Šviesios mintys padeda pabusti

Psichologinė ekonomika

Kiekvienas žmogus savo viduje gali išugdyti daugybę vertingų resursų, tačiau kuomet nežino kokie tie resursai ir kaip jie yra ugdomi, negali jais pasinaudoti. Jei paprašyčiau išvardinti kokį materialų turtą turite, manau, kad per kelias minutes viską lengvai surašytumėte: nekilnojamas turtas, automobilis, pinigai banke, baldai, kompiuteris, telefonas, rūbai, juvelyrika ir t.t. Lengva užduotis. O jei paprašyčiau išvardinti savo vidinius resursus, vidinius turtus, kuriuos turite, tai kas akimi nematoma, būtų gerokai labiau komplikuota. Dažnai žmonės atsako, jog jie turi: žinias, patirtį, atkaklumą, bendravimo įgūdžius, dar vieną kitą žodį sugalvoja ir viskas. O jei ir sugalvoja daugiau, tai labai retai žino, kaip tuos išvardintus resursus reikia ugdyti. Kaip gauti žinių mes žinome, bet kaip ugdyti pasitikėjimą savimi per pastaruosius ketverius metus klausiau gal  tūkstančio žmonių ir neišgirdau nei vieno atsakymo.

Mes labai gerai žinome, kokius turime materialinius resursus, pasižiūrėkite į savo kambarį, ten suskaičiuotumėte daugiau nei kelis šimtus įvairiausių daiktų ir puikiai papasakotumėte kaip kiekvienas jų veikia, kaip pagamintas ir kaip tą daiktą reikia prižiūrėti. Tuo tarpu vidinių resursų daugelis negali išvardinti nei dešimties, ką jau kalbėti apie tų resursų priežiūrą ir ugdymą. Mes žinome 10 būdų kaip išplauti dėmę rūbuose, bet nežinome nei vieno būdo kaip ugdyti pasitikėjimą savimi. Taip yra dalinai ir dėl to, jog mes labiau tikime išoriniais, pačiupinėjamais dalykais labiau negu vidiniais. Todėl daiktams gyvenime skiriame daugiau dėmesio nei savo vidui. Būtent šiuos įsitikinimus šiandien ir noriu panagrinėti.

Už ką darbe moka pinigus? Už darbą, pasakysite. O jei konkrečiau? Pinigus moka už žinias, už laiką, už sprendimus ir kitus vidinius resursus. Kai ateinate į darbą nieko neatsinešate tik savę patį. Kol nesuprantame resursų už kuriuos mums moka pinigus, negalime jų ugdyti, kai negalime ugdyti, jų nedaugėja, o jei nedaugėja mes nesukuriame tiek pridėtinės vertės kiek galėtume.

Kaip vidiniai resursai virsta materialiniais? Įsivaizduokime, jog pasiūlau įsigyti: 108 kg aliuminio, šiek tiek stibio, 0,5 asbesto, šiek tiek bario ir kadmio, 20 kg plieno, molio, anglies ir kobalto, 19 kg vario, šiek tiek aukso ir žėručio, 2 tonas geležies, 10 kg švino, 2 kg magnio, 7 kg mangano, 0,5 kg molibdeno, 450 kg naftos, 77 kg kvarcinio smėlio ir dar nikelio, paladžio, stroncio, titano, vanadžio, cinko ir cirkonio. Ir paprašau 60 000 litų. Vargu ar tas medžiagas iš manęs pirktumėte. Vargu ar išvis jas imtumėte net ir už dyką, nebent tas, kurias galėtumėte nunešti į antrinių žaliavų supirktuvę.

Iš esmės visos šios medžiagos nėra jums reikalingos, nei kažkaip naudingos. Bet iš jų yra pagaminama tai, be ko mes negalime apsieiti kiekvieną dieną – automobilis. Jos iki paskutinio gramo sunaudojamos gaminant vidutinės klasės automobilį. Tol kol šios medžiagos guli žemėje, jos yra visiškai bevertės ir tik tada kai protas sugalvoja ką iš jų būtų galima pagaminti, jos įgyja kažkokią vertę. Žmonės dažnai daro klaidą galvodami, jog medžiagos pačios savaime turi kažkokią objektyvią vertę. Vertę jos įgyja tik tada kada yra išmokstama jas išgauti, apdirbti, kažką pagaminti ir kai tos medžiagos yra reikalingos. Ta mąstymo klaida lemia tai, jog mes netikime, jog esame kažkuo vertingi, mes vertės ieškome kažkur išorėje, kai tuo tarpu vertė yra kuriama mūsų viduje, tik vėliau ji perduodama į išorę.

Prisiminkime istoriją su skalūnu, tol kol amerikiečiai nebuvo sugalvoję technologijos kaip iš skalūno išgauti dujas, tol didžiuliai skalūno plotai Lenkijoje buvo beverčiai. Tačiau kuomet kažkieno protas sugalvojo „know–how“, lenkai jau skaičiuoja būsimus milijonus pajamų, kurias kažkada gaus parduodami iš skalūno išgaunamas dujas. Dar prieš pora metų skalūnas neturėjo jokios vertės, dabar vertas milijonų, tačiau ne pats skalūnas yra vertas milijonų, o „know-how“ yra vertas milijonų. Būtent pirmiausiai buvo nepačiupinėjama idėja, vidinis resursas, kurie įgijo vertę įdedant pastangas, laiką ir t.t.

Pati materija arba mano suminėtos medžiagos vertės neturi. Bet nuo pačio pirmo etapo, kuomet įdėdami laiką, žinias ir sprendimus išgauname metalus, jie jau pradeda įgyti  kažkokią kainą, nes mes turime nematerialas sąnaudas. T.y. naudojame kažkokius vidinius savo resursus. Jei jums reikia molio, turite turėti žinių kur to molio rasti, turite sugaišti laiko tą molį kasdami, turite įdėti fizines pastangas, turite priimti sprendimus ir t.t. Mums gali reikėti kažkokių materialių įrankių tam darbui atlikti, bet jie sudaro tik nedidelę dalį sąnaudų. Didžiausios yra vidinių resursų sąnaudos.

Kuomet prie kasamų mineralų prisideda laiko, žinių, sprendimų sąnaudos atsiranda variklis, laidai, kėbulas ir t.t. Kuomet dar investuojame vidinių resursų, pagamintas automobilis jau atsiranda pardavimo salone ir ant jo puikuojasi kaina – 60 000 lt. Taigi, nors visos medžiagos kasdieniame gyvenime nereikalingos, iš jų vidinių resursų dėka pagaminame automobilį, kuris jau turi kažkokią vertę.

Pinigus darbe gaunate už savo nematerialius resursus: už sugaištą, laiką, bendravimo įgūdžius, prisiimtą atsakomybę, žinias, praktinę patirtį, daromus sprendimus. Vidinių resursų neina nusipirkti už pinigus. Galite sakyti, jog žinias galima nusipirkti už pinigus pvz. knygą. Tačiau jei turite knygą, dar nereiškia, jog turite žinias. Jums reikės investuoti nemažai savo vidinių resursų norint tą knygą perskaityti ir įsisavinti medžiagą. Reikės laiko, valios, disciplinos, praktinio intelekto, kad pritaikytumėte tai, ką perskaitysite. O šie dalykai nenuperkami už pinigus ir jų niekaip nepaimsime iš išorės. Juokingai skamba žmonių pasakymas, jog “už pinigus galima nusipirkti viską”. Jei žinote kur būtų galima nusipirkti porą kilogramų disciplinos, pora litrų kantrybės ir maišą ramybės, prašau, praneškite, mielai nuvyksiu apsipirkti. Mes galime nebent šių resursų pasiskolinti ir išmokti iš kitų žmonių, pvz. treneris gali išsireikalauti disciplinos ir kantrybės iš jo treniruojamo sportininko, bet tai visvien yra trenerio resursai. Jie nepersideda į sportininko vidinius resursus, nes vos tik trenerio nebebus sportininkas vėl tingės. Nebent per ilgą darbą ir, žinoma, sportininko supratimą, jog jis ugdo resursą sau, jis per treniruotes išsiugdys discipliną ir kantrybę pats ir galės be spaudimo iš išorės treniruotis. Vidinių resursų ugdymas reikalauja tam tikro sąmoningumo, kai pas sportininką atsiranda sąmoningumas, jog jam reikia resurso, o ne treneriui ar dar kažkam, tada atsiranda ir motyvacija ir energija.

Mes dažnai pasimetame galvodami kas yra tikriau daiktai ar mintys? Pinigai ar mano vidiniai resursai, vertybės? Pirmiausia visuomet yra vidiniai resursai ir jų ugdymas, kuomet juos turime, tada atsiranda visa kita. Kuomet išugdote vidinius resursus pvz. pasitikėjimą savimi, jis lieka iki gyvenimo pabaigos. Pinigus gali atimti, jie gali nuvertėti, ant jūsų svajonių automobilio, kuriam taupėte pusę gyvenimo gali per audrą nugriūti medis ir liksite be automobilio. Išorinius resursus galima lengvai prarasti, jie dėvisi ir nuvertėja, vidinių resursų niekas negali atimti. Ar iš gydytojo galima atimti žinias kaip gydyti kitus žmones? Teorinės ir praktinės žinios yra jo vidinis resursas ir kad ir kur jis bebūtų jis gali jas panaudoti. Linkiu gyvenime kaupti netik pinigus, bet ir vidinius resursus. 

Aivaras Pranarauskas
paruošta pagal seminaro „Pinigų dirbtuvės“ medžiagą

Parašykite komentarą