Šviesios mintys padeda pabusti

Tas paprastas „atsiprašau“

Jie
dviese sėdi prie stalo ir ramiai gurkšnoja arbatą. Įsivyravusi tyla – abu
sočiai pavalgė ir kiekvienas trumpam nuklydo į savo mintis. Ji sunerimsta. Jau
kuris laikas norėjo šį tą jam pasakyti, bet nežino kaip. Ir kodėl taip sunku?
Juk tai nieko baisaus, tiesiog šis tas apie tai, kaip ji jaučiasi. Kaip ji
jautėsi vakar, kai jis pakritikavo jos darbą naujam projektui. Ji labai
džiaugėsi tuo, ką jai pavyko padaryti ir slapčia tikėjosi jo įvertinimo. Žinoma,
jis norėjo tik geriausio ir viskas, ką pasakė, buvo tiesa ir tikrai nebuvo
grubus parodydamas ką, jo manymu, reiktų pakeisti ar pakoreguoti.  Ji tai puikiai suptanta, bet visgi… Kažkas
skauda viduje.

-Žinai,
– susikaupusi pradeda ji, – vakar, kai kalbėjom apie mano projektą… Aš žinau,
kad jis netobulas, bet norėjau šiek tiek palaikymo iš taves.


Aš palaikau tave, – patvirtina jis, – tik ten dar reiktų šį tą pataisyti.


Taip, žinau šitą, tikrai žinau. Tiesiog mane truputi įskaudino tai, kad
išgirdau tik kritiką.


Aš tik sakiau, ką matau ir kas mano nuomone jį padarytų dar geresniu.


Žinau, tik… jausmas buvo toks, kad nepriemi to ką darau. Aš nekaltinu taves,
tik sakau, kaip jaučiuosi.

Jis
nesupranta, kas vyksta. Juk net ji pritaria, kad buvo teisus. Tai kame
problema? Jis tyli. Ji irgi nutyla, nusišypso ir atsistoja nurinkinėti stalo.
Na taip, pagalvoja pati sau eidama kriauklės link, pati nežinau kas su manimi darosi,
juk jis norėjo tik geriausio ir žinau, kad palaiko mane. Tačiau kartėlis
širdyje lieka ir ji net nesupranta kodėl. Jis nueina i kambarį, ji lieka
suplauti indų. Gali ir neplauti, gali pati eiti pailsėti, tačiau nori pabūti
viena. Nori nurimti kol vėl galės būti šalia jo tarsi nieko nebūtų nutikę. Juk
myli jį, nuoširdžiai myli, negi griausi tai dėl kažkokios smulkmenos.

Tai
vienas iš istorijos pabaigos variantų. Atrodo, kas čia gali būti ne taip.
Niekas nepadarė nieko blogo, nepasakė nieko blogo. Tai kas gi nutiko? O ką,
jeigu istorija būtų tokia:

Viskas
prasideda lygiai taip pat. Ji papasakoja apie savo jausmus tik šį kartą jis
padaro šį tą netipiško. Jis pasako „atsiprašau“. Ne dėl to, kad yra kaltas ar
kad tokiu jaučiasi. Tikrai nepagalvojo, kad jai tai bus taip skaudu. Tačiau mes
net geriausių norų vedami galime užgauti kitus žmones. Galime jaustis visiškai
teisiais savo veiksmuose ir žodžiuose ir staiga sužinome, kad kažkur vis dėlto
klydome. Tam pripažinti reikia daug drąsos, tačiau pažiūrėkime kur tokia drąsa
gali nuvesti.

Jis
nuoširdžiai atsiprašo, kad įskaudino ją. Ji patikina, kad tikrai supranto jo
gerus norus ir nekaltina. Jis prisimena projektą ir pasako tegiamas jo vietas,
jų tikrai buvo tačiau jis buvo tikras, kad jai tai savaime suprantama. Ji
atleidžia ir atsistoję abu apsikabina. Ji jaučiasi pati mylimiausia pasaulyje.
Jis jaučiasi ramus ir tvirtas. Ji prisiglaužia dar arčiau ir pasako „ačiū“. Jį
užlieja švelnumo banga. Abu nueina į kambarį dar šiek tiek sutvirtinę rįšį,
transformavę nuoskaudą į kažką nuostabaus.

Skamba
kaip iš pasakos?  Tai ne kokia pasaka,
tai tokia pat realybė kaip tūkstančiai kitų, kurias žmonės išgyvena kiekvieną
dieną. Ir apie ją vienintelę būtų galima parašyti ne vieną knygą, tačiau šį
kartą svarbiasią vietą užima vienas paprastas, kartais nuvalkiotas, kartais
visai nenaudojamas  žodis „atsiprašau“. Tokia
pati istorija gali prasidėti kitaip – ji įskaudino jį, tačiau esmė lieka ta
pati, vienas žodis gali skirti tarpusavio ryšio atstatymą ir sutvirtinimą nuo
lėto prarajos atsivėrimo.

Manau
nereikia daug pasakoti, kad niekas nenori bendrauti su žmogumi, kuris
įskaudino. Jei santykiai nėra artimi – su bendradarbiais, kaimynais, – į
daugelį dalykų mes papraščiausiai nekreipiame dėmesio. Galų gale iš tokių
santykių mes nedaug ir tikimės. Kas kita santykiai poroje. Būnant taip arti
vienas kito, net judesys ne į tą pusę gali netikėtai sužeisti partnerį. Juk
kiekvienas mūsų esame su savom emocinėmis žaizdomis, su savomis idėjomis apie
save ir savo vertę, su savo jautrumu aplinkai. Ir reikia daug metų nuoširdžiai
dirbti kol galima išmokti išvengti bent jau didesnės dalies tokių judesių. Laikui
einant mažytės, atrodytų bereikšmės nuoskaudos kaupiasi labai iš lėto
didindamos atstumą tarp dviejų žmonių, kol kažkas nutinka. Kažkas tokio
subtilaus, kad du žmonės, kažkada buvę tokie artimi, žiūri vienas į kitą kaip į
svetimą žmogų. Galbūt kaip į draugą, bet nieko daugiau. Meilė, atrodo, kažkur
dingsta. O kartais net meilė nedingsta, tačiau mylėti galima ir iš toli, o būti
šalia darosi sudėtinga. Taigi, kaip išvengti besikaupiančių nuoskaudų ar
pradėti gydyti senas žaizdas? Nuoširdus atsiprašymas gali būti vienas iš
atsakymų.

Atsiprašyti
– sunku. Ypač kai nesijauti kaltas arba jautiesi teisesnis už partnerį. Kai kam
tai gali pareikalauti tiek pat pastangų, kiek kopimas į Everestą. Kai kas,
tiesą sakant, daug mieliau pasirinktų Everestą, nei prisipažintų, kad galbūt,
kažkokiu aspektu jis ar ji vis dėlto klydo. Neveltui E. Džonas dainuoja, kad
„Atsiprašau, atrodo, yra pats sunkiausias žodis“.  Tačiau įveikus tai, ką aš vadinu išdidumo ar
puikybės slenksčiu, atsiveria naujo, gilesnio, stipresnio ir nuoširdesnio ryšio
su mylimu žmogumi, galimybė. O tai yra kažkas, ko trokšta net tie, kas iki galo
nesuvokia, koks pas žmogų yra idelis tokio ryšio poreikis.

Mes
visi norime jaustis teisiais. Kažkas žudo ištisas tautas dėl to, kad jaučiasi
teisus. Tačiau kievienas mūsų poelgis, kievienas žodis, kaip lazda, turi du
galus. Vienas jų, tai poveikis, kurį veiksmas ar žodis turi mums, kitas – kurį jis
turi žmogui, su kuriuos bendraujame. Tas pats veiksmas, tarkime stumtelėjimas
iš nugaros padedant atsisėsti, stumiančiojo yra suprastas kaip pagalba, kurią
teikia partneriui, kai tuo tarpu partneriui tai gali asocijuotis su atstumimu,
nustumimu tolyn nuo saves. Abu jie yra savaip teisus, kyla nedidelis
konfliktas. Išeitis – prisiimti atsakomybę už abu lazdos galus. Įdomiausia tai,
kad mes visada žinom mūsų lazdos pusę, kokį poveikį tai, kas vyksta, daro mums.
Ir mes esame įsitikinę, kad tai vienintelis galimas poveikio variantas. Deja,
tango šokama dviese, ir jei vienas iš partnerių neprisiema visos atsakomybės už
savo veiksmų poveikį, net ir tą, kurio jis dažnai nežino, šokis niekada nebus
darnus. Noriu patikslinti, kad abu partneriai yra atsakingi. Tas, kuris buvo
sužeistas, taip pat atsakingas. Atsakingas nekaltinti ir nebausti sužeidusiojo
bei suvokti partnerio lazdos pusę. Atsakingas kiek gali ramiau pasidalinti savo
jausmais ir kiek gali nuoširdžiau priimti atsiprašymą. Tai kaip stalo tenisas,
kuriame abu partneriai privalo būti aktyvūs tam, kad žaidimas tęstūsi, o nuoširdžiai
priimti atsiprašymą bei atleisti gali būti lygiai taip pat sunku, kaip
atsiprašyti. Toks atsakomybės prisiėmimas veda į emocinę, psichologinę ir
santykių brandą kuomet kaltinimus ir teisumo įrodynėjimą keičia nuoširdumas ir
supratimas. Ir tie, kad išdrįs eiti šituo keliu, suvoks, kad jie ne tik
sustiprino savo santykius su partneriu, jie įgavo dar kai ką – teisę klysti be
kaltinimo ar nusižeminimo jausmo. Teisę būti netobuliems ir jausti jog tokie
jie yra dar labiau mylimi ir gerbiami.

 
Atsipašymo
pratimas poroje

Pratimo nauda – išvalysite susikaupusias įtampas, kurios
nejuntamai (o kartais oi kaip juntamai!) 
apsunkina poros santykius. Pratimo tikslas – pradėti prisiimti atsakomybę už klaidas,
kurias patys pastebime.

1.      
Pasidarykite savo prasikaltimų antrai
pusei sąrašus (veiksmai, kurie sužeidė antrą pusę; neišteseti pažadai;
nepagarbios nuomonės vertinant partnerį). Jokiu būdu nerašykite sąrašų vienas
kitam, nes galite nesuvaldyti situacijos ir pratimas taps kaltinimų vakarėliu. Neskubėkite
su sąrašais, palaukite, pamedituokite ir surašykite prasikaltimus iš visos jūsų
poros istorijos – nuo susipažinimo iki dabar.

2.      
Pasirinkite laiką ir vietą, kur
niekas pratimo metu netrukdys. Galite pratimo stebėjimui ir pagalbai
pasikviesti išmintingą žmogų, dvasininką ar psichologą. Dėl visa ko
pasiruoškite servetėlių, nes tai -emocinga praktika.

3.      
Atsisėskite vienas priešais kitą
ir žiūrėdami į akis paeiliui atlikite pratimą:

Jis:  „Aš atsiprašau ir prašau tavo atleidimo
už (pirmas prasikaltimas)“ .

Ji
gali reaguoti 2 būdais:

            „Aš Tau atleidžiu“ arba

            „Man dar reikia laiko, kad tau
pilnai už tai atleisčiau“.

Ir
taip paeiliui atsiprašoma ir prašoma atleidimo ir atleidžiama arba atleidimas
atidedamas.

Pastabos:

Jokiu būdu
negalima į atsiprašymą reaguoti kitaip, nei šiais 2 būdais. Jei negalite pilnai
atleisti, būtinai rinkitės antrą variantą su reakcija „man dar reikia laiko“.
Būtinai žiūrėkite vienas kitam į akis. Jokiu būdu partneris negali komentuoti
atiprašančiojo žodžių ir atsakyti agresija, kaltinimais, komentarais,
pasiteisinimais, pataisymais ir t.t.. Kalbėtis apie atsiprašymo pratimą galima
praėjus 2-3 dienoms.

 

Straipsnis: Vaiga
Leveckytė

Pratimas: Šarūnas
Mažuolis

Parašykite komentarą