Šviesios mintys padeda pabusti

Laiko valdymas be valios pastangų?

Per paskutinį laiko valdymo seminarą supratau, kaip pasikeitė mano požiūris į valią dėl emocinio intelekto tobulėjimo. Nebeliko darbų, kuriuos reikėtų prisiversti atlikti, nebeliko žmonių, su kuriais būtų sunku dirbti. Neliko vidinio pasipriešinimo ar vangumo. Nebereikia valios. Net nežinau, kiek jos turiu, nes jos nebenaudoju arba naudoju labai nedaug. Tai yra taip toli nuo to gyvenimo praeityje, kuomet net patį menkiausią sprendimą reikdavo prisiversti padaryti valios pastangomis.

Papasakosiu įdomią istoriją. Laiko valdymo seminare apsilankė jaunas verslininkas, turintis savo logistikos įmonę. Jis buvo suplanavęs, jog kiekvieną šeštadienį keletą valandų skiria per savaitę išrašytų sąskaitų sutvarkymui. Tačiau šeštadienį atėjus į biurą visuomet kartodavosi tas pats scenarijus. Pirmiausia, kaip pradėsi darbą be kavos? Tad pirmiausia puodelis kavos. Biure jie laikė akvariumą, tad reikia pamaitinti ir žuvytes. Po kavos jau kaip ir reikėtų sėsti prie darbų, tačiau koks šeštadienis be šeštadienio laikraščio ir naujienų? Tad perskaitomas laikraštis ir dar kart pamaitinamos žuvytės. Perskaičius laikraštį jau kaip ir reiktų sėsti prie darbų, bet pažiūrėjus į laikrodį paaiškėja, jog jau praėjo kelios valandos ir jei dirbsi – šeštadienio visai nebeliks, o pailsėti juk reikia. Tada nusprendžiama, jog darbas ne vilkas į mišką nepabėgs ir viską galime perkelti į kitą šeštadienį.

Turėdamas daugiametę darbo patirtį su ELT, paprašiau įvertinti pasipriešinimą darbui 10 balų sistemoje. Gavau atsakymą, jog to darbo dirbti labai nesinori 10 iš 10. Tuomet pradėjome dirbti su ELT, gan greitai radome emocinį pasipriešinimą sukeliantį ribojantį įsitikinimą, jog „aš niekuomet nebuvau ir nesu gabus matematikai“. Mūsų herojus, net nebūtų pagalvojęs, jog tas tingėjimas ir nenoras dirbti kyla iš ribojančio nuo mokyklos laikų užsilikusio įsitikinimo. Jis tik jautė, jog to darbo daryti nesinori, vengė visko, kas susiję su skaičiais ir skaičiavimu ir to darbo padarymas pareikalaudavo daug valios pastangų. Kol žmogus turi ribojančius įsitikinimą arba emocinį pasipriešinimą, jam reikia valios pastangų darbui atlikti. Atkreipiu dėmesį, jog dažnai žmogus sąmoningai to nesuvokia. Jūs galite sakyti, jog neturite jokių ribojančių įsitikinimų ar emocinių blokų, o aš pasakyčiau, jog jei jums reikia valios pastangų darbe, tuomet juos turite. Jei valios pastangų pritrūksta, žmogus nusivilia savimi ir sukuria dar vieną ribojantį įsitikinimą „aš neturiu valios“ – taip gaunasi uždaras ratas.

Gera žinia yra ta, jog emocinį pasipriešinimą yra lengva neutralizuoti ir mes greitai iš didelio 10 balų nenoro padarėme 0. Tai reiškia, jog žmogui nebeįsijungia jokie stabdžiai, kuomet reikia padaryti darbus, kuriuos reikia padaryti. Kadangi mūsų mokymai dažniausiai yra tęstiniai, su jaunuoju verslininku susitikome po dviejų savaičių. Jis su dideliu džiaugsmu visus informavo, jog dabar jam šeštadieninis sąskaitų sutvarkymas einasi sklandžiai ir lengvai. Tokių pavyzdžių kaupėsi vis daugiau ir daugiau, ir emocinį intelektą vis labiau pradėjau integruoti į laiko valdymą, kol galiausiai tai tapo centrine šio seminaro ašimi. Kam save kankinti ir prievartauti, jei po kelių ELT seansų darbus gali daryti lengvai ir su malonumu? Ši patirtis padėjo į valios pastangas pasižiūrėti visiškai iš kitos pusės.

Visų pirma išsiaiškinime, kas tai yra valios pastangos? Mano supratimu, tai bandymas save priversti kažką daryti, bandymas rasti savyje jėgų, bandymas įveikti savo silpnumą ir tingėjimą. Tuomet keliu klausimą, o kodėl nesinori daryti, kokios yra to silpnumo priežastys? Ir pats į šį klausimą turiu daug kartų patikrintą atsakymą. Mes turime daug emocinių stabdžių, darbas ir su juo susiję žmonės įjungia įvairiais emocijas: pyktį, pavydą, nepasitenkinimą ir daugybę kitų. Taip pat darbas įjungia įvairius psichologinius procesus ir žaidimus: mes labai jautriai reaguojame į savo ir kitų statusą, veikia atlygio mechanizmas, kartais sunkiu darbu baudžiame save ir pan.  

Tad ateidami į darbą mes atsinešame visas savo emocines problemas, kurios prie įtemptesnių momentų aktyvinasi ir norint atlikti darbą reikia kiek įmanoma neutralizuoti emocijas, tam sunaudojame daug energijos ir tada jau savo tingų kūną tenka priversti judėti.

Valios pastangos yra sunaudojamos ne paties darbo atlikimui, o darbo metu kylančių emocijų slopinimui. Stresas atima didelį kiekį energijos, tad natūralu, jog energijos nebelieka ir prireikia „valios pastangų“. Taigi „valios pastangos“ yra sunaudojamos teigiamų arba bent jau neutralių emocijų išlaikymui, kad išliktume neutraliame bendravimo mikroklimate. Jei turėtume aukštą EQ, nepatirtume streso, darbas ir su juo susiję žmonės mums patiktų, nereiktų jokių „valios pastangų“ darbui.
Žinoma, pastangų gyvenime kažkiek reikia tam, kad nenukryptume nuo svarbiausių darbų, tačiau tai aš pavadinčiau dėmesio išlaikymu. Tai pastangos skirtos išlaikyti dėmesį ties prioritetais.

Kodėl taip atsitiko, jog tiek amžių valios pastangos yra išaukštinamos? Žmonės visuomet turėjo kovoti su savo neigiamomis emocijomis ir neturėjo kaip jų atsikratyti. Valios pastangos buvo reikalingos kasdien, o su kuo gyveni, su tuo susitaikai ir suteiki prasmę. Valios pastangų kovą su emocijomis, tingėjimu, pasyvumu mes įprasminome ir išaukštinome, nes nebuvo jokio kito pasirinkimo. Nebuvo psichologinių žinių ir pratimų, kokius turime šiandien, kurių pagalba neigiamas emocijas galima ištrinti per minutes. Galų gale žmonės dažniausiai neturėdavo pasirinkimo galimybių kokį darbą dirbti ar su kuo gyventi, jiems belikdavo susitaikyti ir tai pareikalaudavo daug daugiau kantrybės ir valios.

Šiandien turime milijonus pasirinkimo galimybių ir tai suteikia progą rasti mažiausio pasipriešinimo kelią. Draugus, kolegas ir sutuoktinius galime rinktis iš tūkstančių galimybių. Galime jausti daug daugiau pasitenkinimo gyvenimu, o jei yra pasitenkinimas – nėra blogų emocijų, jei nėra blogų emocijų – nereikia eikvoti valios pastangų, kad jas neutralizuotume. Pastangų tikslams pasiekti reikia, tačiau tos pastangos, jau yra kitokios, kaip ir minėjau tai dėmesio išlaikymo pastangos. Mums reikia ne prisiversti kažką daryti, o neleisti sau nukrypti nuo pasirinkto tikslo. Tai kitas sąmoningumo lygmuo pasiekiamas per nuoseklų tobulėjimą.

Aivaras Pranarauskas

Parašykite komentarą