Šviesios mintys padeda pabusti

Dvasinio kūno atradimas

Prieš save matote du labai panašius žmones. Abu vienodo amžiaus, panašaus ūgio, na ir kiti išoriniai parametrai taip pat gana panašūs. Abu gražiai maloniai šypsosi. Tik štai žinote, kad vienas iš jų yra maniakas žudikas, o kitas – geraširdiškas žmogus. Kuria tikrove būsite pasirengę tikėti labiau – išorine ar vidine?
Toks retorinis klausimas akivaizdžiai parodo, kad egzistuoja ne tik išorinė fizinė tikrovė. Kad už jos slypi kita, nematoma tikrovė, ir ji yra nepalyginamai tikresnė už tą išorinę. Šios nematomos tikrovės tikrumas mums toks akivaizdus ir aiškus, kad susidūrę su dviem skirtingomis tikrovėmis mes net nepradedame svarstyti, kuri iš jų yra tikra, o kuri – apgaulinga. Suprantama, šį skirtingų tikrovių fenomeną jau seniai pastebėjo filosofai. Pradėta nauja filosofijos kryptis – metafizika. Mokslas apie nematomą, bet absoliučiai tikresnę už akimis matomą išorinę tikrovę.
Dar keletas dvasinės tikrovės pavyzdžių. Štai jūsų tautybė yra dvasinė tikrovė. Jūsų religija. Jūsų pažiūros. Jūsų vertybės – jų buvimas ar nebuvimas – taip pat dvasinė tikrovė. Jūsų nuomonė – tos pačios nematomos tikrovės apraiška. Ir šiai tikrovei visiškai ir nuolankiai paklūsta išorinė tikrovė.
Tada naujas klausimas. Jei ta vidinė tikrovė tokia tikra ir galinga, kodėl tiek daug žmonių taip pasitiki tuo, ką mato jų akys? Atkreipkite dėmesį į tai, kad kol nežinojome apie dvasinius skirtumus, tol abu išoriškai panašūs žmonės mums atrodė iš tiesų visiškai panašūs. Tik tada, kai sužinojote apie dvasinės tikrovės faktus, išorinės tikrovės kerai neteko galios. Tad atsakyti į šį klausimą reikėtų taip: fizinė tikrovė pažįstama lengvai ir natūraliai, o dvasinė – per intelektą ir pastangas sužinoti.
Išorinė tikrovė yra pažini tikėjimu. Nors tai gali atrodyti keistai, tačiau kad pasitikėtum akimis paprastai reikia tikėjimo. Tikėjimo, kad tai, ką matai, ir yra tai, kas yra. Du panašūs žmonės mums sudaro įspūdį, kad jie iš tiesų panašūs. Jei tuo patikime – teks skaudžiai nusivilti.
Dvasinei tikrovei pažinti mes turime atsisakyti tikėjimo ir ieškoti ŽINOJIMO. Tas, kuris nenori apsigauti, savęs klaus: o ar tikrai šie žmonės tokie panašūs, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio? Ar nėra kokių nors ženklų, kurie rodytų, jog tikrovė kitokia? Tokiu būdu pasaulį siekiantis pažinti žmogus neišvengiamai turės labiau naudotis savo smegenimis. Tikėjimo žmogus nekritiškai priima, ką jam pateikta, žinojimo žmogus ugdo pastabumą, deda pastangas sukaupti daugiau tikroviškos informacijos. Jis mąsto savarankiškai.

Taigi žmones pagal tai, kaip jie priima sprendimus, galime skirstyti į dvi dalis. Tikėtojai išorine tikrove ir intelektualai. Tikėtojai tiki, nes tai lengviau. Šie žmonės nėra pratę apkrauti smegenis. Jie neskaito knygų, nes laikraščius skaityti yra lengviau. Jie nusipirks žurnalą „Panelė“, nes šis žurnalas jiems pakelia nuotaiką. Paprastai tariant, šie žmonės tiki tuo, kuo lengva tikėti. O po to kankinasi, kad tikrovė neatitinka jų norų. Šie žmonės – visuomenės produktai. Jie neturi nieko individualaus. Jei visi demokratai, šis žmogus taip pat demokratas. Jei į madą atėjo vaikščioti į bažnyčią – jis tikintysis. Šis žmogus dairosi į kitus, kad žinotų, kuo tikėti ir ką daryti. Savaime aišku, jis užverstas nesibaigiančiomis bėdomis, nes dvasinė tikrovė yra tokia, kad jis yra aklas. Todėl kritiškai nemąstantys žmonės paprastai sunkiai vargsta, kad išsilaikytų ir prasimaitintų. Panašiai kaip aklasis sunkiai vargsta, kad pasiektų savo trumpos kelionės tikslą.

Kita žmonių kategorija yra intelektualai. Žmonės, kurie siekia pažinti, atrasti, sužinoti. Jie abejoja tuo, kuo tiki dauguma. Jie kvestionuoja tai, kas visiems atrodo aišku. Prieš kuo nors „patikėdami“ jie rausia faktus ir tikrina prielaidas. Todėl tokių žmonių nėra daug. Būti intelektualu yra sunku, nes reikia nuolatinių pastangų. Tad kiekvienas iš mūsų sąmoningai ar nesąmoningai pasirenkame – ar esame intelektualai, ar nekritiškai priimame mums pametamas prielaidas.

O dabar apie kai ką, kas mane iš esmės sukrėtė. Mūsų fizinė tikrovė mato fizinį kūną, tačiau dvasinė tikrovė protingam žmogui rodo, kad egzistuoja ir mūsų DVASINIS kūnas. Kūnas su savo specifiniais poreikiais ir norais. Kuo šie kūnai skiriasi? Mūsų fizinis kūnas nuolat siekia patogumų ir malonumų. Jam reikia pailsėti, skaniai pavalgyti, gerai išsimiegoti. Mūsų fizinis kūnas nekenčia įtampos ir iššūkių. Kai tik bandysime užtraukti jam didesnį krūvį, jis pradės skųstis, kad neatlaikys ir numirs. Galutinis šio kūno tikslas – mirtis (pati didžiausia ramybė). Todėl, pradėjus sugesti dvasiniam kūnui, žmogus tuoj pat leidžiasi į kūno linksmybes. Todėl, anot S.Lazarevo, degraduoti yra malonu, o lipti iš duobės – skausminga.

Dvasinis kūnas? Dvasinis kūnas yra tai, ko mums iš tiesų reikia. Tai tikra tikrovė. Jei norime iš tiesų būti sveiki ir žvalūs, turime visų pirmiausia rūpintis savo dvasinio kūno poreikiais. O dvasiniam kūnui paprastai reikia priešingo nuo to, ko reikia mūsų fiziniam kūnui. Įsivaizduokite nartų, žvilgantį, nenustygstantį lenktyninį eržilą. Ir tik įsivaizduokime, jei paliktume ši eržilą tenkinti visus savo norus? Nori žirgelis į lauką žolės – prašom. Nori po laukus pasilakstyti vietoj to, kad eitų į hipodromą – prašau. Suprantama, gyvulėlis panorės ir gardžiau bei daugiau paėsti. Netrukus ir apskritai nuspręs nebegrįžti į ankštas arklides. Vasara, šiltos naktys, oras gaivus. Vienas malonumas nakvoti po atviru dangumi. Pradžia linksma ir džiaugsminga, kaip ir bet kokios degradacijos pradžia. O galas? Kaip atrodys mūsų nartuolis, kai atėjus prasidėjus žiemai jis ir vėl panorės grįžti į arklides?

Tad yra mūsų fizinis ir yra mūsų dvasinis kūnai. Tikrovė, deja, yra tokia, kad fizinis kūnas yra dvasinio kūno šešėlis. Jei nusprendžiame labiau rūpintis fiziniu kūnu, kurį laiką mums malonu ir gera, tačiau po to ateina nepaprastos kančios. Rūpintis fiziniu kūnu apleidus dvasinį – tai degradacija, tai pirmas žingsnis į sugyvulėjimą. Tas, kuris rūpinasi savo fiziniu kūnu, anksčiau ar vėliau mėgins sugrįžti kaip tas arklelis atėjus žiemai. O pasikėlimas yra nepalyginti sudėtingesnis nei nuopolis.

Tad kokie yra dvasinio kūno poreikiai? Visų pirmiausia – sužinoti. Mūsų dvasinis kūnas veržte veržiasi pažinti dvasinę pasaulio tikrovę. Jam įdomiausia plika akimi nematoma tiesa. Užvis labiausiai dvasinis kūnas veržiasi prie to, kas nuo jo nuslėpta labiausiai – prie Dievo. Mūsų dvasinis kūnas veržte veržiasi SUŽINOTI: yra Dievas ar ne. Deja, mūsų tradicinis tikėjimas nė kiek neskatina žmones savarankiškai mąstyti. Katalikų kunigai visiškai patenkinti tokiais pasekėjais, kurie „tiki“. Kuo daugiau pradėsi uždavinėti nepatogių klausimų, tuo labiau kunigas rodys jums į dogmas ir aiškins, kad katalikai šiais dalykais tiki, nes taip nutarė konventas, pasakė apaštalas ar pan. Tačiau mūsų dvasiniam kūnui reikia ŽINOTI. Jam reikia protinių užduočių, jam reikia užduoti sunkius klausimus ir gauti intelektualius atsakymus.

Todėl tokia liūdna katalikų (o ir apskritai krikščionių) bažnyčios padėtis Europoje. Pastaruoju laiku visuomenės informuotumo lygis gerokai išaugo, ir daug kas atrado, jog į neatsakytus klausimus kunigai atsako raginimu tikėti tuo, kuo kiti ir kiti krikščionys. Rezultatas tas, kad bažnyčią lanko tik senyvi ar nesavarankiškai mąstantys žmonės. Dauguma tik vadina save katalikais, skaniau pavalgo per šventes, tačiau tuo jų tikėjimas ir baigiasi. Vieną kartą reikia pasakyti, kad karalius nuogas: esame pagoniška stabmeldžių visuomenė su patogia kauke. Mūsų stabai – tai blizgantys automobiliai, karjera, mada, MTV ir pan. Mūsų šių stabų garbinimas pasireiškia tuo, kad prireikus pasirinkti tarp Dievo ir šių dalykų dauguma net nesusimąstydami renkasi tas vertybes. Ir taip pažeidžia Dievo įstatymą Nr. 1 – neturėti kitų dievų.

Tokia stabmeldžių visuomenė nusigręžia nuo Dievo ir pradeda veržtis prie fizinės tikrovės. Kuo toliau, tuo labiau yra vertinama tai, kas apčiuopiama, kas tuoj pat suteikia malonumą, kas pamalonina jusles čia ir dabar. Vis daugiau žmonių elgiasi kaip tas arklides palikęs eržilas. Ir vis labiau degraduoja, vis sunkesnės tampa jų problemos, vis mažiau intelekto jas įveikti. O ir valios vėl pakilti jau ne per daugiausia.

Tai tokia mūsų visuomenės padėtis. Turėdami visas sąlygas susikurti sau svajonių gyvenimą esame prasiskolinę, bevaikiai, depresuoti ir pikti ant visų iš eilės. Kaip sako filosofas E. Frommas, be galo nelaimingų žmonių visuomenę mėgina kaip nors pralinksminti ištisa pasilinksminimų pramonė. TV, radijas, žurnalai, naktiniai klubai, kulinarijos, kelionių pramonės daro viską, kad būtume nors kiek linksmesni. Niekas nepadeda. Mūsų visuomenės vadai pavargusiais veidai spaudžia šypseną ir žada, kad mūsų kūnas tuoj gaus dar skanesnio maisto, tad laimės sugrįš. O patys jau seniai valgo patį skaniausią maistą. Mūsų sielovados vadai pripažįsta, kad ritamės į bedugnę, ir siūlo, grįžti į tas dienas, kai visi tikėjo bet kuo, ką jiems pamesdavo kunigai.

Mūsų intelektualai, visuomenės šviesulys ir viltis, apleisti ir pažeminti. Kitaip ir negali būti. Kai mūsų žirgelis išėjo iš aptvaro ir pajuto laisvės dvelksmą, atgal į arklides ir į kankinančias treniruotes jis jau nė už ką nebenori. Todėl taip gražiai vienas šalia kito sugyvena žmonių neviltis ir grubus kvailumas. Žmonės veržiasi prie vis kvailesnių pramogų, prie vis grubesnių ir vulgaresnių pasitenkinimo formų. Tai mažina jų dvasinį atsparumą ir gebėjimą blaiviai protauti. Vis labiau panašėjama į gyvulį – baubiantį, bet nesugebantį išspręsti nors kiek sudėtingesnės dvasinės užduoties. Pralaimėjęs lemiamą mūšį su savo gyvuliškumu žmogus paskęsta problemų liūne, praranda laisvę elgtis kaip tinkamas ir yra priverstas vergauti. Tokie žmonės negali dirbti mėgstamo darbo, nes gniuždančios skolos, silpnėjanti sveikata ar dar kas nors juos verčia arti dėl pinigų.

Problema aiški. Ką daryti? Visų pirmiausia – nėra ko pulti į neviltį. Nei Lietuva, nei viskas pasaulis nepražus. Tą jums absoliučiai garantuoju. Kaip, kodėl? – Dėl to, kad visuomet, net ir pačiais tamsiausiais laikais atsiras žmonių, kurie jokiu būdu, už jokią kainą nesutiks sugyvulėti ir ugdys savo dvasinį kūną. Įtariu, kad tokių pradės sparčiai daugėti. Na, ar yra šansų, kad jūs, paskaitę šį straipsnį, nepagalvotumėte apie savo dvasinio kūno poreikius? No way. Dvasinei tikrovei visuomet pirmenybė.

Taigi, dvasinėje tikrovėje gyvenančių intelektualų yra ir visuomet bus. Ir visai nereikia, kad jų būtų dauguma. Mūsų smegenys, pažvelgus į visą kūną, išties mažytės. O puikiai sugeba suvaldyti aistrų ir patogumų ištroškusį kūną.

A, užsimiršau. Ką daryti? Pirmiausia – įvykdykite patį pirmąjį Dievo įsakymą. Sužinokite, ar jis yra. (Krikščionybė šį įsakymą išbraukė, tad nesivarginkite ieškoti savo pamaldų knygelėse :)). Turite ne tikėti ar netikėti kaip kam patogiau, o ŽINOTI. Reiškia – kruvinai ieškoti. Pulti į knygas, klausinėti protingų žmonių. Alylai stebėti pasaulį – ypač tai, į ką nekreipdavome dėmesio. Abejoti, kvestionuoti, kuo intensyviau panaudoti galvą. Jei norite, kad padėčiau jums žengti pirmąjį žingsnį – man labiausiai padėjo Noah Weinberg audio paskaitos svetainėje
www.aish.com. Susiraskite „48 Ways of Wisdom“ ir „Evidence of God‘s Existence“. Jei angliškai neklausote, tuomet pradėkite nuo laitman.ru.

Antra, reikia mokėti apsieiti su kūnu. Vadovauti kūnui mes galime ir privalome, tik reikia mokėti tai daryti. Geras šeimininkas turi arklį gerai maitinti ir rūpestingai prižiūrėti. Bet dar svarbiau – iš jo pareikalauti. Jei šeimininkas neverčia pasitempti, gyvūnas aptingsta, jo charakteris apgenda. Kūnas visuomet mėgina išsisukti nuo stresų ir įtampos prašydamas nedidelio atokvėpio. Na, sakysime, mėginate mesti rūkyti. Kūnas jums visuomet siūlys: „na aš tik vieną cigaretę, o tuomet jau mesiu…“. Jei norite mesti svorį, kūnas maldaus dar vieno nedidelio pyragaičio, o jau tuomet jis pažada uoliai tarnauti… Savo kūną geriausia įveikti tuo pačiu būdu, kaip mes įveikiame jį. „Na, brangusis, mano, dar pakentėk pusę valandos be cigaretės, o tuomet jau pažiūrėsime“. „Na, dar truputį truputėlį pabėgioti be pyragaitėlio, o kai pabaigsi būtinai tave pamaloninsiu“. Taip mes lengvai įpratinome vaikus išgerti visą arbatos puodelį: na dar nedidelį gurkšnelį, o po to dar vieną nediduką… Greitai vaikus pagavo šis žaidimas ir jie patys pradėjo taip save raginti.

Trečia – visuomet pirmiausia pasirūpinti savo dvasiniu kūnu, tik po to fiziniu. Norite, atskleisiu jums paslaptį, kodėl niekaip vis nenumetame antsvorio? Nors veikiausiai jau ir patys susigaudėte. Dvasinis kūnas nori veiklos, fizinis – pamiegoti. Dvasinis kūnas kviečia mus įsitraukti į prasmingą veiklą, fizinis mėgina atkalbėti nuo galimos nesėkmės. Mūsų dvasiniam kūnui reikia papasninkauti, o mūsų fiziniam kūnui reikia sočiau pavalgyti. Vienam kūnui reikia sekso, dvasiniam – pasiaukoti dėl vaikų. Taigi žmogus, kuris pirmiausia pamaitins dvasinį kūną, o tik po to fizinį, bus veiklus, judės ryžtingai, ir … daug energijos sudegins smegenyse (oi, kiek daug energijos gali sudeginti smegenys!). Ar kada nors girdėjote apie lašiniais aptekusį šventąjį?
Na tai štai, jūsų dvasinis kūnas veržiasi daryti šventus darbus (Tebūnie tai pirmasis Dievo buvimo įrodymas).

Taigi leiskite trumpai apibendrinti tai, ką čia sužinojote. Egzistuoja fizinė ir dvasinė tikrovė. Iš tiesų egzistuoja tik dvasinė tikrovė, o fizinė yra tik dvasinės tikrovės šešėlis. Todėl visos pastangos pakeisti išorinę tikrovę nekeičiant dvasinės yra vaikiškas bandymas pagauti ant sienos saulės zuikutį. Šis skirtingų tikrovių atradimas veda mus prie dvasinio kūno atradimo. Pagrindinis fizinio kūno troškimas – kuo daugiau komforto, o galutinis komfortas yra pati mirtis. Todėl kūnas tempia jus mirties link. Dvasinis kūnas siekia gyventi, iš čia jo mėginimai sugraudinti jūsų sąžinę, kad draugautumėte, mylėtumėte, pasiaaukotumėme ir įgyvendintumėte svarbią misiją. Mūsų visuomenėje, kurioje toks stiprus spaudimas sugyvulėti, mums reikia padaryti 3 darbus: pradėti domėtis klausimu ar yra Dievas, mokėti suvaldyti fizinį kūną, ir pirmenybę teikti dvasinio kūno poreikiams.

Pabaigai norėčiau pridurti, kad dvasinė tikrovė yra tokia, jog visuomenė yra vientisas organizmas. Tam tikros narių grupės atlieka kojų vaidmenį , kai kas rankos, kai kas yra stuburas, na ir, žinoma, yra ir smegenys. Visuomenės lyderiai turi apsieiti su kūnu taip, kaip žirgų išjodinėtojas elgiasi su ugningu eržilu. Vadai turi prižiūrėti žmones, pasirūpinti jų poreikiais (suteikti darbą, papataikauti kai tinkama ir t.t.), tačiau užvis svarbiausia yra suvaldyti visuomenės kūną, kad jis tarnautų dvasiniams poreikiams. Šioje vietoje reikia akivaizdžiai suprasti – kūnas judės dvasinės tikrovės link tik per prievartą. Bet koks rimtas mėginimas tartis su kūnu, laikyti jį lygiaverčiu partneriu, apeliuoti į tai, kad kūnas pasinaudotų savo smegenimis – beprasmiškas. Galva turi apmauti, apžaisti kūną. Tam ji ir galva, kad pagalvotų geriau už kūną, ir priverstų kvailelį judėti reikiama linkme. O galva tą padaryti bus pajėgi tik tuomet, kai veržte veršis dvasinės tikrovės link (t.y. nuosekliai ir įnirtingai sieks intelektinio pažinimo). Dvasia nori daugiau, geriau matyti. Ar kada susimąstėte, kodėl visi be išimties pranašai buvo dvasingi žmonės? Jie buvo patys intelektualiausi, tikrovę matė gerokai toliau nei visi kiti.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Comment validation by @