nedidukę procentinę grąžą mėgaujasi pajamomis, kurių iš savo darbo gyvenančiam Joneliui niekuomet nepasiekti. Pavyzdžiui, jei nelemtas turčius turi milijono eurų kapitalą, tai net ir gaudamas garantuotą 2 proc. metinę grąžą (o tai paprastai nesunku pasiekti), jis kasmet be pastangų susižers po 20 000 eurų pajamų. Tuo tarpu darbštuolis Jonelis turėtų arti nepakeldamas galvos už 1666 eurus kas mėnesį – ir tai su sąlyga, kad tai atlyginimas po mokesčių. Žinoma, ne visiems joneliams pavyksta susirasti tokį gerai mokamą darbą, tuo tarpu turčiui užsitikrinti 2 proc. grąžą – juokų darbas.

Piketty sprendimas? – Reikia įvesti turto mokestį. Tada turtuolių pelno grąža susitrauktų, o rinkos nuosmukio laikais jų turtas ir apskritai mažėtų.

Jei visa tai palyginsime su K. Marxu, tai skirtumas tik tas, kad T. Piketty kur kas nuosaikesnis. Tačiau esmė nuo to nesikeičia – imti ir padalinti.

Judaizmas visiškai kitaip žiūri į šią problemą. Nejau jums iš tiesų bus geriau nuo to, kad kaimynas nebus turtingas? Ar mes tikrai norime, kad nebūtų kas turi pinigų, kuriuos investuoja, kuria darbo vietas, moka mokesčius ir taip toliau? Ar dar nepasimokėme iš sovietinio eksperimento? Ten taip pat kultinis žodis buvo „lygybė“ (Vakaruose laisvė, o sovietijoje – žmonių lygybė). Taigi „lygybė“, pasakytų jums rabis, yra toksiškas žodis. Vietoj to mums reikia, kad turtingi žmonės dorai tvarkytųsi su turtu.

Kaip kovoti su turtine nelygybe? Pirmiausias judėjiškas turto dėsnis – tavo turtas turi būti naudingas vargšams. Pabrėšiu – tavo turtas turi būti naudingas nepasiturintiems. D-vas siunčia žmonėms turtus tam, kad jie pasirūpintų tais, kurie bent jau šioje srityje negali pasirūpinti savimi. Beje, mūsų kontekste žodis „vargšas“ bus sąlyginis – tas, kuris doriems ir teisėtiems poreikiams stokoja pinigų. Jeigu koks nors pilietis nori pritraukti dešimt tūkstančių eurų visuomenei naudingam projektui plėtoti (pvz. išleisti visuomenei labai reikalingą knygą), tai tokį šios temos ribose taip pat vadinsime vargšu.

Iš tiesų visi mes tam tikrose vietose esame vargšai. Vieniems striuka su pinigais, kitiems su žavesiu, tretiems su kūrybingumu ir t.t. Šis pasaulis sukurtas taip, kad mes visi savo privalumais dalintumėmės ir taip vienas kitą papildytume. Taigi vieni gali turėtų nemažai pinigų, tačiau jiems reikia produktyvių darbuotojų, kuriuos gali išauginti ir išauklėti tik sveikos šeimos. Vadinasi, tas, kuris tik naudojasi produktyviais darbuotojais, tačiau nė nemano remti padorių šeimų, iš tiesų yra vagis. Dėl to šeimos skursta, verslininkai maudosi piniguose; tačiau štai ateina eilinė krizė ir mūsų išdidusis verslininkas kažkaip netikėtai lieka prie suskilusios geldos.

Todėl rabiai sako, kad turtingiems žmonėms privalu atlikti labdaros pareigą. Jis turi įsitikinti, kad jo pinigai kuria gėrį ir yra naudingi vargšams. Labdarą rabiai taip pat supranta kiek kitaip nei mes. Labdara nebus laikoma ta suma, su kuria žmogui visai nesunku atsisveikinti (pridedu įrašą); labdara nebus laikoma tuomet, kai jos gavėjas jūsų pinigus pragers ar dar kitaip piktnaudžiaus. Labdaros davėjas yra atsakingas prižiūrėti, kad jo labdara iš tiesų kurtų gėrį.

Yra du pagrindinai labdaros būdai kaip tai supranta judaizmas: duoti vargšui pinigų ir sudaryti galimybę jam užsidirbti. Rabiai sako, kad antrasis būdas iš tiesų yra aukštesnio lygio labdara. Kaip žinome, duoti meškerę dažnai yra perspektyviau nei duoti žuvį. Beje, labdara gali būti suteikiama ir konsultacijų pavidalu – jie išmokinsite vargšą kokių tai jam svarbių įgūdžių, jis su dėkingumu jus minės visą gyvenimą. Tik šiuo atveju reikia, kad žinių gavėjas jų pageidautų – niekinga teikti patarimus žmogui, kuris tuo metu alksta.

Taigi grįžkime prie nelygybės problemos. Judaizmas sakytų, kad savaime nelygybė nėra problema; problema atsiranda tuomet, kai turtuoliai nevykdo labdaros pareigos. Jeigu jie savo pinigus įdarbina ir jų investicijos gerina vargšų padėtį (pvz. sukuria darbo vietų, saugo darbuotojų orumą, padeda jiems prireikus pasiskolinti, t.t.) – visa tai košerinis turto panaudojimas. Žinoma, vargšai suinteresuoti, kad toks turtuolis būtų kuo turtingesnis, kad tokių turtuolių būtų kuo daugiau. Todėl darbuotojas ar labdaros gavėjas turi pareigą melstis už savo geradarį, kaip įmanydamas uoliau jam tarnauti.

Taigi judėjiškas atsakas į augančios nelygybės problemą – skatinti ir spausti turtuolius atlikti labdaros pareigą. Mūsų herojais turi būti ne tie, kurie daug turi turto, o kurie geba mums pasiūlyti gerų prekių už gerą kainą, kurie moka gerus atlyginimus, kurie dalį pelno grąžina visuomenei remdami prasmingas veiklas – visų pirma lengvinant labiausiai nepasiturinčių dalią. Tai judaizme toks svarbus priesakas, kad judėjų visuomenėje paprastai nebūdavo kraštutinio skurdo, kai šeimoms tenka badauti ar kai vaikai neturi batų nueiti į mokyklą.

Tokius turtuolius visuomenė turi palaikyti, tokių verslininkų darbuotojai turi ypatingai dėl jų stengtis, pirkėjai, išgirdę apie juos, turėtų teikti tų įmonių prekėms pirmenybę. Jei dar pamenate, turtai būna ne tik finansiniai. Taip vadinami „vargšai“ gali turėti kitos rūšies turtų, kurie labai praturtins piniguočiaus gyvenimą. Iš tiesų jiems viena didžiausių problemų – lojalūs ir atsakingi darbuotojai. Jei tai jiems duosite, labai palengvinsite jų dalią. O verslininkai savo ruožtu turi niekad nepamiršti, kad labdara – tai, kas gelbėja juos nuo bankroto.

Kaip matome, judėjiškas atsakas į nelygybės problemą – privati savanoriška labdara. Tiek su Markso, tiek su jo pasekėjo Piketty teorijomis neįveikiama problema yra ta, kad abu pamina nuosavybės šventumą. Turtas negali būti atimtas – nei visas iš karto, nei dalimis, kaip tai padarytų Piketty. Todėl šiuos marksistinius išminčius reikia vertinti kaip ragintojus vogti svetimą turtą.

Aurimas Guoga

Komentarai uždrausti.