Šviesios mintys padeda pabusti

Sprendimų indai

Ankstesniuose straipsniuose pakalbėjome apie intelektą ir emocijas, o dabar pereikime prie sprendimų indų. Tema apie sprendimus ir jų darymą yra mano pati mėgstamiausia net tik dėl to, jog susipažinęs su šiais dalykais labai stipriai pakeičiau savo gyvenimą, bet ir dėl to, jog matau, kaip kitiems žmonėms tai duoda neįtikėtiną postūmį į priekį. Taip pat manau, kad supratimo apie tai, kas yra sprendimai ir kaip jie daromi, mums, kaip tautai, labai trūksta, nes neturime jokių lyderystės tradicijų. Istoriškai taip jau susiklostė mūsų mentalitetas, kad mes labiau mokame sprendimams paklusti nei juos daryti. Dar kartą pakartosiu, nes tai labai svarbu. Mes, kaip tauta, šiuo metu neturime jokių lyderystės tradicijų. Turime sprendimams paklūstantį, o ne sprendimus darantį mentalitetą. Supratimas apie sprendimus yra labai paviršutiniskas ir skurdus, o į sprendimus darančius žmones žvelgiame labai nepatikliai.
 
Kaip ir su intelektu ar emocijomis čia turime du indus. Sprendimai gali būti etiški arba  gyvenimiški. Etiški sprendimai ir su jais susijusi patirtis kaupiasi kairiajame inde, o gyvenimiški sprendimai kaupiasi dešiniajame inde. Koks skirtumas tarp etiškų ir gyvenimiškų sprendimų? Priiminėdami etiškus sprendimus jūs vadovaujatės kažkokiomis taisyklėmis, savo vidinės moralės normomis, nerašytomis visuomenės taisyklėmis, 10 Dievo įsakymų, Talmudu, Koranu, savo sąžinės balsu ar tiesiog Kanto kategoriniu imperatyvu. Jūsų darbovietė taip pat turi kažkokias taisykles, valstybė turi Konstituciją, baudžiamąją, civiline, administracinę teisę. Kiekviena šeima taip pat turi kažkokias savo taisykles. Tad kairiajame inde kaupiasi patirtis, kurią įgyjame gyvendami ir sprendimus darydami pagal taisykles arba, šios audio knygos terminais, darydami etiškus sprendimus.
 
Kuo žmogaus gyvenime taisyklių daugiau, ir kuo griežčiau tų taisyklių yra laikomasi, tuo spektro slankyklė labiau pasislinkusi į kairiąją pusę. O kaipgi yra su gyvenimiškais sprendimais, kurie kaupiasi dešiniajame inde? Jie gali buti padaryti ne pagal taisykles, bet gyvenime yra daugybė situacijų, kurios tiesiog taip susiklosto. Tarkime, jums reikia apsisukti kelyje, tačiau tai draudžia dviguba ištisinė linija. Leistina vieta apsisukimui tik už keliolikos kilometrų. Jūs nusprendžiate pataupyti savo laiką ir degalus, palaukiat akimirkos, kol kelias taps kuo tuštesnis ir greitai apsisukate. Tai buvo gyvenimiškas sprendimas, nes jį priėmėte vadovaudamasis ne pagal kelių eismo taisykles, o pagal labai konkrečią situaciją.
 
Mūsų diena susideda iš daugybės sprendimų, mes patys renkamės, kokie jie bus. Kiekvieną sprendimą galima pažymėti kažkur ant spektro. Jei sprendimas daromas laikantis taisyklių, tai jis bus kairiau, o jei atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes ir lanksčiai, tada jis bus dešiniau. 
 
Kitas pavyzdys – vėlai vakare užsukote į netoli prie namų esančią parduotuvėlę. Jūs esate vienintelis pirkėjas, pardavėjos nesimato ir pastebite, jog kasos aparatas paliktas su atidarytu stalčiumi. Ten kupiūromis sukrauta visos dienos apyvarta. Jūs lankotes čia dažnai ir žinote, jog jokių vaizdo kamerų nėra, tad niekas nepastebės, kad paėmėte pinigus. Šiuo momentu jumyse gali kilti įtampa ir dvejonė. Ka daryti? Viena vertus, jūs galvojate: „Ne, mane ne taip tėvai auklėjo, ir bus gėda kiekvienąkart čia vėl užėjus pažiūrėti pardavėjai į akis“, kita vertus, jūs galvojate: „Šioje parduotuvėje jau esu išleidęs triskart tiek pinigų, tad laikas pasiimti savo komisinius“. Tai kaip angeliukas ir  velniukas, sėdintys ant pečių ir kiekvienas tempiantis jūsų būsimą sprendimą į savo pusę. Šita įtampa priklauso nuo jūsų charakterio brandos. Jei jūs suformavote savo vertybes teisingai ir esate dėl jų tvirtai apsisprendęs, bei gyvenimas yra tas vertybes patikrinęs, jums jokių dvejonių ir vidinių įtampų nekils, jūs ramiai priimsite vieną ar kitą sprendimą. Jei įtampa ir dvejonė yra, vadinasi, dar yra, kur tobulėti.
 
Tad pirmas variantas: jūs neimsite pinigų. Viskas čia atrodo paprasta ir aišku, laikomės taisyklių, tačiau įdomiausia vieta yra, kai priimate teisingą sprendimą, tačiau jį priimdamas jaučiate vidinį kartėlį, kad nepasinaudojote situacija. Jei taip yra, vadinasi, jums dar trūksta vidinės brandos, nepriklausomai nuo to, kiek metų jums yra. Yra daugybė žmonių, kurie iš pažiūros gyvena labai teisingą gyvenimą, bet viduje save yra sugraužę iki paskutinio kaulelio už tai, kad neturi drąsos kartais imti ir surizikuoti, užvirinti adrenaliną kraujyje ir savo ausimis išgirsti, kaip plaka jų širdis iš susijaudinimo.
 Labai tikėtina, jog ilgai gailėsitės, jog šitaip pasielgėte ir nepaėmėte pinigų. Jus kamuos mintys, kur būtumėte išleidęs tuos pinigus, pyksite ant savęs, jog pritrūkote drąsos, sugalvosite sau krūvą pasiteisinimų, kodėl pasielgėte teisingai. Ar neparadoksalu, jūs priimate absoliučiai teisingą ir labai aiškų sprendimą ir turite sau nuolat įrodinėti, jog jis toks ir turėjo būti. Visgi, jei galite priimti sprendimą neimti pinigų ir ramiai gyventi toliau, sveikinu, jūs esate viduje stiprus ir brandus žmogus. Jei kas nesupratote šios mano minties, paaiškinsiu kitais žodžiais: nepaėmėte pinigų ir stebite savo mintis, kiek ten ir kokių vidinių dialogų vyksta. Kuo tų dialogų daugiau, tuo mažiau brandos. Kokie tie vidiniai dialogai gali būti? Būčiau nupirkęs žmonai dovanų, būčiau susitaisęs už tuos pinigus automobilį, visi prekybininkai užsideda didelius antkainius, tai būčiau jiems atkeršijęs, šiame pasaulyje nėra teisybės, tai kodėl teisingas turiu būti aš ir t. t.

Tokių situacijų yra begalė, pagalvokite apie jas savo asmeniniame gyvenime. Kur buvo situacijos, kai elgėtės teisingai, tačiau dėl to viduje turėjote išgyventi daug ne itin malonių emocijų. Susirašykite jas ir tuos vidinius dialogus, tai mums pravers vėliau ateityje.
 
Na, o antras sprendimo variantas toks: jei jūs per daug sau nesukdamas galvos įsidėsite pinigus į kišenę, vadinasi, jūs gyvenime dar eksperimentuojate, naudojatės progomis, kartais elgiatės teisingai, kartais nelabai, dar pateisinate save, kad niekam nuo to blogiau nebuvo, niekas juk nemirs dėl tų kelių tūkstančių litų ir t. t. Tačiau ir vėl bėda ta, kad teisinti save dėl to poelgio turėsite ilgai, įrodinėti sau, jog taip ir reikėjo pasielgti. Taigi abiem atvejais kamuoja vidiniai prieštaravimai, vidiniai pasiteisinimai ir blogos emocijos. Žinoma, gal leisdami pinigus patirsite šiek tiek gerų emocijų, tačiau pinigai baigsis, o neigiami prisiminimai vis vien liks.

Per seminarus nagrinėjant šį pavyzdį gyvai, atsiranda įvairių pasiūlymų: pasielgti kaip Robinas Hudas ir pinigus išdalinti vargšams, paimti tiktai pusę, žiūrėti į tai kaip į paskolą, kurią galbūt kažkada grąžinsite ir t. t. Protas yra labai spekuliatyvus ir gali sugalvoti įvairiausių variantų. Visgi esmė yra tokia, jog pinigai stalčiuje yra iššūkis jūsų charakterio brandai. Argi neįdomi situacija: ar jūs paimsite pinigus ar ne, dažniausiai jus kamuos neigiamos emocijos.

Žinoma, dabar jums gali kilti klausimas, tai kuris sprendimas yra teisingas, jei su juo susijusios emocijos tos pačios. Teisingas sprendimas yra neimti pinigų. Kartoju – neimti pinigų. Lygiai taip pat gali kilti klausimas, jei aš ramiai, be jokių vidinių dvejonių, prieštaravimų ir dialogų galiu paimti pinigus ir ramiai gyventi toliau, ar mano charakteris yra brandus? Įdomiausia yra tai, jog taip, jūsų charakteris yra brandesnis už to teisinguolio, kuris pinigų neima, o paskui visą savaitę gailisi, tačiau dar ne tiek brandus, kiek žmogaus, kuris palieka pinigus stalčiuje, dar ten prideda pinigų už savo prekes, uždaro stalčių ir ramiai išeina iš parduotuvės. Jūs tiesiog turite daugiau kietosios energijos, bet dar nesusitvarkėte su savo ego. Jūsų ego dar pirminėje raidos stadijoje ir visko nori sau, kiti žmonės ir visą gyvenimą taip nugyvena visko norėdami tik sau, sau, sau ir sau. Ir sugeba pateisinti bet kokius savo sprendimus. Daugiau įdomių idėjų šia tema galima rasti knygoje „Priklausomybė nuo pinigų“.
 

Atkreipkite dėmesį, ką jaučiate darydami sprendimus. Jei kyla įvairūs vidiniai konfliktai ir prieštaravimai, vadinasi, reikia stipriai padirbėti su charakteriu, nes jūs dar neturite tvirtų, gyvenimo iššūkių patikrintų vertybių. Kuo daugiau sprendimų darysite, tuo labiau formuosis psichologinės ribos. Apie jas kalbėsime vėliau. Daugelis žmonių net ir norėdami būti teisingi, neturi jėgų ir kietosios energijos tokiais būti. Tam, kad būtum teisingas, reikia daug valios ir stiprybės, ir tai nuolat lavinti ir ugdyti. Labai retas kuris turi stiprią valią iš prigimties.

Atsispirti pagundoms yra sunku, nes šių dienų realijos tokios, jog daugelis žmoniu drąsiai priiminėja gyvenimiškus sprendimus. Arba tokius švelniai neetiškus. Kodėl taip atsitinka? Mokslo, pramonės revoliucijos, urbanizacija paskatino naujos rinkos visuomenės formavimąsi ir kartu tradicinių vertybių irimą. Vos per kelis šimtus metų buvo išardyta organinė struktūra, kurioje žmonės gyveno tūkstantmečiais. Žmonių bendruomenės pradėjo gyventi gamybos ir vartojimo ritmu. Iš santvarkos, kurioje mes gyvenome mažomis bendruomenėmis ir turėjome būti sąžiningi vienas su kitu, nes visi visus pažinojo, mes perėjome į santvarką, kur nieko nepažįstame ir kasdien bendraujame su žmonėmis, kurių galbūt niekada daugiau nesutiksime gyvenime. Mes sudarome pirkimo-pardavimo susitarimus be jokių įsipareigojimų. Vienai pusei svarbu kuo bragiau parduoti, kitai kuo pigiau nusipirkti, jokių kitų vertybių kaip ir nėra. Prieš kelis šimtmečius pradėjo formuotis naujos mąstymo srovės: nihilizmas, objektyvizmas, natūralizmas, o kartu ir naujos vertybės. Liberalizmas įtvirtino nuostatą, jog tu esi laisvas tiek, kiek nepažeidi kito žmogaus teisių ar šalies įstatymo. Kai įsitvirtino šios teisės, žmogaus veikimo erdvė staiga labai prasiplėtė. Ir galbūt prasiplėtė daugiau, negu reikia. Toje erdvėje nebeliko viršesnių moralinių autoritetų, kurie diktuotų, kaip tau elgtis tose naujose laisvėse. Viskas buvo palikta sveikam protui ir įstatymams. Tačiau, deja,  ne visi žmonės turi sveiko proto, o ir įstatymais neaprašysi ir nesureguliuosi viso žmogaus gyvenimo. Sveiką protą labai greitai nugali godumas, pavydas, pyktis ir kitos emocijos. Jei leisite man pafilosofuoti, pasakysiu, jog su visais liberalizmais ir kapitalizmais mes nuo vilko užšokome ant meškos.

Ta paliktoji zona, kurioje žmogus gali veikti, yra labai plati. Ir ten žmogus pats sprendžia, ar būti etišku ar gyvenimišku. Ką turiu omenyje, sakydamas plati veikimo zona? Pavyzdžiui, pasikalbėkite su bet kuriuo buhalteriu. Jis jums pasakys mažiausiai 10 būdų, kaip sumažinti pajamas padidinant išlaidas. Kaip sutvarkyti PVM, kaip švariai bankrutuoti ir daugelį kitų dalykų. Viskas pagal įstatymą, tačiau tai gali padėti išsaugoti nemažas sumas. Ir čia jūs renkatės, ar būti iki galo teisiam ir sumokėti visus mokesčius kaip priklauso, ar būti šiek tiek gyvenimiškam ir savanaudiškam. Laikraščiai pilni istorijų, kai dingsta milijonai, tačiau viskas legalu, įstatymas nepažeistas, o milijono nebėra. Bekovodami už savo laisves ir teises, mes jas praplėtėme, bet vietom praplėtėme daugiau nei reikia.

Pavyzdžiui, davėte kyšį, gavote užsakymą, liko milijonas pelno. Kieno teises pažeidėte? Niekieno. Jums gal net kils pagunda save pavadinti versliu žmogumi. Kas nuo to gavo mažiau pavalgyti? Kas liko be pastogės? Kur konkreti žala ir pažeidimas? Nėra.  Taigi prieš kelis šimtus metų įvykęs lūžis, indvidualizmo įsigalėjimas turi ir stiprų šalutinį poveikį. Taip mes visi tapome labai laisvi, tiek laisvi, jog, laikytis tam tikrų etinių principų ar ne, yra paliekama nuspręsti kiekvienam asmeniškai.
 
Žmona gimdo, reikia skubėti į ligoninę, jūs sėdate į mašiną ir išvažiuojate. Klausimas kiekvienai moteriai: kokio vyro jūs norėtumėte? Tokio, kuris daro etiškus ir teisingus sprendimus ir neviršija greičio, praleidžia visus priešais save, sustoja prie kiekvieno šviesoforo ir t. t. ar tokio, kuris daro gyvenimišką sprendimą – spaudžia akseleratorių iki galo ir nuveža jus į ligoninę.
 
Kitas pavyzdys. Daugybė žinomų žmonių yra pasėdėję teisiamųjų suole? Kodėl taip yra? Tam kad rastume balansą tarp etiškų ir gyvenimiškų sprendimų, reikia pripildyti abu indus ir pabuvoti abiejose spektro pusėse. Reikia pagyventi visu šimtu procentų besilaikant taisyklių, patirti tą kraštutinumą ir absurdiskumą, nes taisyklės nėra tiesa. Gyvenimui besikeičiant, keičiasi ir taisyklės, gali būti ir daugybė neteisingų ir nereikalingų taisyklių. Taip pat reikia patirti gyvenimiškų sprendimų kraštutinumą ir pamatyti, kur yra ribos. Tik pabuvę abiejose spektro pusėse, jūs galėsite nustatyti, kur yra vidurys. Kaip kitaip jūs galite nustatyti, kur yra kelio vidurys, jei nebuvote kelio pradžioje ir pabaigoje. Ir kuo didesnį kelią žmogus įveikia, tuo geriau žino, kur tas vidurys yra. Kuo daugiau įvairių sprendimų padaro žmogus, tuo geriau jaučia, kur yra balansas tarp taisyklių ir gyvenimo.
 
Iš pavyzdžių gali kilti neaiškumų dėl to, kaip vertinti sprendimus pagal tai, ar jie geri, ar blogi? Juk ir laikantis taisyklių galima pridaryti daug blogų sprendimų. Taisyklių laikymasis dar nereiškia, jog sprendimas bus geras ir visiems naudingas. Gal šiandienai užteks tiek, jog kylant dvejonėms pasikliausite senolio Kanto išmintimi ir paklausite savęs, kas būtų, jei šį sprendimą darytų viso pasaulio žmones. Atsakymas ateis savaime. Pvz., kaip mano minėtoje situacijoje, kas būtų, jei tuščiame kelyje visi žmonės apsisuktų kirsdami ištisinę liniją? Arba kas būtų, jei visi ramiai paimtų pinigus iš kasos stalčiaus ir ramiai gyventų ir t. t. Kas būtų, jei nuo šiol taip, kaip aš, elgtųsi viso pasaulio žmonės.
 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Comment validation by @