Šviesios mintys padeda pabusti

Kodėl žmonės nemoka mylėti?

Man buvo ne daugiau penkiolikos metų, kai pirmą
kartą uždaviau sau klausimą – kodėl žmonės nemoka mylėti? Tai nebuvo romantikos
ir drugelių pilve ilgesys. Tuo metu man jau užteko sąmoningumo, kad suvokčiau
skaudžią tiesą, kurią tvirtina psichologai – tėvų santykių standartą mes
persinešame į savo kuriamą šeimą, o mergaitės susiranda tokį vyrą, koks buvo jų
tėvas. Kaip tai galėjo įsisamoninti paauglė mergaitė? Nežinau, bet aš buvau
vieną iš tokių. Neturėjau iliuzijos, kad “mano šeimoje jau tikrai taip nebus”.
Neiškojau antros pusės net paaugliškai draugystei. Vietoj to, ieškojau atsakymo
į savo klausimą. Žinoma, tuo metu jis daugiau skambėjo kaip nevilties šauksmas,
kylantis kažkur sieloje, kai stebėdavau suaugusius “protingus” žmones
nesugebančius suprasti, užjausti, paguosti, atleisti vienas kitam.
Nesugebančius mylėti. Jie sakė man “užaugsi – suprasi”. Užaugau, dabar
suprantu. Suprantu, kad atsakymas į mano klausimą labai paprastas – žmonės
nemoka mylėti todėl, kad nežino kaip.

Mes buvom mokomi daug ko. Bet ar kas nors mus
moke mylėti? Galbūt tai skamba banaliai ir per daug romantiškai “išmokyk mane
mylėti”. Vien žodis meilė nutasytas iki negalėjimo ir apneštas tokiu reikšmių,
iliuzijų, idėjų ir įsitikinimų sluoksniu, kad tikroji jo reikšmė liko tik
kažkur giliai kaip esmė, sielos audinys iš kurio visi esame sukurti ir kurį
taip trokštame vėl pajusti. Už tai ir veržiamės vienas prie kito, tarsi
instinktyviai žinodami, kad kitame irgi turi tai būti, ta esmė, ta meilė. Nesąmoningai
tikimės, kad kitas bus tas, kuris mums ją parodys, kuris užgydys mūsų žaizdas,
užpildys mus iki vientisumo ir pagaliau galėsime lengviau atsikvėpti. Dėja tas
kitas – toks pat žaizdotas ir toks pat besiveržiantis mūsų link su ta pačia
instinktyvia viltimi. Ir nesvarbu kokia išraiška mes siekiame užpildymo. Net
grubiausias būdas, kaip pasinaudojimas kitu seksualiniam pasitenkinimui, gimsta
iš to paties trūkumo jausmo. Meilės trūkumo. Ir tada mes pykstame, kaltiname,
manipuliuojame ar papraščiausiai elgemės taip, kaip mums patogiausia,
nekreipdami dėmesio į kito žmogaus norus ir poreikius.

Žmogus – protingas gyvūnas, bet vis dėlto
gyvūnas. Ir meilė instinktų lygyje mums nėra labai sudėtinga. Pamačiau, patiko,
geriau nei kas buvo anksčiau, kartu smagu, įsimylėjau. Gamta davė resursų
pasitempti, suteikė jėgų kantrybei, atlaidumui, patys stebimės, kaip pasikeitėme
jo ar jos dėka. Suartėjam ir dvasiškai ir fiziškai, gamta laukia palikuonių ir
baigia savo darbą. Ji padarė kaip tik ko reikėjo – suvedė du priešingos lyties
individus, kad šie pagausintų rūšį. Ir paliko mus vienus toliau kapanotis
baloje, į kurią įšokom užliuliuoti motinos gamtos grojamos feitos garsų. Čia
mūsų žinos apie meilę ir baigiasi ir mes sustojame kaip tik ties ta riba, kuri
skiria mus nuo gyvūnų. Gamta atsitraukia ir štai, mes turime progą įrodyti, kad
esame šis tas daugiau, kad esame toliau pažengę, labiau išsivystę. Kad turime
išminties tęsti tai, ką pradėjome, išminties užmegstą meilę globoti ir auginti
patys.

Mylėti reikia mokytis. Visata turi daug
paslapčių ir meilė neabejotinai yra vienas iš jų, tačiau žmogui pavyko
prisikasti bent jau prie dallies iš jų ir meilė nėra išimtis. Deja ši
informacija, tegul vis lengviau prieinama, mūsų visuomenėje lieka ignoruojama.
Ignoruojamas pats faktas, kad mylėti reikia mokytis. Kitas žmogus, tai kita
visata, kitas pasaulis, neretai visiškai skirtingas nei mes. Yra pasakymas
“elkis su kitu žmogumi taip, kaip nori, kad su tavimi elgtūsi.” Jis puikiai
iliustruoja, kaip mažai mes suvokiame apie kitą žmogų ir kiek esame įsitikinę,
kad jis toks pat kaip ir mes. Kokie jo poreikia? Kokie jo norai ir
pageidavimai? Kas jį skaudina, liūdina, o kas sukelia džiaugsmą?  Tas pats kas ir mus? Greičiaisiai ne. Ir jei
ne tas pats, tai su juo aiškiai kažkas negerai. Na kodėl gi jis toks kitoks!?

Visuomenė – kaip vežimas traukiamas dviejų
arklių, kurių kievienas lekia priešinga kryptimi. Ji šaukia, kad turime
išsiskirti iš minios, būti originals, būti kitokie ir kartu teisia kievieną
pabandantį tai padaryti. Su tokiu kaip visi papraščiau. Papračiau būtų ir
santykiuose, jei visiškai toks kaip visi egzistuotų. Bet kas nori gyventi su
robotu? O kas priims žmogų su visu jo pasauliu?

Bandau
įsivaizduoti mokyklą, su tokia mokymo programa:

 5
klasė.

Įvadas
į pagarbą sau ir kitoms gyvom būtybėms.

Pagrindiniai
kantrumo aspektai.

Suvokimas
apie atleidimą.

Likęs
laikas skiriamas pasirinktinai mokinį domantiems dalykams (matematika,
literatūra, dailė…).

Nekomentuosiu
toliau, tai nėra nauja kontraversiška idėja, tik truputis realybės kontraste su
kitu galimu variantu.

Meilės
mokslo teorija nėra sudėtinga. Kaip teoriškai nėra sudėtinga, pavyzdžiui,
išklausyti. Viskas ko reikia, tai kreipti dėmesį į tai, ką sako kitas žmogus,
domėtis, klausti apie tai, ką išgidai ir priimti jo nuomonę. Vienas sakinys ir
mėnesiai ar metai nuoširdaus bandymo išmokti, jei tai nėra įgimta žmogaus
savybė. Ko reikia meilei? Priimti kitame žmoguje tai ko neišeina suprati,
įsiklausyti, patenkinti svarbiausius poreikius (intymumo, dėmesio, fizinio
kontakto…), gerbti nuomonę, vertybes, požiūrį. Nieko naujo. Visiškai nieko
naujo. Belieka tik daryti tai, ypač tada kai santykiuose kyla konfliktinė
situacija, ir viskas. Santykiai bresta, vaikai auga linksmesni ir laimingesni,
visuomene sveiksta.

Meilės
pamoka išmokta. Teoriškai. O praktika – atskira istorija. Tai ilga ir neretai
sunki kelionė link kažko, apie ką net gerai nesuvokiame, ką jaučiame daugiau
kaip tolimą viziją, idėją. Tačiau pagelbėti toje kelionėje mes turime
tūkstančius metų kauptas žinias, mokytojus, kurie tas žinias renka, analizuoja
ir perduoda kitiems, knygas, paskaitas, praktikas ir pratimus, galų gale patį
gyvenimą. Ir prie viso šito, patį geriausią mokytoją, kokį tik galime turėti – savo
antrąją pusę.

 

Vaiga
Leveckytė

Parašykite komentarą