Šviesios mintys padeda pabusti

Kur dingo saiko pojūtis? Pinigai ir vartojimo kultūra

Šiandien vis labiau įsigali pinigai ir vartojimo kultūra. Kodėl turtuoliams vis negana ir negana pinigų?
Atrodo, kad tiek jau turi, tačiau
vis vien visiems lipa per galvas, gadina kitiems gyvenimus ir vis dar neužtenka.
Įsivaizduokite, kad nėra cirkuliuojančių šiuolaikinių pinigų ir visas savo pajamas
gaunate natūra barteriniais mainais. O jūsų pajamos yra milijonas eurųper metus.
Vadinasi, kiekvieną dieną jūs gaunate natūra daiktų ir prekių už 2 739 eurus. Gaunate
pusę tonos maisto, naujus džinsus, marškinius, sofą, televizorių. Kitą dieną šaldytuvą,
dar pusę tonos maisto, naują vonią ir t. t. Kur jūs visą tą turtą dėtumėte? Po metų kitų
būtumėte apsivertęs daiktais, kad nebesugalvotumėte, kur visa tai dėti.

Būtumėte priverstas kai ką ir atiduoti, nes tiesiog neturėtumėte kitos išeities.
Išdovanotumėte iš pradžių draugams ir artimiesiems, giminėms, vėliau ir visiems
norintiesiems. Net turėtumėte eiti ir ieškoti, kas tuos daiktus galėtų iš jūsų paimti.
Visus perteklinius baldus, drabužius ir automobilius atiduotumėte visuomenei, nes
fiziškai neturėtumėte nei laiko, nei noro užsiimti su tiek daug daiktų. Žmogus tik
mano, kad jam pinigų niekada nebus gana, todėl elgiasi kaip padišachas iš animacinio
filmuko „Auksinė antilopė“.

Saiko pojūtis dingo, kai atsirado galimybė kaupti turtą virtualiai. Materialine
daiktų kaupimo prasme labai greitai pasiekiamas saiko pojūtis. Nes tau į namus
daugiau nebetelpa nei baldų, nei automobilių, nei dar ko nors, tačiau kaupiant
pinigus virtualiai jokių ribų nėra. Sąskaitos banke neriboja nuliukų skaičius. Tai
leidžia žmogui „užsižaisti“, neįvertinant realios padėties, ir visas gyvenimas gali virsti
skaičiukų didinimu. Taip tampama ir egoistu, nes gali auginti sąskaitą iki begalybės ir
prarandi saiko pojūtį. Gali pasakyti sau, dirbsiu tol, kol turėsiu sąskaitoje 10 milijonų.
Tačiau jeigu nebūtų galimybės kaupti virtualių
pinigų, jau po keleto įsigytų pirmų namų būtų
prisisotinta, ir žmogus pradėtų galvoti, kaip
tuos pinigus panaudoti visuomenės gerovei ir
labdarai.

Saiko pojūtį gerokai iškreipė ir gausi prekių
pasiūla. Kiek daiktų prieš šimtą metų Lietuvos
kaime galėjo turėti valstietis? Kiek daiktų jam
reikėjo iki visiškos laimės? Na, gal kokių šimtą.
O kiek daiktų galima turėti šiandien? 50 000?

Pasiūla iškreipia saiko pojūtį, nes žmogus klauso reklaminių vilionių ir vadovaujasi
iliuziniu įsitikinimu, kad vienas ar kitas naujas šaunus daikčiukas padarytų
jį kur kas laimingesnį. Siekiama visko turėti, viską susigriebti. To rezultatas – jūsų
namuose daug nereikalingo šlamšto, išaugusios skolos bankams, o kas nors turi
prikaupęs pinigų perteklių.

Jeigu tik ko nors naujo galima turėti, protas to iškart užsimano. Jeigu to negali
iš karto gauti, jautiesi suvaržytas. Todėl ir atsirado posakis, kad pinigai suteikia laisvę.
Nes turint pinigų, nereikia savęs varžyti, galite turėti daug įvairių daiktų, įsigyti
įvairių paslaugų ir pramogų. Bet tai tik išorinė laisvė. Vidinė laisvė atsiranda darant
dalykus, tolimus nuo pinigų kaupimo. Vidinė laisvė atsiranda tada, kai atiduodate
savo pastangas ir kuriate ką nors vertinga.

Jeigu būsite labai alkanas ir jums pasiūlys duonos, pasisotinęs būsite laimingas.
Nes tuo metu jums aktualu tik patenkinti būtiną poreikį. Tačiau mūsų norai ir poreikiai
– du skirtingi dalykai. Įsivaizduokite, užsukate į didelį restoraną, kur renkatės
iš šimto patiekalų, ir galite valgyti, kiek telpa. Ar pulsite prie duonos? Prisikrausite
bent 10 egzotiškų patiekalų, persivalgysite, tačiau vis vien be perstojo kišite maistą.
Ar matote, koks skirtumas tarp poreikių ir norų. Poreikius mes turime patenkinti;
norai, jeigu juos visus iš eilės mėginsime tenkinti, išves mus iš proto. Vadinasi, laimė
yra pažaboti savo norus ir patenkinti būtinus poreikius.

Taip pat ir su daiktais. Sovietmečiu visi turėjo „Žigulius“ ir buvo laimingi, kad
šie važiuoja. Žinojo, kad tai yra daugiausia, ko jie gali tikėtis. O šiandien? Yra automobilių
ir už milijoną, ir dar brangesnių. Tad tam, kad pamaitintume saiko pojūtį, turime gerokai daugiau pasikankinti.
Nes nepažabotas protas, matydamas galimybes, veržiasi jomis pasinaudoti.
Kuo daugiau nepažabotų norų, tuo daugiau priklausomybės. Tikroji gerovė yra
visa tai suvaldyti. Tai mes galime padaryti išsiugdę stiprų dėkingumo jausmą ir laimės
siekį dirbdami, o ne išleisdami uždirbtus pinigus. Mūsų sielos badauja, jos trokšta,
kad sukurtume ką nors prasminga ir didinga. Todėl žavimės ne tais, kurie patenkina
begales norų, o tais, kurie pasiekia bent vieną išties didelį tikslą. Taigi mažiau yra
daugiau. Mes niekada nepasieksime didingumo, jeigu nesusitelksime į mažiau, bet
išties svarbių dalykų. Kaip matote, laimė yra visai ne ten, kur mus mėgina nutempti
įvairios mūsų aistros.

Aivaras Pranarauskas
ištrauka iš knygos „Pinigų priklausomybė“

rekomenduojame audio knygą „Stiprios mintys virsta pinigais“

Komentarai uždrausti.