Šviesios mintys padeda pabusti

Netobuli žmonės perka tobulas prekes

Pirkėjai turi daug keistenybių ir pardavėjai tai žino. Kiekvienam pardavėjui yra kuo puikiausiai pažįstami pirkėjų kaprizai, skundai, nepasitenkinimas, aiškinimas kaip ir ką reikia daryti. Kartais tai būna pamatuota, o kartais tiesiog neigiamų emocijų išliejimas. Taigi kas vyksta?

Pirkėjas visuomet vertina prekes ir ieško geriausio varianto. Prekės nėra iš dangaus nukritusios, jas gamina žmonės. Vertindami prekes mes vertiname kitų žmonių darbą ir galimybė įvertinus pirkti arba nepirkti mums teikia daug malonumo. Tas rinkimosi momentas, kuomet jaučiamės padėties šeimininkais, sąlygoja, jog rinkdamiesi prekes ir tuo mėgaudamiesi mes praleidžiame daug laiko. Laukiame akcijų, ieškome per pažįstamus geresnės kainos, internete ieškome atsiliepimų. Jei kažkas mus sugundys gera kaina, parodys deramą mūsų statusui dėmesį, mes galbūt leisime parduoti mums prekes. Mes norime nusipirkti gerų, kokybiškų daiktų ir paslaugų. Tačiau reiktų nepamiršti vieno dėsnio. Mes iš kitų visuomet reikalaujame daugiau nei reikalaujame iš savęs. Sau mes visuomet leisime ilgiau pamiegoti, daugiau patingėti, anksčiau išeiti iš darbo, bet kitiems kelsime itin aukštus reikalavimus ir nepraleisime progos pirštu bakstelėti į darbo broką. Jūs pasakysite, bet juk aš moku pinigus ir už juos noriu gauti kokybišką paslaugą. Visiškai sutinku, tačiau šalia šio paprasto veiksmo yra dar keletas papildomų aspektų. Prekės ir kainos atitikimą vertina intelektas, o be intelekto mus įtakoja ir emocijos.

Pirkimas yra tam tikro ryšio užmezgimas. Mes iš prigimties būdami netobuli siekiame užmegzti ryšį su kuo tobulesnėmis būtybėmis t.y. perkame tai, kas yra kokybiška ir tikimės, kad tai padarys gyvenimą geresniu. Šeimininkė perka naują daržovių pjaustymo įrankį čiop čiop, nes šis pjausto tobuliau nei jos paprastas virtuvinis peilis.

Tuo pačiu mes nelabai norime turėti reikalų su nekokybiškomis prekėmis ar paslaugomis,  nebent nėra kito pasirinkimo arba pasiūloma maža kaina. Nes tokios prekės nedaro mūsų pačių kažkuo geresniais. Kaip keista, patys nesame tobuli, bet iš prekių reikalaujame visiško tobulumo. Kai perkame ir mokame pinigus, mes kabinėjamės, net prie mažų mažiausių detalių. Įpakavimas turi būti tobulas, nei vieno įbrėžimo ar įlenkimo, bendravimas su mumis kaip su klientu turi būti tobulas ir t.t. Patys nesame tobuli, bet net nenorime apie tai susimąstyti ir kitiems atleisti už netobulumą. Juk visi padaro klaidų, gamintojai, pardavėjai, paslaugų tiekėjai, bet ar mes esame linkę lengvai atleisti. Kaip žmogiška. Žmona gali visą vakarą vyrui priekaištauti, jog šis nupirko ne tos spalvos svogūnus ir jos tobulasis čiop čiop dabar negalės tobulai atlikti darbo.

Verslas stengiasi parodyti koks yra gražus ir geras, investuoja į marketingą, kuria iliuziją, o pirkėjai ja tiki, nes šiandien daugiau nėra kuo tikėti. Mitai, legendos ir pasakos visuomet buvo žmonių gyvenimo dalis, o šiandien mes turime iliuzijas kuriamas apie  produktus, tai irgi tam tikra prasme legendos, jog prekė, padėjo vienam ar kitam žmogui ir kuo tas efektas buvo stebuklingesnis, tuo geriau. Gal ir nepatikėsime ta legenda, bet tikrai ją išklausysime. Anksčiau mes turėjome pasakas apie tai, kaip neregys praregėjo išgėręs stebuklingo vandens, dabar turime pasakas, kaip močiutei nusipirkusiai stebuklingą diską išsitiesino stuburas ir ji vėl gali žaisti su anūkais, karstytis po medžius ir kasti griovius lysvėje. Tobula iliuzija žmonėms, kurie nori tapti tobulesniais.

Kokios yra tobulumo siekimo priežastys. Pirmiausiai reiktų paminėti dominuojantį teorinį intelektą. Intelektą galima rūšiuoti įvairiai, tačiau šiandien išsikirsime, jog yra teorinis ir praktinis intelektas. Jei žmogus turi per daug teorinių žinių, pradeda formuotis iliuzinis pasaulio suvokimas, nes jis praktiškai gali patikrinti ne daugiau kaip 2-5 proc. visos gaunamos informacijos. Kuomet 95-98 proc. kasdieninės informacijos yra teorinė, žmogus labai puikiai žino kaip viskas turi būti, bet kaip taisyklė, labai mažai daro, kad tai įgyvendintų. Teorinis intelektas nekalba apie klaidas, nes apie klaidas knygose nerašo. Knygos yra išgrynintos sėkmės istorijos, kaip kažkas kažką padarė sėkmingai. Pavyzdžiui, verslo knygose dažniausiai rasite sėkmės istorijas, bet labai retai rasite smulkiai aprašytas klaidas, kurios buvo padarytos, kol ta sėkmė buvo pasiekta. Tad teorinio intelekto pasaulyje klaidos yra nepastebėtos ir nepageidautinos. Tuo tarpu žmonės turintys daugiau praktinio intelekto klaidas jau priima kaip mokymosi proceso dalį. Praktinis intelektas yra lankstesnis ir labiau orientuotas į rezultatus. Daug praktinio intelekto turintys žmonės nesureikšmina klaidų, o joms įvykus iškart ieško sprendimų. T.y. jei namo parsivežė naują televizorių ir šis neįsijungia, jie nepuola piktintis ir reikšti negatyvių emocijų, rašyti skundų internete, o iškart ieško sprendimo. Kadangi jie daro daug, jie padaro klaidų, kada padaro klaido, jie yra linkę lengviau kitiems atleisti už klaidas. O tie, kurie gyvenime daro nedaug arba išvis nieko nedaro, pastebėję klaidą bus linkę viską išpūsti ir apie tai papasakoti visam pasauliui.

Kuomet teorinis intelektas susimaišo su griežtu auklėjimu ir aukštais tėvų reikalavimais vaikui labai tikėtina, jog šis užaugęs taps perfekcionistu. Norės viską daryti tobulai, daug reikalaus iš savęs ir iš kitų. O kuomet veiksmai nevyks pagal jo planą aktyvuosis visos emocijos, kurios buvo patiriamos vaikystėje: kaltė, bejėgiškumas, noras pasipriešinti, pyktis, gėda. Kartais šios emocijos atneša naudos, kartais žalos.

Trečioji mūsų tobulų prekių ieškojimo priežastis, tai mūsų savivaizdis. Mes turime keletą savivaizdžių. Kaip galvojame apie save; kaip norime, kad kiti apie mus galvotų; ką kiti apie mus galvoja ir t.t. Įdomiausia kaip tai įtakoja vartojimą. Kai perkame vyną sau, perkame pigesnį, kai perkame vyną eidami į svečius, visuomet perkame brangesnį. Kuomet perku pigesnį vyną sau, įsijungia „tikrojo aš“ rėžimas. Kai perku brangesnį vyną draugams įsijungia „geresniojo aš“ rėžimas. Tarp to kas mes esame savo pasąmonėje, to ką apie save galvojame sąmoningai ir ką projektuojame į išorę kartais gali būti milžiniški skirtumai. Ir žinoma į išorę mes norime projektuoti „patį geriausiąjį aš“. O tai padaryti mums padeda tobulų prekių vartojimas.

Prikdami pigesnius daiktus, mes turėtume pripažinti savo netobuląją dalį, kurią mes iš visų jėgų stengiamės pamiršti ir nustumti į tolimiausią sąmonės kampelį. Mes nenorime sugriauti taip kruopščiai apie save kuriamos iliuzijos, padarome viską, kad tik išvengtume skausmingos tiesos ir pripažinimo sau, kad nesame tobuli. Ir tai bandome maskuoti, pirkdami tik tobulus, visuotinai pripažintus prekės ženklus bei bendraudami su tobulais, visuotinai pripažintais žmonėmis, nes netobulumas mums netinka.

Žmogų netobulu padaro  emocijos, kai jos užvaldo pradeda klysti net pats genialiausias intelektas. Gali žmogus būti apsistatęs krūvomis tobulų daiktų, bei jei nuo jo sklis neigiamos emocijos, užtenka vieno šiurkštaus žodžio ir iškart išsisklaido visa tobulumo iliuzija. Žmogus niekuomet negalės būti toks tobulas kaip daiktas, dėl vienos paprastos priežasties – daiktai neturi emocijų. O kas svarbiausia, jie neturi neigiamų emocijų. Todėl jie gali būti kiekvieną sekundę tobuli. Galbūt mes taip norime gerų ir brangių daiktų, nes matome šį daiktų pranašumą. Mes patys labai lengvai užsiteršiame sunkiomis emocijomis, bloga nuotaika, pykčiu, stresu. O antikvarinė vaza – tobula kiekvieną sekundę, nes ji neturi neigiamų emocijų. Mes jai savotiškai pavydime, nes ir patys norėtume būti tokie ramūs ir gražūs, todėl labai lengvai patikime iliuzija, jog galbūt tobuli daiktai ir mus padarys tobulesniais.

Šias tris ir kitas priežastis galima nagrinėti labai išsamiai atskleidžiant daugybę įdomių įžvalgų. O straipsnio tikslas paraginti negadinti nervų vieni kitiems daugiau negu reikia. Taip,  pardavėjai, gamintojai ir paslaugų tiekėjai turi ištaisyti savo padarytas klaidas, bet
nebarkime vargšės kasininkės, kuri nežino koks mūsų mėgstamų pastarnokų barkodas, nes nuo to mums visiems gyventi tikrai nebus geriau. Jei jau gyvename vartotojiškoje kultūroje, tai gyvenkime joje taikiai.

Aivaras Pranarauskas

Parašykite komentarą