Šviesios mintys padeda pabusti

Krikščionybės požiūris į pinigus

Šioje dalyje panagrinėsime ką naujasis testamentas sako apie pinigus, o situacija yra tokia, jog informacija yra išsibarsčiusi, randame daug citatų, bet jos trumpos, nepaaiškintos plačiau ir šiandieniniam žmogui norinčiam suprasti kaip krikščioniškai elgtis su pinigais tikrai tos citatos nepakankamos.

Taigi ką galima apie pinigus rasti naujajame testamente? Viena populiariausių citatų, tai švento Pauliaus evangelijoje pastebėjimas, jog meilė pinigams yra viso blogio šaknis. Dar gan dažnai cituojami Jėzaus žodžiai „Niekas negali tarnauti dviems šeimininkams. Tu negali tarnauti ir Dievui ir pinigams.“ Jonas krikštytojas sakydavo žmonėms „Jei kas turi dvi tunikas, turi vieną atiduoti tam kas jos neturi…“
Arba per pamokslą galbūt teko girdėti tokius žodžius. Jėzus apsidairė ir tarė savo mokiniams „Sunku yra turtuoliui patekti į dangaus karalystę. Lengviau kupranugariui pralįsti pro adatos skylutę“. Mokiniai atrodė sutrikę, jie klausė vieni kitų „Tai kas tada gali būti išgelbėtas“, Jėzus pažiūrėjo į juos ir tarė “Žmogui tai neįmanoma, bet ne Dievui. Visi dalykai įmanomi su Dievu“.
Be išaiškinimo sunku suprasti tokius žodžius. Kaip tada gyventi turtuoliui? Ar atsisakyti savo turtų, ar būti su turtais bet daugiau melstis negu kiti? Ar jis neturi jokių galimybių į dangaus karalystę papulti ir jam net neverta melstis.

Greičiausiai, dar teko girdėti „kas ciesoriaus atiduokite ciesoriui, o kas D-vo atiduokite D-vui“, bet ši frazė nors ir apie mokesčius, bet niekaip giliau neatskleidžia požiūrio į pinigus. Pats klausimas užduotas fariziejų Jėzui buvo provokacija ir buvo suformuluotas taip, jog buvo galima atsakyti 2 variantais ir nesvarbu kurį variantą Jėzus būtų pasirinkęs jie būtų turėję pretekstą jį apkaltinti, tačiau Jėzus nepasirinko nei vieno iš tų dviejų, o atsakė fariziejams taip, kaip jie visiškai nesitikėjo „kas ciesoriaus atiduokite ciesoriui, kad dievo dievui“.

Jėzus taip pat dažnai kartojo ir kitoms religijoms būdingą mintį, jog turtus reiktų kaupti danguje, o ne žemėje, cituoju „Kraukitės lobį danguje, kur nei kandys, nei rūdys neėda“.

Jėzus liepia atsisakyti visko, kas gali prišaukti nuodėmę. O kaip suprantate pinigai gali labai gundyti nusidėti. „Jei tavo ranka verčia tave daryti nuodėme nusikirsk ją. Geriau būti luošam, negu keliauti su dviem rankom į pragarą kur ugnis niekuomet neužgesta“. Tad tam, kad atsisakyti potraukio turtams ir materialioms gerybėms ir kad tai netrukdytų tikėjimui, krikščionys priimdavo neturto įžadus ir kaip žinote krikįčionybė turi ilgas tradicijas kaip gyventi atsisakant savanoriškai materialinės gerovės ar santykių su priešinga lytimi. Visai tai daroma D-vo vardan, nors iš tikro nelabai aišku kokia yra Senojo testamento pozicija šiuo klausimu, nes Senasis testamentas neliepia žmonėms to daryti, neliepia žmonėms gyventi nepritekliuje.

D-vas suteikė turtus Abraomui, Izaokui, Saliamonui ir jų turtai buvo jų dieviško palaiminimo pasekmė. Taip pat Adomas ir Ieva buvo įkurdinti rojuje, kur mėgavosi gausa ir pertekliumi, tad D-vas nenorėjo, jog žmonėms kažko trūktų ir kad jie gyventų nepritekliuje, tačiau kas atsitiko su Ieva ir Adomu mes žinome, dėl nuodėmės jie buvo nubausti gyventi nepritekliuje. Pavyzdžiui judaizmas labai nuosekliai gali paaiškinti kokios tos taisyklės, kurių laikantis žmogus gali atgauti ir susigrąžinti gyvenimą pertekliuje. Budizmas ar induizmas gausą ir turtą mato kaip dieviškos malonės ženklą ir jei pasaulietis gyvena gausoje, tai jis yra apdovanotas iš aukščiau.

Tad neturto ir asketiškumo mada atkeliauja kartu su Jėzaus pozicija. Būti neturtingu Jėzaus supratimu yra privalumas, nes tuomet nei pinigai, nei godumas, nei galimos nuodėmės neatitrauks tavo dėmesio nuo D-vo. Nusikirsti sau ranką, kad ji nedarytų nuodėmės yra tikras kraštutinumas ir apibendrinant Jėzaus poziciją pinigų klausimu, ta pozicija balansuoja ant kraštutinumo ribos. Tai neturėtų stebinti, nes dvasininkų luomui visose religijose yra nerekomenduojama turėti kokių nors santykių su pinigais. Tai universalus dėsnis, tad natūralu, jog ir Jėzus laikėsi atsitolinęs nuo pinigų klausimo, o tos jo pasakytos kelios frazės nelabai tinka normaliam pasauliečiui, kuriam reikia dirbti, išlaikyti žmoną ir vaikus. Kad dvasininkas turi atsisakyti visų žemiškų malonumų ir materialinių gėrybių tai taip ir Jėzaus didžioji dalis frazių apie materialinę gerovę kaip tik tokios ir yra jis kalba apie turto atsisakymą. Iš esmės jis sako, meskite viską ir sekite paskui mane.

Tai dėl ko yra toks šiurkštumas ir skepticizmas turto klausimu? Dėl keletos labai paprastų priežasčių: Jėzus labai nori ir tikisi, jog pagal dvasininkų luomo taisykles gyvens ir pasauliečiai, pakartojant Jono Krištytojo žodžius, „jei turi dvi tunikas, tai vieną atiduok tam kuris jos neturi.“

Tik bėda ta, jog jei pasaulietis atiduos savo antrą tuniką neturtingąjam, tai jam geriau namo pas žmoną negrįžti. Pasaulietis turi dirbti, auginti vaikus, pastatyti namą, būti naudingas visuomenei, rūpintis tėvais, o visam tam reikia pinigų. Jei jis visą laiką kaip dvasininkas melsis ir bus susitelkęs į amžinąsias vertybes kada jam dirbti, kada buitimi užsiimti ir tvarkyti kitus reikalus. Pasaulietis yra neišvengiamai įtraukiamas į pinigų klausimus ir negali atiduoti antros tunikos. Ir vietomis ne iki galo aiški krikščionybės pozicija veda į tai, jog jis tokiu atveju turi jaustis kaltas dėl to, jog turi tą antrą tuniką ar pinigų ir jais nesidalina. Bet pasaulietis nėra dvasininkas, tai kodėl turėtų gyventi kaip dvasininkas. Kitose religijose dvasininkų luomo gyvenimo taisyklės nėra primetamos pasauliečiams, ir pasauliečiai neturi jausti nuodėmingi dėl to, jog užgyveno kokį tai turtą, svarbu, jog tas turtas būtų įgytas ar panaudotas laikantis religijos nustatytų taisyklių.

Aivaras Pranarauskas
parengta pagal audio knyga „Dvasinė pinigų dimensija“

Komentarai uždrausti.