Kokios yra baimės ir kaip jas įveikti

Baimė, stresas, nerimas skirtingi žodžiai su šiek tiek skirtingais atspalviais, tačiau aš juos visus subendravardiklinu ir vadinu sunkiomis emocijomis. Tai – emocijos, kurios mus stabdo, kurios yra kliuvinys į lengvesnį ir laimingesnį gyvenimą.

Stresas yra dviejų rūšių praradimo ir įžeidimo. Praradimo stresas – kuomet kažką prarandame: artimą žmogų, darbą, savo vidinius ar materialinius resursus, bet ką kas buvo ir nebeliko, net jei prarandame savo vertybes, negalėdami jų laikytis, tai generuoja praradimo stresą. Taip pat praradimo jausmas kyla, kuomet negauname to, ką mūsų manymu turėtume gauti arba kas mums turėtų priklausyti. Pvz. dalyvavote varžybose, joms ruošėtės, daug treniravotės, tačiau užėmėte 4 vietą. Medalio negavote. Jaučiate stresą, nusivylimą, pyktį. Neatplaukė debesis ir nepradėjo ant jūsų lyti streso lietus, jis kyla jūsų viduje, dėl to, kad taip veikia jūsų mintys. Jei mintyse yra virusų, programa stringa. Taip pragrama gali strigti ir šiuo atveju, sukeldama praradimo stresą.

Pažiūrėkime obektyviai ir pamatysime, jog ta pati 4 vieta vienam gali sukelti stresą, kitam džiaugsmą. Užėmėte 4 vietą, rezultatas nuo 3 bei 5 vietos laimėtojo gali skirtis tik keliomis milisekundėmis, ar tai reiškia, jog esate prastesnis už 3 vietos laimėtoją?
Gal tiesiog vieno judesio pritrūko, gal jei nebūtų kažkam pasisekę, arba kažkas nebūtų dalyvavęs jūs gautumėte bronzinį medalį. Tačiau jūs griaužiatės, nes buvote įsitikinęs, jog bent vienas medalis turi atitekti jums – neatiteko. Savo neigiamas emocijas tuomet žmogus bando pateisinti racionaliomis mintimis, ieško priežasčių, analizuoja, kaltina save, jog per mažai treniravosi, kaltina batūs, kad šie buvo nepatogūs ir t.t.

Taip pat praradimo stresą jaučiame galvodami apie ateitį, nerimaujame ar ateityje turėsime tai ką norėtume turėti.  Ar turėsime tiek, kiek mūsų draugai, kaimynai ar giminės. Kas bus su atlyginimu ir sveikata. Visus kamuoja ši ateities baimė, baimės būsena tampa net įprasta ir iš pirmo žvilgsnio teisinga, nes mes taip visuomet gyvenome ir kažkiek baimės turintis gyvenimas yra vienintelis mums žinomas gyvenimas. Tačiau jis duoda daugiau žalos nei naudos. Daug galvojame apie ateitį, bet ateitis dar neatėjo, o mes jau dėl jos nerimaujame. Nerimas mažina produktyvumą, atima daug energijos, kuomet taip gyvenate su kiekviena diena padarote vis mažiau. Kuo mažiau padarote, tuo mažiau turite. Jums pradeda rodytis, jog tai teisybė, ir sakote sau “aš ir sakiau, kad taip bus. Tada nupiešiate ateityje dar niūresnes prognozes, tos prognozės dar neišsipildė, tačiau garantuotai išsipildė kitas dalykas, jau šiandien jaučiate nerimą, ir nerimo indas pildosi. Kuo labiau pildosi nerimo indas, tuo mažiau energijos ir motyvacijos turite.

Bet kokį stresą panagrinėjus atidžiau pamatysime, jog jis kyla dėl to, jog žmogus kažką praranda faktiškai arba tik įsivaizduoja, jog praranda. Jei iš jūsų pavogė automobilį, jaučiate stresą. Viskas aišku, iškart imatės veiksmų. O jei visą mėnesį labai intensyviai dirbote dvigubu krūviu ir mėnesio pabaigoje gavote tokį patį atlyginimą, kokį gaudavote visuomet – jaučiate praradimo stresą, piktinatės – kokia neteisybė! Visgi veiksmo taip greitai nesiimate, nes iš jūsų atėmė ne materialinį, o vidinį resursą, jūsų laiką ir jūsų energiją. Jei laiką dar galima kažkaip paskaičiuoti ir įvertinti, tai įdėtą energiją į darbą įvertinti labai sunku. Visgi emocija, kurią jausite tiek praradęs automobilį ar negautą priedą prie atlyginimo yra ta pati, gal šiek tiek su skirtingu atspalviu, bet ta pati.

Antroji stresų rūšis kyla dėl įžeidimo. Toks stresas kyla, kuomet mus kažkas įžeidžia, pažemina, apkalba, įskaudina. Šis stresas dažniausiai ateina iš išorės, iš kitų žmonių. Tačiau patys save mes taip pat galime sėkmingai skaudinti, galvodami “koks aš silpnas,  nemoku bendrauti, aš turiu tas ir tas blogas savybes…” ir taip toliau. Patys sau sėkmingai galime prisigeneruoti šio streso ir įsivaizduodami, kas būtų jeigu būtų. Ką pasakytų ir pagalvotų kiti žmonės, jei pamatytų, išgirstų, nesuprastų ir t.t.

Šis stresas mus stipriai veikia, nes žmonija visuomet gyveno ganėtinai mažomis bendruomenėmis iki 100 žmonių. Grįžkime Lietuvoje kokį tūkstantį metų atgal, įsivaizduokite nedidelį kaimą ant piliakalnio. Ką tai reiškia gyventi tokioje mažoje bendruomenėje? Tai reiškia, jog nuo tos bendruomenės esi visiškai priklausomas. Vienas pats nepasistatysi namo, nesumedžiosi stambaus žvėries, nebus kas pasirūpina jei susirgsi ar susižeisi. Netekti bendruomenės paramos buvo tolygu mirčiai, nes jei iš jos išvarys vargu ar rasite kitą bendruomenę, o jei ir rasite didelis klausimas ar jinai jus priims. Tai tikra baimės būsena. Kaip įveikti baimę? Tik statusas ir kitų nuomonė apie jus yra  išlikimo garantas. Jei kažką pavogsite ar kažkaip kitaip prasižengsite jūsų iškart lauks linčo teismas, ten nebuvo apeliacijų, nekaltumo prezumcijų, teistumo lygtinai ar paleidimo už užstatą. Menkiausias klaidingas judesis bus pastebėtas ir atitinkamai įvertintas. Kalėjimų, jog nebuvo ir jei rimtai įsiutinsi savo kaimą, rizikuoji savo gyvybe. Mes dabar jaudinamės, jog turime kraujo baimę, elektros baimę, perkūnijos baimę, scenos baimę ar vienatvės baimę. Tačiau nei viena jų neprilygsta mirties baimei. Ir mirties baimė yra likusi kažkur giliai pasąmonėje. Tad ta priklausomybė nuo aplinkinių nuomonės yra labai giliai įsišaknijusi. Nors laikai visiškai pasikeitė, tačiau ne visi žmonės sugeba perprasti šią emociją ir žvelgti į gyvenimą obejektyviai.

Apie teorinę šio reikalo pusę galima rašyti valandų valandas. Tačiau yra ir praktinė pusė, kurią sunku aprašyti, geriausia – pamatyti gyvai. Jei užtektų parašyti, o jums perskaityti ir baimės dingtų, mes tikrai prekiautume ta stebuklinga knyga. Tačiau, kuomet žinome, jog produktyviausias darbas vyksta seminaro meto – siūlome seminarą . Kad ir kokias baimes  turėtumėte, jas galima įveikti daug lengviau nei įsivaizduojate. Taip jau yra, jog mes susigyvename su savo baimėmis. Susigyvename taip stipriai, jog jų net nepastebime. Jų įtaka pradeda ryškėti nebent tik tuomet, kuomet žmogus savęs pradeda klausti, kodėl aš nepadarau gyvenime daugiau. Tik tada jis pamato, jog jį prie senojo gyvenimo laiko baimės, kurios nenori niekur eiti, nes joms gerai viskas taip kaip yra. Mes išleidžiame šimtus litų dar vieniems naujiems batams, dar vieniems džinsams, kurie už kelių metų jau bus nemadingi, dar vienam mobiliąjam telefonui, tačiau jau dabar net ir jūs galite pasakyti, jog nei batai, nei džinsai nei telefonas nepasuks jūsų gyvenimo nauja linkme. Tuo tarpu jei atsikratytumėte savo baimių, kas žino, kaip atrodytų jūsų gyvenimas…

Spauskite čia ir paskaitykite toliau…