Šviesios mintys padeda pabusti

Ateitį nulemia genai ar mes patys?

Matyt ilgaamžiškumas priklauso ne tik kad vien nuo genų, bet konkrečiai nuo keleto mažų „nusikaltėlių“, užrakintų mūsų DNR. Tai būtų tiesa, jei patikėtumėte Thomas’o Perls’o, Didžioje Britanijoje atlikto tyrimo vadovo, išvadomis. 2010 metų liepą rimtame mokslo žurnale jis paskelbė savo atradimą – susipažinti su straipsniu galite čia. Anot Thomas’o Perls’o ir jo komandos, ilgaamžiškumas priklauso tik nuo genų. Tačiau praėjus keletui dienų nuo straipsnio publikacijos kritikai užginčijo tyrimo metodiką, padėjusią prieiti sensacingas išvadas. Paaiškėjo, kad ilgaamžiai, apie kuriuos buvo rašoma, niekada nebuvo konsultuoti, tiriami prieš straipsnio pasirodymą.

Taigi, sensacingas atradimas tėra klaida.Kaip ir neteisingai žmogžudyste ar sukčiavimu apakaltintojo pirmajame puslapyje atsiprašoma po savaičių ar netgi metų mažoje skiltyje 10-ame laikraščio puslapyje, taip atsitiko ir su Thomas’o Perls’o straipsniu. Klaidinantis tyrimas buvo publikuojamas karščiausių naujienų skiltyse, o kritika palaidota užkampiuose. Akivaizdu, jog žmonės daug dažniau girdėjo, kad genai lemia ilgaamžiškumą ar trumpą gyvenimą. Tokiu atveju kiekvienas dažniau skųs paveldėtas savybes nei aplinkos įtaką ar asmeninius pasirinkimus. Nesigilindami į keblias metodologinių klausimų detales, eikime prie tikrų priežasčių, kodėl žmonės mėgsta kartoti: „viskas mūsų genuose“.

Paaiškinimai paremti paveldimumu puikiai pateisina mūsų ne patį pagirtiniausią elgesį. Mėgstate važiuoti dideliu greičiu? Jūs priklausote tipui A, esate genetiškai užprogramuoti nuolatos skubėti. Sunkiai sekasi užmegzti artimus santykius? Ką gi, kaltinkite savo protėvius, ypač senelę, kuri niekada su niekuo nebendraudavo. Turite problemų su gražios figūros išlaikymu? Tai tik pasižiūrėkite į keletą savo giminių, kurie mėgsta kimšti maistą ir nekenčia sporto.

Kitą vertus, moksliniais tyrimais (šįkart patikrintais) įrodyta, kad visas mūsų elgesys gali būti keičiamas, tobulinamas. Mes galime jį pakeisti, jei norime jį pakeisti. Išskyrus 100 proc. nulemtas savybes – akių spalvą ar kraujo grupę – daugelį mūsų savybių, pokyčių galima pakeisti savo sprendimais.

Be to, yra nemažai stebinančių būdų, kuriais aplinka keičia tai, kas, atrodo, turėtų būti genų reikalas. Baltymų sustatymu, išdėstymu (esminiu gyvenimo pagrindu) besirūpinančių ląstelių komponentų instrukcijos gali būti paveiktos streso. Kitaip tariant, besilaukiančios mamos patirta psichologinė trauma daro įtaką vaikelio baltymų konstrukcijoms.

Žinoma, genų nenugalimumo šalininkai turi savo argumentų. Daugelis iš jų remiasi didžiuliu identiškų dvynių, kurie buvo auginti atskirai, panašumu. Turime ir įdomią istoriją: du nuo gimimo atskirai gyvenantys dvyniai, sulaukę 50 metų, vedė moteris tokiu pačiu vardu, visiškai taip pat laikė kavos puodelius ir netgi valydavosi dantis su tokia pačia neįprasta dantų pasta. Aišku, tai negalėjo būti sutapimas – tai turėjo būti įrodymas apie gamtos (genų) galią. Kitą vertus, tie patys mokslininkai, besidarbuojantys Minesotos dvynių tyrime, ignoravo svarbius dvynių skirtumus, tokius kaip svoris, iškeldami tik panašumus. Jie rėmėsi tik tuo, kas padeda pagrįsti genų pranašumą genų-aplinkos diskusijose.

Yra įdomių faktų apie identiškus dvynius. Ar žinote, kad yra daugiau nei vieno tipo monozigotinių dvynių? Tik 1 proc. iš jų yra visiškai identiški – dalinasi placenta ir vienu amniono maišeliu, kuris supa gemalą ir padeda jam maitintis gimdoje. 75 proc. dvynių dalinasi placenta, bet turi atskirus amnionus. Likusieji dalinasi arba tik gimda, arba tik amnionu. Nepaisant šių skirtumų, visų jų genai laikomi identiškais.

Turime ir dar vieną neperkalbamų genų šalininkų argumentą ir, žinoma, jo paneigimą. Tai gyvenimo nišos, karjeros pasirinkimas. Dar prieš 30 metų raidos psichologė Sandra Scarr su kolegomis išdėstė nuostatą, kad mūsų genetiniai polinkiai veda mus prie tam tikros veiklos: sporto, muzikos, matematikos ar kt. Visų pirma įsitraukę į tam tikrą veiklą mes toliau tobulėjame ir liekame toje srityje ne todėl, kad tai genetiškai užprogramuota, bet todėl, kad kuo daugiau dirbi, tuo daugiau gali, tuo labiau tau tai patinka, gauni naudos, taigi pasilieki pasirinktoje veikloje. Vaikas, nuo vaikystės įsimylėjęs beisbolą, pasensta puikiai atlikdamas apsisukimą – nenuostabu, kai daug treniruojamasi. Vaikystėje dėl kulversčių iš proto ėjusi mergaitė, užaugusi laimi balansavimo konkursą. Potencialios galimybės, kurios kažkokiu būdu kartą buvo paveiktos tam tikros DNR kombinacijos, toliau klesti tik treniravimosi, pasišventimo dėka. Kitaip sakant, kas iš tų genų, jei aplinka nepadėtų, tu pats nedirbtum? Jei puiki karjera būtų tik genų dovana, tai ar neturėtume visi būti pasiekę savo sėkmę, nes visgi visi esame kažkam gabūs?

Pagalvokime apie visų šių nagrinėjimų prasmę. Žmonės mėgsta sakyti, kad jie paveldėjo savo asmenybę iš tetos ar susidomėjimą mašinomis iš tėčio. Tačiau kai pradedame mąstyti apie genų-gamtos diskusiją neužmiršdami ir sudėtingų santykių, neatitikimų, tuomet į gyvenimą turėtume žvelgti jau kitaip. Mažai tikėtina, kad jūs sutiksite su teiginiu, kad meilę 90-ųjų muzikai „paveldėjote“ iš dukros ar sūnaus, bet vystymasis yra dvipusis – jūs veikiate kitą, bet ir kitas veikia jus, ir genai čia niekuo dėti. Visi aplinkiniai, net ir tie, kurių su mumis jau nebėra, yra dalis mūsų „aš“. Iš jų irgi galime „paveldėti“ meilę batams ar nervingumą.

Pabaigai – būkite kritiški ir budrūs beskaitydami apie naujus atradimus, kurie neva išsprendžia genų-aplinkos mįslę. Šis galvosūkis senas, ir nėra būdų, kuriais tiksliai ir užtikrintai galėtume jį išnarplioti.

Rasa Venckutė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Comment validation by @