Šviesios mintys padeda pabusti

Ribojantys įsitikinimai

Yra tokios mintys, kurios nubrėžia mums gyvenime ribas. Tas mintis mes priimame kaip absoliučią tiesą. Toliau jų mes nedrįstame žengti, nes paneigtume tai, kuo tikime. Paneigti savo ribojančius įsitikinimus daugeliui būtų tas pats kas paneigti patį savę, nes daugeliui jie yra taip įaugę, jog tapo asmenybės dalimi. 

Mačiau gerą pavyzdį vienoje laidoje. Šalia vieno nedidelio Lietuvos miestelio įsikūrę baldų gamintojai susidūrė su krizės sunkumais. Bando spręsti savo problemas ir didinti pardavimus. Įmonės vadovas paskambina savo marketingo ir pardavimų vadovei, klausia jos nuomonės, ką būtų galima daryti. Ši atsako “Lietuvoje viskas, rinkos nėra, nieko nepadarysime, reikia eiti į užsienį.” 
Kas tai? 
Nieko daugiau nei ribojantis įsitikinimas. Nors jie Lietuvos rinkoje užima gal pusę procento ar dar mažiau rinkos, jiems jau čia “ankšta”. Nėra jokių objektyvių duomenų tokiam įsitikinimui susiformuoti. Tačiau jisai yra patogus, nes nereikia dirbti, stengtis ir bandyti didinti savo rinkos dalį. 

Dar vienas, bet daug daug kartų skausmingesnis ribojantis įsitikinimas įstrigo žiūrint filmą “Lūšnynų milijonierius”. Gal pamenate tą vietą, kuomet mažam vaikui buvo išdegintos akys, neva šis būdamas aklas geriau dainuos ir jam žmonės gatvėje aukos daugiau pinigų. Kaip ribojantis įsitikinimas skamba tų žmonių galvose – “mes negalime/nemokame uždirbti daugiau pinigų kitais būdais, tad turime teisę žaloti šį vaiką”. Tai yra jų gyvenimo teisybė, ta teisybė jiems yra daug teisingesnė nei šimtas moralių kartu sudėjus.

Ribojančių įsitikinimų būtų galima surašyti įvairių. 
“Aš negaliu kažko padaryti…”
“Tai yra neįmanoma…”
“Tai ne man…”
“Aš to nesugebėsiu…”
“Tam dabar netinkamas laikas…”
“Tam padaryti reikia pažinčių…”
“Neturiu reikiamų žinių…”
“Šitas dalykas man per sudėtingas….ir t.t.”

Visos išankstinės nuomonės, visi atsikalbinėjimai, visi “objektyvūs faktai” sugalvoti teorinio intelekto, kuriais stengiamės padaryti viską, kad tik nereikėtų daugiau dirbti ir dėl kažko stengtis.

“Kuomet…., tuomet….”
Tam tikra ribojančių įsitikinimų rūšis susiformuoja dar vaikystėje. Kuomet mes žaidžiame įvarius žaidimus, paskui ir užaugę nesiliaujame juos žaisti, tik žaidžiame daug subtilesnėmis formomis.

Pirmoji rūšis vadinasi “kuomet…., tuomet..” . Būdami vaikais, sakydavome:
“kuomet aš užaugsiu, tuomet darysiu tą ir tą; kuomet man bus 7 metai, tuomet eisiu į mokyklą;, kuomet bus mano gimtadienis, tuomet tėvai nupirks dviratuką.”

Visas mąstymas – stipriai orientuotas į ateitį. Ši orientacija į ateitį išlieka ir užaugus, mes dažnai taip ir nesupratame, jog jau atėjo laikas koncentruotis į esamąjį laiką ir daryti sprendimus, nes sprendimai yra daromi tik esamąjame laike, o ne ateityje. Jei daug galvojate apie ateitį, tai tik parodo, jog dar likę šio vaikiškas mąstymo bruožų, kuomet vis laukiate nesulaukiate savo gimtadienio, kol griš mama iš darbo, kol ateis senelis šaltis ir tt.

Suaugusieji tik pakeičia žodžius: kuomet rasiu gerą idėją, tuomet bandysiu ją įgyvendinti, kuomet užaugs vaikai, tuomet daugiau dėmesio skirsiu sau, kuomet nusipirksiu naują automobilį, tuomet būsiu laimingas, kuomet gausiu šį darbą,tuomet jausiuosi gerbiamas. Tai – gyvenimas ateitimi ir nesibaigiantis kažko laukimas.

Kruopščiai stebėkite savo mintis ir raskite ten visus pamąstymus: kuomet aš darysiu, turesiu, sulauksiu. Kuomet turėsiu tai, tuomet jausiuosi taip ir taip… Visas gyvenimas virsta kažko laukimas, vis lauki, lauki, lauki lyg stovėtum ant starto linijos pasiruošęs bėgti ir lauki signalo, bet signalo kaip nėra taip nėra. Jei yra daug įsitikinimų susijusių su šia formuluote, jų pagrindinė žala yra ta, jog jie neleidžia atsipalaiduoti būnant čia ir dabar. Taip pat tai mažina energijos kiekį, nes vietoje to, kad darytumėte darbus, jūs galvojate kaip viskas bus. Tačiau jei tik sėdime ir galvojame ar tai keičia ką gyvenimuose? 
 
Kita dažnai infekuojanti mūsų mintis formuluotė yra “jeigu aš …” šias abi formuluotes ir daugiau žaidimų, kuriuos žaidžia žmones aprašo Eric Berne.

Ši formuluotė reiškia sąlygą, jeigu aš turėčiau gražesnę figūrą aš sulaukčiau daugiau dėmesio, jeigu turėčiau magistro diplomą, gaučiau geresnį darbą, jeigu išvažiuosiu iš Lietuvos man seksis geriau, jeigu ne tie įkyrūs kolegos, aš seniai bučiau padaręs karjerą, jei ne mano sveikata, aš gyvenime būčiau pasiekęs daugiau ir t.t. Įsitikinimai nevisuomet yra objektyvūs, o dažnai susikurti tam, kad pateisintumėme sprendimų nedarymą.

Ribojančius įsitikimus kuriame autopilotu, nes išlieka vaikystės mąstymo įpročiai. Jei buvome vaikai ir kurėme ribojančius įsitikinimus, tai šie buvo dėl to, jog vaikas iš tiesų negali padaryti daugumos dalykų ir jo gyvenimas yra objektyviai ribotas. Visgi dažnai ir užaugus lieka tas pats ribojančių įsitikinimų formulavimas, nors galimybės kažką pakeisti yra kardinaliai pasikeitusios, suaugęs žmogus jau gali padaryti praktiškai viską, tačiau jis ir toliau autopilotu kuria ribojančius įsitikinimus, žinoma, jie jau yra kitokie ir formuluojami kitais žodžiais. 

Jei vaikas sako, aš negaliu kieme važinėti su savo dviratuku, nes jį gali atimti stipresni vaikai, tai suaugęs sako, aš neisiu į pokalbį dėl darbo, nes ten bus protingesnių už mane ir aš negausiu to darbo. Taigi, jei vaiko įsitikinimas susiformavo dėl pakankamai objektyvių priežasčių, nes jis tuo metu buvo fiziskai silpnesnis, tai suaugusiojo ribojantis įsitikinimas susiformuoja dėl psichologinio silpnumo, bet be jokių objektyvių priežasčių. Vaikas galėjo prarasti dviratį, suaugęs nueidamas į pokalbį gali prarasti tik kelionės išlaidas, visos kitos išlaidos yra nematerialios pavyzdžiui sugaištos kelionės valandos. Bet tai smulkios išlaidos, labiausiai žmogus bijo prarasti daug vertingesnį resursą t.y. savigarbą, jis galvoja kaip aš jausiuosi kuomet negausiu šio darbo, vėl gal būsiu atstumtas. T.y. jis daro prielaidą, jeigu nueisiu, aš negausiu…

Prisiminkite, jog ir prielaidos gali užtekti, kad pradėtų generuotis praradimo stresas. Turėčiau gauti, bet gal negausiu, plius tam tikras įžeidimo stresas, nes gal jie mane atstums. Tai pildo nerimo indą, kuris jau ir taip gali būti gerokai pripildytas, todėl žmogus jaučia, kad jei dar pasipildys indas gali baigtis dar didesniu pasyvumu arba impulsyviais sprendimais. Tad jis geriau nedaro nieko, kad tik nerimas nepadidėtų ir neprarastų dar likusios savigarbos. 

Taip pat daugeliui suaugusiųjų ir toliau išlieka gyvenimas ateitimi, nors situacija irgi pasikeitusi. Vaikui nereikia daryti sprendimų, o suaugusiam reikia, ir jei išlikę tam tikri gyvenimo ateitimi mąstymo bruožai, jis negali susikaupti į dabartį, o sprendimą galima padaryti tik dabartyje. Tad ribojančių įsitikinimų dėka žmogus stengiasi visus sprendimus atidėti ateičiai. Padarysiu rytoj, kitą savaitę, kai bus tinkama proga ir t.t.

Be reikalo mes gyvename atidėliodami, nes daug gyvenime džiaugsmo suteikia ribų perkėlimas tolyn. Įsivaizduokite kaip žmogus jaučiasi, kuomet jis galvojo, kad to darbo negaus, bet gavo, jo ribos prasiplėčia gerokai toliau. Jis netikėjo, jog gali iššokti parašiutu, bet iššoko, ribos prasiplėte, jaučiamės puikiai, kartais vos ne euforijoje. Aš negalvojau, jog esu geras kulinaras, bet pavyko draugams paruošti puikią vakarienę, puikiai jaučiuosi. Ta puiki savijauta yra netik dėl pavykusios vakarienės, o ir dėl to, kad pastumiau savo ribojančių įsitikinimų ribas. Iki tol maniau, jog esu prastas kulinaras, man pavyko, tad galvoju, kad gal netoks prastas, gal bent vidutinis. Jei pavyks dar kažkiek kartų gal būsiu ir labai geras. Ribos buvo nukeltos gerokai toliau, kuo ribos toliau, tuo daugiau erdvės ir energijos jaučiate, pasidaro lengviau kvėpuoti ir daryti sprendimus. 

Jei tai duoda tokius gerus vidinius pojučius, kodėl mums ribų nenukelti dar toliau arba išvis panaikinti pasakant “aš galiu viską!!!”. Daugelis tam stengiasi pasipriešinti, nes jiems norisi, kad kiekvienas vidinis pokytis sutaptų ir su pokyčiais išorėje. Tam, kad gerai jausčiausi viduje turi nuolatos man pasisekti ir su darbais išorėje. Jei išorėje darbai nepavyksta taip gerai, vadinasi ir viduje nieko nepasiekiau. Visigi perkėlus ribas toliau, nors tai yra tik įsitikinimų ir požiūrio pakeitimas jau gaunate geresnę savijautą. Su geresne savijauta galite daugiau nuveikti.

Prisiminkite, jog vidiniai pokyčiai nėra objektyvūs ir nėra visuomet susiję su išorės pokyčiais. Tam, kad gerai ar blogai pasijusti viduje, nereikia išorinių pokyčių. Jei pametėte piniginę, užtenka, kad sąmonė apie tą įvykį galvos ir tai jau generuos nerimą ir psichologinį nuostolį. Tad jei blogai savijautai nereikia objektyvių pokyčių išorėje, kodėl gerai savijautai turėtu reikėti objektyvių pokyčių? Kažkokia neteisybė…

Su savo vidumi galime tvarkytis pagal kitas taisykles, nei esame įpratę tvarkytis su materialiu pasauliu, nes jis tiesiog funkcionuoja kitaip. Turite įprasti sau leisti gerai jaustis nepaisant ar išorėje yra kažkokie pokyčiai ar ne. Gyvenimas yra tik vienas, siūlau ji nugyventi laimėje ir harmonijoje su savimi. Prisiminkite ir tai, jog laimė kaip pojūtis ateina ne per materialius dalykus, o per kokybiškus santykius su kitais žmonėmis ir gebėjimą susitvarkyti su nerimo indu, ten esantį minusą pakeičiant pliusu t.y. vidiniu komfortu. Tad norint praplėsti ribojančius įsitikinimus nėra būtina visuomet ieškoti patvirtinimo ir materijoje.

Pvz. kuomet turėsiu sodybą prie ežero, tik tada galėsiu gerai pailsėti. Tai ribojantis įsitikinimas surištas su materija. Kuomet bus pokyčiai materijoje, tuomet mano vidinis kūnas galės atsipalaiduoti. Bet prisiminkite, jog pokyčiai pirmiausiai būna vidiniame kūne, po to išoriniame, o jūs norite atvirksčiai. Suprantu, jog materija suteikia daug tikrumo, bet jei matote tik materiją ir nematote vidinio kūno, tai tikrai gaunasi taip , jog jūsų sąmonei materija yra didelė tiesa, greičiausiai, jog didesnė už visas kitas tiesas kurias turite. Jei pradėsite matyti vidinį kūną, jums jau nebereikės materijos t.y. savo sodybos, kad galėtumete atsipalaiduoti. 

Kad ir kur nuvažiuosite, išsinuomosite sodybą, ar nuvyksite pas draugus, galėsite atsipalaiduoti, sąmonė nebelaikys to ribojančio įsitikinimo ir jo sukeliamos įtampos. Tai ir yra didžiausia nauda. Rezultatą galite turėti jau šiandien, nelaukdami kol pasistatysite savo sodybą. Žinoma, skeptikai pasakys, ne čia netikra, nenoriu gerų vidinių pojūčių šiandien ir nenoriu šiandien atsipalaiduoti, nes tai netikra. Tačiau tie patys skeptikai tuomet prisiima lizingų ir paskolų, sakydami, kam laukti ir taupyti jei galiu turėti rezultatą šiandien. Taigi, materialinius dalykus mes sau leidžiame turėti šiandien neatidėliodami, skolindamiesi, mokėdami palūkanas, o štai gerų vidinių pokyčių ir pojūčių mes nenorime turėti šiandien sakydami, jog tai netikra, tai apsimetinėjimas, aš gi negaliu atsipalaiduoti, jei neturiu sodybos. Kas man iš to tobulėjimo, jei aplink niekas iškart nepasikeičia (pvz. atlyginimas nepadidėja)? Aš galiu paklausti kitaip. Kam tuomet reikalingas materijos tobulinimas (pvz. nauji baldai už paskolą), jei tai jūsų vidinių resursų nepadidina? Išvada peršasi tokia, jei materija (daiktai) nevisuomet padidina mūsų vidinius resursus, tai kodėl vidinių resursų tobulinimas turėtų visuomet padidinti materijos kiekį (daiktų kiekį)?

Mūsų protas dažnai mums taiko dvigubus standartus. Atrodo kurioziska situacija ir ji gaunasi vien dėl to, jog trūksta sąmoningumo ir nematome vidinio kūno. Nėra būtina laukti pokyčių išorėje, kad gerai pasijustumėte viduje. Turite teisę būti laimingiausiu žmogumi pasaulyje, net jei turite tik apgriuvusią trobelę viduryje miško. Nesvarbu kur esate, ką darote ir kas esate. Prisiminkite, jog išorė nuolat dėvesi ir kinta. Negalima leisti, kad vidus dėvetusi kartu su ja ir nuolat kaitaliotusi nuotaika iš geros į blogą. Vos tik pririšate savo sėkmę prie išorinių daiktų, sėkmė yra pasmerkta nusidėvėti, nes daiktai, kad ir kokie geri būtų dėvisi ir genda. O jei tinkamai susitvarkote savo viduje ir gyvenate geromis emocijomis, jos negali susidėvėti, jų galiojimo laikas yra begalinis. Taigi, meskite ribojančius įsitikinimus, ypač tuos, kurie surišti su materija… kai turėsiu šitą daiktą, tada jausiuosi taip ir taip…. toks mąstymas duoda daugiau žalos nei naudos. 

Aivaras

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Comment validation by @