Apie vandens baimę

Vasarą visi atostogaujame, maudomės, tad manome, jog ši tema daugeliui bus aktuali, juolab, jog kiekvieno jūsų giminių, draugų ar kolegų tarpe tikrai yra žmogus bijantis vandens, gylio arba nemokantis plaukti vien tik dėl savo baimės.

Klaipėdoje ELT seminare apsilankė moteris turinti vandens baimę.  Baimės stiprumą jį įvertino 8 balais iš 10, turint omenyje, jog 10 būtų labai didelė baimė. Įbridus iki juosmens apimdavo nuo skrandžio į viršų kylantis spazmuojantis ir dusinantis jausmas. Pradėdavo trūkti oro, prasidėdavo stiprus nerimas. ELT seanso metu kalbantis paaiškėjo, jog pradinėse klasėse mokinantis plaukti baseine ji skendo du kartus. Nuo to karto jau 30 metų gyvena su šia fobija. Tai – vidutinio sunkumo situacija. Ji pakankamai konkreti, tad nereikia sugaišti daug laiko sutrikimą sukėlusio įvykio paieškoms, tačiau labai įsisenėjusi ir pakankamai dažnai pasikartojanti, nes šiltuoju metų laiku mes bent keletą kartų per mėnesį brendame atsigaivinti į vandenį ir kiekvieną kartą įbridus ši fobija stiprėja. Jei žmogus turi, pavyzdžiui, šikšnosparnių fobija, tai ji aktyvuojasi ganėtinai retai t.y. tik tada kai žmogus susiduria su šikšnosparniais. Akivaizdu, jog su maudynėmis vandenyje susiduriame daug dažniau nei su šikšnosparniais.

Įvardinimas „vandens baimė“ yra globalus. Mažai tikėtina, jog panaikintume šią fobiją formuluotėje naudodami žodžius „vandens baimė“. Tame nėra naujo sąmoningumo, o kitais žodžiais tariant jokio naujo ir gilesnio supratimo apie situaciją. Daugeliu atveju žmogui net nereikia taškų masažo, padeda tiesiog gilesnis situacijos suvokimas. Pamačius kur yra blogos savijautos priežastis padėtis darosi labiau kontroliuojama. Tad panagrinėkime giliau.

Kodėl tai nėra „vandens baimė“? Jei seminaro dalyvė būtų turėjusi „vandens baimę“, ji būtų bijojusi praustis, lietaus, balos, dušo, net gerti vandenį. Tačiau pats vanduo ir vandens gylis jai baimės nekeldavo. Nors ir nuo tam tikro gylio (juosmens) ta fobija aktyvuodavosi, tačiau fobija sukeldavo ne pats gylis, o tai, kad vanduo gali pasiekti nosį ir burną. Jei dalyvei būtume liepę atsigulti sprindžio gilumo vandenyje ant nugaros, aš esu tikras, jog fobija atkyvuotusi. Tad tai ką daugelis žmonių įvardina, kaip „vandens baimę“ ar „plaukimo baimę“ yra: baimė uždusti, užspringti, baimė, kad vandens pateks į nosį ar burną, baimė, kad nesukontroliuosi situacijos, kad ši taps nevaldoma. Būtent tokias baimės formuluotes labiausiai ir rekomenduočiau naudoti dirbant su ELT. Žinoma, kaip, kad siūlo klasikinis ELT galima ir be jokių formuluočių bandyti neutralizuoti masažo metu šią baimę, kuo labiau bandant įsijausti į tuos pojūčius, kurie kyla brendant į vandenį gylyn. Seminaro metu per 10 minučių baimę nuo 8 balų sumažinome iki 1 balo. Tokiai įsisenėjusiai fobijai vieno seanso mažoka ir labai natūralu, jog po seminaro nuvažiavus patikrinti praktiškai baimė gali šiek tiek pakilti iki 3-4 balų. Vertinant pagal darbo tempą reiktų dar vieno trumpo gal 10 minučių seanso, kad šią baimę panaikinti visiškai. Visgi geroji žinia yra ta, jog tai išgydomas dalykas ir turintiems šią baimę kažin ar verta kartu su ja gyventi. Jei turite šios baimės kamuojamų draugų – siųskite juos pas mus.

Aivaras