Sėkmei ribų nėra

Kuomet kalbame apie patyčių priežastis, galėtume lengvai parodyti į kai kuriuos mokinius ir pasakyti: „štai jie yra patyčių priežastis.“ Atrodo savaime suprantamas dalykas. Mums atrodo, jog patyčių priežastis – skriaudiko pyktis, neapykanta, įvarios brendimo problemos, noras pademonstruoti savo statusą. Jis pasirenka nekaltus mokinius ir jie tampa patyčių aukomis. Tad to toleruoti negalime, turime patyčias stabdyti, nubausti skriaudiką. Tačiau patyčių reiškinį noriu panagrinėti iš platesnės perspektyvos ir užduoti tokį klausimą: ar suaugusieji rodo deramą pavyzdį?

Suaugusiųjų patyčios yra kitokios. Tiksliau tokios pačios, tik patyčių auka jų negirdi. Tai vienintelis skirtumas. Mes kalbame apie kitus žmones be jų leidimo, kalbame dalykus, kurių tiksliai nežinome, kartais tiesiog perpasakojame ką girdėjome, o kartais tiesiog skleidžiame dezinformaciją. Mes to nevadiname patyčiomis, mes tai vadiname apkalbomis. Bet nesvarbu kaip pavadinsi, tai tokia komunikacija, kuri visuomet atneša daugiau žalos negu naudos. Visų pirma dėl to, jog tas į kurį ta komunikacija nukreipta neturi noro būti dėmesio centre, nesvarbu ar tiesiogiai ar netiesiogiai. Antra, tokioje komunikacijoje dažnai pasitaiko daug netiesos. Trečia tokia komunikacija visuomet sumažina, to apie kurį (į kurį) yra kalbama reputaciją.

Žinoma, daugelis puls aiškintis, jog apkalbos neturi jokių blogų tikslų. Kartais su seminarų dalyviais pajuokaujame, jog „apkalbos, tai desertas, kuris į kūna neina“, dažname kolektyve vienas smagiausių užsiėmimų prie kavos puodelio aptarti kitus kolegas, klientus, viršininkus ar žinomus visuomenėje žmones. Visiem norisi to saldaus apkalbų gabaliuko. Ir didelės problemos tame nematome. Lygiai taip pat galite pasakyti, kas gali man uždrausti komentuoti kito žmogaus charakterį ar poelgius. Gaila, bet nedraudžia niekas. Visgi su išmintimi ateina supratimas, jog to daryti nereikėtų, o išmintis pas mus įstatymu nėra privaloma.

Vaikai girdi tėvus apkalbant ir kritikuojant valdžią ir kitus žmonės. Apkalbos klesti ir sukuria aplinką kurioje galvojama, jog galima kalbėti apie kitus žmonės ką nori, net nieko tiksliai nežinant ir už savo žodžius nesulauksi jokių pasekmių. Kuomet klesti apkalbos, melas ir kritika kai vaikams pradeda atrodyti, jog yra normalu garsiai reikšti pastabas ir pašaipas, nes jie tai gali daryti be jokios atsakomybės, juk gyvename laikais, kuomet visi turime žodžio laisvę. Jei klausiate, o kas man uždraus apkalbėti kolegą prie kavos puodelio? Tai mokinys paklaus, o kas man uždraus klasiokui pasakyti, jog jis yra durnas. Taigi, mes gavome žodžio laisvę, bet negavo išminties ir taisyklių kaip ta žodžio laisve naudotis. Net bet kuri laisvė naudojama be išminties gali pridaryti problemų.

Verta paminėti, jog yra kultūrų, kuriuose apkalbos yra griežtai draudžiamos ir laikomos nuodėme. Dėl ko kyla tokie draudimai? Dėl to, jog buvo suprasta, jog apkalbos dažnai komplikuoja santykius. Tai žala, kurios būtų galima labai lengvai išvengti tiesiog palaikant liežuvį už dantų. Kuomet santykiai komplikuojasi, tuomet žlunga verslai, šeimos, draugystės. Ir žlunga dėl to, jog kažkas paleido į pasaulį piktus žodžius. Kuo daugiau žmonių tuo žodžius pakartoja tuo didesne tiesa tai tampa. Ir tai kas iš pradžių buvo vieno žmogaus prasimanymas, pakartojus tai šimtui žmonių tampa vos ne tiesa.

Kas yra bendro tarp patyčių ir apkalbų? Tai jų tikslas ir informacijos pobūdis. Ko siekia skriaudikas su patyčiomis? Įgyti daugiau statuso kitų ir savo akyse. Kažkam kažką įrodyti, pasijusti viršesniu, laimėti žodžių dvikovą. Bet kokiu atveju skriaudikas gaus daugiau statuso ir dėmesio.

Ko siekiame apkalbomis? Lygiai to paties statuso ir dėmesio. Kaip mes tai gauname? Visų pirma, mes susilaukiame daugiau dėmesio, nes žinome daugiau negu kiti. Kiti norės su mumis išgerti kavos ir paklausyti naujausių gandų. Visų antrą apkalbėdami kitą žmogų mes nepraleidžiame progos parodyti savo vertybes, kaip elgtumėmės tokioje situacijoje. Pvz. aš tai jos vietoje tikrai nedaryčiau to ir to, arba ką ji sau galvoja aš jos vietoje galvočiau visiškai kitaip… ir t.t. Taigi mes turime progą papasakoti ką mes darytume ar nedarytume, koks mūsų požiūris į įvairius dalykus ir susilaukti pritarimo. Kuomet kalbame apie kitų klaidas ir parodome kokie mes būtume protingi tokioje situacijoje tai ne kas kita kaip savo statuso kėlimas. Ir trečia apkalbos suformuoja kolegų būrelius, mes suskirstome žmones į tuos su kuriais kalbame apie „tuos dalykus“ ir su kuriais nekalbame. Vieno būrelio apkalbų taikinys dažnai yra kitas kolegų būrelis. Kuomet kolektyvas susigrupuoja ir apkalba vieni kitus tai yra normalu, o kuomet jaunimas susigrupuoja ir tyčiojasi vieni iš kitų tai jau nenormalu?

Taigi plakatus apie patyčių prevenciją reiktų pakabinti ne tik mokyklos koridoriuose, bet ir dažname kolektyve su užrašu: „apie kitus jiems nedalyvaujant nekalbame“. Jei norime pakalbėti apie kitus žmones puiku, kalbėkite tik teigiamai arba tą žmogų pasikvieskime į pokalbį. Bet galiu garantuoti, jog vos tik į pokalbį pasikviesime tą žmogų, kurį apkalbėtume, labai greitai dings noras aptarinėti jo gyvenimo detales. Kodėl? Nes iškart suprasime, jog tai nemandagu ir neturėsime tam drąsos. Kuo skiriasi mokiniai nuo mūsų? Jie tiesiog nekreipia dėmesio į tai kas mandagu ir turi daugiau drąsos. Tad tai ką suaugusieji kalba tik už akių, jie turi drąsos pasakyti į akis. Ir mes tai jau vadiname patyčiomis.

Taigi patyčias ir apkalbas jungia tai, jog abiem atvejais kalbantysis siekia dėmesio ir statuso. Abiem atvejais apkalbų ir patyčių auka nenorėtų tame dalyvauti. Trečia kalbos turinys yra neigiamas, paliečiamos kitų žmonių klaidos arba problemos, dažnai skleidžiama dezinformacija nieko tiksliai nežinant. Ir pagrindinis dalykas, kodėl mes tai vadiname dviem skirtingais vardais yra tai, jog patyčios drąsiai sakomos į akis, o apkalbos tyliai už nugaros. Kadangi paaugliai drąsos turi daugiau, jų komunikaciją vadiname patyčiomis, o suaugusieji jau nemėgsta tiesioginės konfrontacijos, tad patyčios tampa subtilesnės ir persikelia prie kavos puodelio. Taigi, pasikabinkime plakatą, nekalbėkime apie kitus žmonės jiems negirdint ir to mokinkime savo vaikus.

Aivaras Pranarauskas
Parsisiųskite ir perskaitykite knygą „Kiekvienas skirtingas. Kiekvienas reikalingas“ spauskite nuorodą esančią žemiau
Knyga_Kiekvienas skirtingas. Kiekvienas reikalingas_Pranarauskas

Klaida 404

Atsiprašome, tokio turinio nėra.