Šviesios mintys padeda pabusti

Pinigai ir statusas

Šiandien šiek tiek istorijos ir apie pokyčius, kurie įtakojo turto pasiskirstymą tarp žmonių. Anksčiau žmogaus finansinis likimas buvo nulemtas vos gimus. Iki naujųjų amžių  žmogaus turtinė padėtis buvo perduodama pagal kraujo liniją. Jei viduramžiais gimei valstiečių šeimoje, tai tavo dalia – būti valstiečiu ir turėti tokias pajamas, kokias turi valstiečiai. Jei gimei amatininko šeimoje, turėsi amatininko pajamas. Jei gimei didiko šeimoje – turėsi didiko pajamas. Retais atvejais atsitikdavo kitaip. Tačiau augant pramonei, intensyvėjant prekybai, gaminant vis daugiau įvairių prekių ir sukuriant vis daugiau naujų paslaugų, žmonių gyvenimo būdas keičiasi. Atsiranda naujas fabrikų darbininkų ir verslininkų sluoksnis.  Atsiranda daugiau turtingų žmonių, kurių padėtis nesutampa su tuo, kas turėtų būti pagal įprastinę tvarką. Galėjai būti, kad ir iš vargingiausios šeimos, tačiau jei esi apsukrus, gerai dirbi, gali stipriai pakeisti savo likimą.

Tokie žmonės ilgai negalėjo rasti sau vietos tradicineje socialinėje struktūroje, todėl yra pilna romanų ir filmų apie tai, kaip turtingas verslininkas stengiasi susigiminiuoti su nusigyvenusio didiko šeima, kad gautų titulą. Kaip įsimyli mergina iš aukštuomenės ir vaikinas iš prastuomenės arba atvirkščiai. Kiek konfliktų sukelia jų socialiniai skirtumai. Tačiau kolektyvinei sąmonei vis labiau bręstant ir laisvėjant, titulai nebeteko prasmės ir įsigalėjo šiandien mums visiems gerai žinoma nuostata, jog kiekvienas gali pasiekti ką tik nori. Viskas priklauso nuo paties žmogaus.

Tačiau ir ši tvarka turi savus niuansus. Jei anksčiau pinigai pasiskirstydavo pagal kraujo liniją, šiandien pinigai pasiskirsto pagal statuso kiekį. Tame nėra jokios logikos, nes greičiausiai esate ne kartą gyvenime pastebėję, jog nebūtinai tas, kuris dirba daugiausiai uždirbs daugiausiai. Nagrinėdami pinigus plastesne nei ekonomikos perspektyva, nerasite jokios jų veikimo logikos, tačiau nagrinėdami žmogaus sąmonės bruožus ir veikimo dėsnius, logiką galimą atrasti, pagal ją ir pinigų veikimo dėsnius. Kaip atsitinka, jog aukšto statuso žmonėms atitenka daugiau pinigų darant tą patį darbą, kokį daro daugybė kitų žmonių? Kaip žmonės, kurie labiau žinomi už tą patį darbą gali gauti kelis kartus daugiau pinigų, vien dėl to, jog jie yra žinomi? Žinomumas suteikia daugiau statuso. Taip pat greičiausiai, jog patys nekartą patyrėte kaip viso kolektyvo mėgstamas viršininkas paprašo darbuotojų reikalui esant padirbėti keletą valandų daugiau. Visi mielai sutinka, nes mėgsta viršininką už tai, kad jis yra tiesiog geras žmogus. Atrodo, jog viena valanda kas čia tokio? Tačiau jei dirbtumėte kasdien po valandą daugiau, metų bėgyje gautusi beveik papildomi 2 mėnesiai darbo. Taigi užtenka viršininkui mokėti įtaigiai paprašyti darbuotojų padirbėti viena valanda ilgiau ir vietoje darbų kiekio, kuriems atlikti reiktų 12 mėnesių bus atliktų darbų kuriems reiktų 14 mėnesių. Kam atitenka ši papildoma 2 mėnesių nauda? Greičiausiai, jog ne darbuotojui. O jei papildomą valandą per dieną dirbą 10 darbuotojų, turime 20 mėnesių papildomo darbo. Paskaičiuokite, kiek kainuoja apmokėti vieną mėnesį darbo ir suprasite kodėl viršininkas važinėja 20 kartų geresne mašina negu jūs. Viena valanda per dieną keičia labai daug.

Mes norime padėti aukštesnio statuso žmonėms, nes būdami šalia jų mes patys jaučiamės aukštesnio statuso. Jūsų draugų ar kolegų tarpe tikrai yra žmonių, kuriems paprašius nedelsdami pultumėte į pagalbą, net jei ir jūsų draugystė nėra labai ypatinga, visvien su noru padėtumėte. Jei šiandien paskambintų Sabonis, Adamkus, Čekuolis ar Kerbedis  ir paprašytų paslaugos negi atsisakymėte? Aš tikrai ne, net jei ir reiktų be atlygio skirti keletą savo dienų, mielai sutikčiau. Tas pats atsitinka ir verslo pasaulyje, mes padedame žmonėms, kuriems sekasi. Padedame todėl, jog jie įkūnija tai, kuo norėtume tapti. Padėdami mes jaučiame lyg  esame arčiau savo svajonės.

Kita priežastis lemianti, jog aukšto statuso žmonėms mes noriai atiduodame dalį savo energijos ir laiko yra ta, jog auklėjimo metu kartais tėvai įskiepija, jog kiti yra stipresni ir geresni, tu toks nesi, todėl turi kitiems nusileisti ir užleisti vietą. Jei žmogus užauga mokinamas užimti antraeilį vaidmenį gyvenime, jam atrodo, kad visi kiti yra kažkuo geresni. Nors realiai taip nėra, mes tiesiog turime tokį įsitikinimą, tačiau įsitikinimas dar nėra tiesa.

Kuomet matome modelius ant podiumo, fotografijose reklamuojančius kvepalus, rūbus, aksesuarus, automobilius, matome demonstruojamą statusą. Neverbalinį pasakymą „aš esu geresnis“. Tai yra emocijos išraiška, į emociją galima įsijausti, būtent emocija suteikia šarmą visai fotografijai, emocijos pagavimas ir perteikimas, o ne vaizduojami daiktai. Daiktai neturi emocijų ir negali jų perteikti. Geram modeliui galite uždėti kokius nori rūbus, jis atrodys stilingai. Ar neteko sutikti tokių žmonių, kurie nesvarbu ką užsidės – vistiek atrodo labai gerai. Taip yra dėl gebėjimo įsijausti į „aš esu geresnis negu kiti“ emociją, o ne dėl rūbų, kuriuos jie dėvi. Tai ką matote reklamose yra paprasti žmonės, gal studentai, kuriems tai laikinas darbas ir šiek tiek papildomų pajamų. Kitą kartą kuomet vartysite žurnalus atkreipkite dėmesį į laikrodžių, juvelyrikos, kvepalų ir rūbų reklamų modelius ir jų statusą demonstruojantį žvilgsnį. Tačiau, tai tik žvilgsnis, gal tai reklamai pozavo penketukais besimokanti abiturientė iš post-sovietinio bloko šalių ir už fotosesiją gavo kelis šimtus eurų. Tačiau daugelis nesupranta to ką mato ir galvoja, kad šalia modelio esanti rankinė už kelis tūkstančius eurų tikrai yra ypatinga. Rankinės bėda yra ta, jog ji nemoka nutaisyti tokio žvilgsnio, tad šalia rankinės būtina pastatyti tinkamą modelį, tada gimsta asociacija, jog nusipirkus tokį daiktą ir aš tokiu žvilgsniu žvelgsiu į pasaulį.

Šią emociją „aš esu geresnis negu kiti“ rečiau ar dažniau patiriame visi. Kuomet savaitgalį vakare pasipuošiate ir einate į miestą. Kuomet jums kažkas pasiseka ir pergalingu žvilgsniu žvelgiate į visus aplinkinius, kuomet visu garsu klausote Right Said Fred dainos ir garsiai dainuojate „I‘m too sexy“. Mes visi esame patyrę tą emociją, todėl jos norime, nes mes negalime norėti to, ko nebūtume patyrę. Kiekvieno gyvenime buvo bent 5 minutės, kuomet jautėtes aukšto statuso žmogumi, sulaukėte kitų dėmesio ir kuo mažiau to turėjote, tuo labiau norite, jog tai pasikartotų. Taip to norite, jog lengvai patikėsite, jog rankinė už kelis tūkstančius tikrai pakeis gyvenimą ir padarys jį geresnį ir suteiks to taip trokštamo statuso, nes mergina šalia rankinės juk žvelgia taip, lyg to statuso turėtų. Tačiau rankinė ar kiti daiktai čia ne prie ko. Išmokite žvelgti tokiu žvilgsniu, kokiu žvelgia anksčiau minėti modeliai ir aplinkiniai pradės į jus reaguoti kitaip. Tai lengvo atsainumo, nerūpestingumo žvilgsnis, su paslaptimi bylojantis, jog jūsų gyvenime vyksta kažkas neva tai labai svarbaus. Tada galėsite, kad ir bulvių maišą ant savęs užsidėti, to maišo niekas nepastebės visi matys žvilgsnį.

Kodėl mes taip stipriai reaguojame į statusą ir pirmas dalykas, kurį mes bandome išsiaiškinti patekę į naujų žmonių draugiją, koks kieno statusas? Kas ką dirba, kiek uždirba ir kiek ko turi?

Keli šimtai metų atgal viskas buvo gerokai papraščiau, nes vieta visuomenėje ir statuso kiekis buvo perduodamas iš kartos į kartą. Šiandien po 15 metų galite susitikti savo klasioką, kuris mokykloje buvo vieno statuso, o šiandien galbūt jo statusas yra “paaugęs” 10 kartų. Žinoma, gali būti ir atvirkščiai, tas kas mokykloje demonstravo aukštą statusą, šiandien gal sėdėti prie suskilusios geldos. Statusas gali pasikeisti, tad kiekvieną kartą susitikę kitą žmogų, mes turime įvertinti jo statusą.

Statusas gali keistis net dienos bėgyje. Gal vyras šeimoje užima pasyvų vaidmenį, darbe vidutinį, o susitikęs su draugais jis atsigauna ir demonstruoja visus savo gebėjimus. Sąmonei labai neįprasta taip dažnai “perjunginėti programas”, tai atima daug energijos. Kuo žmogus gyvenime atlieka daugiau skirtingų vaidmenų ir skirtingai elgiasi su skirtingais žmonėmis, tuo labiau save sekina. Ne veltui psichologai sako, jog vienas pagrindinių brandaus charakterio požymių yra buvimas “congruent” (vertimas iš anglų kalbos – vientisas, atitinkantis, sutampantis). T.y. kuomet žmogus visuomet elgiasi pagal vieną taisyklių rinkinį, kuomet aiškiai supranta kas jis yra ir nesistengia aplinkai projektuoti daugiau statuso, nei iš tiesų yra. Ar nesijautėte visiškai išsekęs po intensyvaus bendravimo vakarėlyje? Taip yra, nes turėjote maloniai su visais bendrauti, būti budrus, kad nepasielgtumėte ar nepasakytumėte kas nepridera ir t.t. Šis aukštesnio statuso vaidmuo ir degino energiją.

Kita mūsų jautrumo statusui ir pinigams priežastis yra ta, jog tūkstančius metų žmonės gyveno nedidelėmis bendruomenėmis, kuriose žmonės vieni kitus pažįsta daug metų ir kiekvienas žino kiekvieno statusą. Visi žinojo savo vietą hierarchijoje. Šiandien  važiuodami troleibusu į darbą nežinote kiek milijonierių galbūt važiuoja kartu su jumis. Šiandien jokios hierarchijos nėra, o kuomet nėra tvarkos sąmonė labai daug laiko praleidžia analizuodama ir bandydama pati sudėlioti tą hierarchiją.

Žinoma mes tą hierarchiją sudėliojame lengviausiu būdu, pagal daiktus, kuriuos žmogus turi ir pinigų kiekį. Kuo daugiau pinigų ir brangesnių daiktų, tuo aukštesnis laiptelis hierarchijos sistemoje. Taip vertinti patogiausia, nes tada nereikia daug mąstyti. Tačiau patogiausia, dar nereiškia, jog teisingiausia. Mes patikėjome, jog geriausi žmonės yra tie, kurie daug turi ir vargu ar dabar to tikėjimo lengvai atsisakysime. Automatiškai šis tikėjimas koreguoja gyvenimo tikslus ir žmonės savo gyvenimą skiria daiktų kaupimui, nes nieko gudresnio nesugalvoja. Jie nekvestionuoja to ar kaupimas padaro juos laimingus ar nėra kitokių įdomesnių veiklų ir t.t. Masės masto paprastai.

Kaupdami daiktus mes įsivaizduojame, jog lipame statuso laiptais aukštyn į viršų. Kuomet pradedame dvejoti savo statusu, pasižiūrime į savo daiktus ir jie mums suteikia daugiau užtikrintumo, jie yra mūsų garantas, kad kiti žmonės matydami mus su tais daiktai laikys mus aukštesnio statuso žmonėmis. Tačiau tai – dirbtinis statusas, nes vos tik prarasite savo daiktus aplinkiniai į jus žiūrės kaip į eilinį pilietį. Tikras statusas yra toks, kuomet aplinkiniai nepasant to kiek ir ko jūs turite, jus gerbia. Net jei mano minėti žinomi vyrai visiškai bankrutuotų, žmonės visvien gerbtų jų indėlį. Statusas pasiekiamas darbais, o ne daiktais.

Ar teko girdėti istoriją apie pasaulinio lygio smuikininką, kuris į savo koncertus pritraukia didžiules auditorijas ir gauna didžiulius honorarus, tačiau kuomet tą patį savo repertuarą sugrojo gatvėje gavo tik kelis dolerius iš praeivių. Gal tai ir išgalvota istorija, tačiau esmė, jog muzika buvo ta pati, tačiau atlyginimas šimtus kartų mažesnis ir viskas dėl to, jog paprasti gatvės praeiviai jo nepažino. Jų akyse jis turėjo tik paprasto gatvės muzikanto statusą. Tas pats atsitinka ir su visomis kitomis profesijomis. Jei kažkas dirbdamas darbą panašų į jūsų gauna 5 kartus didesnį atlyginimą, tai nebūtinai dėl to, jog 5 kartus daugiau dirba ar 5 kartus geriau atlieka darbą. Tai greičiausiai bus dėl to, jog jis ar ji turi 5 kartus daugiau statuso.

Norite uždirbti daugiau? Nesiplėšykite su viršvalandžiais, geriau ugdykite statusą, išmokite tokio žvilgsnio kokiu žvelgia modeliai iš reklamų, išmokite kalbėti tokiu tonu lyg jūsų mintys svaresnės nei viso pasaulio filosofų kartu sudėjus. Dar kart pakartosiu, ten kur pinigai, ten labai mažai logikos. Išsiaiškinkite iki smulkmenų kaip veikia statusas, kaip jis formuojamas. Beje, turiu paminėti, jog greitų pokyčių nereikėtų tikėtis, todėl, kad statusas keičiasi lėtai, o dirbtinį statusą žmonės labai greitai atpažįsta. Turi įvykti giluminiai pokyčiai ir turite nauju statusu 110 procentų patikėti ir jį pajausti. Jūsų statuso augimą turi lydėti atitinkami darbai. Kitais būdais kuriamas statusas gali subyrėti kaip kortų namelis.

Tad trečią kartą pakartosiu pagrindinę mintį, pinigai atitenka nebūtinai tam, kuris daugiausiai dirba, o tam, kuris turi aukštesnį statusą. Demonstruoti statusą, tai demonstruoti tam tikrą emocinę būseną, o ten kur emocijos, ten nėra logikos. Linkiu, tik, kad statuso kiekis sutaptų su naudingų darbų kiekiu.

Aivaras Pranarauskas
pagal seminarą „Pinigų dirbtuvės“

 

Įrašo “Pinigai ir statusas” komentarų : 1

  1. Alina parašė:

    Labai ačiū už neįtikėtinos vertės tekstą. Tai tarytum stipri įžanga į tai, ko ieškau.
    Tikiuosi, kad greitu laiku pavyks išplaukti į didesnės ir detalesnės informacijos suradimą.
    Tik iškyla dar vienas klausimas ( lydintis šį tekstą) – kodėl žmonės, konkrečiau – užsakovai,
    vertina labiau tas paslaugas už kurias somoka daugiau. Nors paslauga tarkim buvo tokia pati.

    Labai įdomi tema. Retai apie tai kalbama, bet dažnai sutinkama nūdienos visuomenėje; t.y. juntama. Tuomet, kur viso šio reikalo pradžia – emocinis intelektas ar kita?
    Kas kuria aukštesnį statusą: mes patys, o gal aplink mus esantys žmonės, kurie mus
    “ užkelia“ ant aukštesnio laiptelio?
    Labai norėčiau sužinoti daugiau .Ačiū.

    Pagarbiai,
    Alina

Parašykite komentarą