Šviesios mintys padeda pabusti

Kodėl susipykstame su pinigais?

Šiame pasaulyje taip jau yra, jog negali turėti to, ko nenori. Yra daugybė žmonių, kurie kalbėdami ir galvodami apie pinigus nesijaučia itin komfortiškai, jiems pinigai nepažinta ir niekaip nepaklūstanti gyvenimo sritis. Jie deklaruoja, jog pinigai nesvarbu, jog yra svarbesnių dalykų ir tuo pačiu tyliai pyksta ant pinigų, kad jų trūksta, tačiau tai iššaukia dar didesnį trūkumą. Juk pas jus į svečius neateina žmonės su kuriais esate susipykęs. O kuo daugiau pykstate, tuo mažiau svečių sulaukiate. Lygiai tas pats galioja pinigams, nes pinigai dalinai yra mūsų socialinių santykių atspindys, pinigus juk gauname ne iš oro, o iš kitų žmonių. Panagrinėsime keletą priežasčių, kodėl mūsų santykiai su pinigais tampa neigiami.
 
1. Nenorime pripažinti savo silpnumo
Pinigai suteikia galios. Tai galimybė naudotis kitų žmonių resursais ir galimybė daryti įtaką kitiems žmonėms. Lygiai taip pat norėdami uždirbti pinigų, turime būti (tapti) stiprūs. Jei vengiate pinigų, vengiate galios. Reikia savęs klausti, kodėl aš nenoriu tapti stipresnis? Galbūt turite įsitikinimą, jog visi turi būti lygūs, ir pinigai iškreipia šią taip trokštamą lygybę, ir aš nenoriu būti stiprus, nes taip iškreipčiau lygybę. Galbūt turite įsitikinimą, jog reikia kitiems nusileisti, nes taip auklėjo mama ir bažnyčia. Norėdamas turėti daugiau pinigų, aš turėsiu konkuruoti su kitais, bet aš nenoriu konkuruoti, nes aš turiu nusileisti kitiems ir t. t. Tokie įsitikinimai palieka mus pasyvumo ir silpnumo zonoje.

Žmonės renkasi silpnumą ir pasyvumą, kaip gyvenimo būdą, ir tai pateisina savo vertybių sistema, dvasingumu, antro skruosto atsukimu. Intelektas randa pateisinimus, tačiau tas pats intelektas turi stiprią išsilavinimo spragą, nes nežino, jog žmogus turi turėti kietosios energijos, gebėjimo už save pakovoti, nebijoti iššūkių, ir tik turėdamas realios galios kažką gyvenime keisti jis pajus gyvenimo pilnatvę. Tol, kol žmogus neturi tvirto pasitikėjimo savimi, kovotojo mentaliteto, jis jaus nuolatinį diskomfortą. Nėra būtina kovotojo mentalitetą demonstruoti kiekviename žingsnyje ir visur koja duris atidarinėti, tačiau žmogus turi turėti išlavinęs gebėjimą aktyviai kovoti ir dirbti dėl savo tikslų. Daugelis kovingumą supranta kaip neigiamą savybę ir jos vengia, tai ir yra intelekto spraga. Tol, kol spraga neištaisyta, mes vengiame kovingumo ir renkamės pasyvumą.

Pripažinti, jog neturi pinigų arba jų neturi tiek, kiek norėtum, reiškia savo silpnumo pripažinimą, o juk apie save mes dažnai esame geresnės nuomonės nei yra iš tikrųjų. Todėl mes pykstame ant visų stipriųjų ir ieškome pateisinimų, kodėl pinigų nereikia, kodėl jų neįmanoma gauti, kodėl pinigai yra blogis ir t. t. Tačiau jei kažko nemoki padaryti, pripažink trūkumą ir ieškok būdų, kaip jį pašalinti. Reikia savęs sąžiningai paklausti. Kodėl noriu likti šešėlyje? Kodėl nenoriu keistis? Kodėl noriu likti silpnas? Ir sąžiningai į tuos klausimus atsakyti.
 
2. Nematome prasmės
Dažnai girdime įsitikinimus – „ne piniguose laimė“, „pinigų į kapą nenusineši“, „nematau prasmės dirbti“. Prasmė yra viena iš komponenčių, suteikiančių žmogui energijos veikti. Patys pinigai prasmės neturi ir jos duoti negali. Mes turime iliuziją, jog pinigai suteiks prasmę, bet tai tik klaidingas įsitikinimas. Seminare visuomet pateikiu vieną pavyzdį: įsivaizduokite, jog vietoje pinigų kaip mainų vienetą naudojame stalus. Mes sugalvojame, kaip tai padaryti patogiai ir stalais galima už viską atsiskaityti. Tokiu atveju gyvenimo tikslas daugeliui būtų turėti milijoną stalų. Ar norėtumėte tokio gyvenimo tikslo? Iškart matosi, kokia tai yra beprasmybė. Įeini į didžiulį angarą, o ten sukrautas milijonas stalų, tu visus apeini apžiūri, apglostai, bet toliau fantazija ir nesirutulioja, nes stalai mums neturi prasmės. Mes norime kitų dalykų, kuriuos už pinigus arba stalus galima įsigyti arba nuveikti. Kaip televizoriuje užtenka vieno trumpinančio plono laidelio ir vaizdas bus nekokybiškas, taip ir galvoje užtenka vieno mažyčio klaidingo įsitikinimo ir mūsų produktyvumas jau nebekokybiškas. Kam man būti produktyviam ir daug stengtis, jei už tai gausiu pinigų, o piniguose aš nematau prasmės? Toks įsitikinimas ir nužudo visą produktyvumą ir iniciatyvą. Dažniausiai bėda su įsitikinimu „nematau prasmės dirbti ir uždirbti“ atsitinka, kai žmogus neturi gerų įpročių kaip tvarkytis su pinigais ir pinigų jam nuolat trūksta. Jis nesuprasdamas savo tikrųjų poreikių juos bando tenkinti autopilotu pirkdamas tai, ką perka visi. Savo giluminių poreikių nepatenkindamas jaučia nuolatinę įtampą ir nepasitenkinimą gyvenimu, viskas pasidaro nuobodu ir monotoniška. Arba, kitais žodžiais tariant, jis nemoka pinigų išleisti taip, kad šie jam suteiktų prasmės ir gyvenimo džiaugsmo. Tada, kad ir kiek pinigų galėtum uždirbti, nesinori dirbti, nes vis vien „nėra prasmės“, žmogus nemato, kokį gyvenimo džiaugsmą jis galėtų patirti. Taigi neieškokite piniguose prasmės, tai tas pats kas angare, pilname stalų, ieškoti gyvenimo prasmės. Už pinigus galima įsigyti kažką, kas yra prasminga, bet patys pinigai prasmės neturi.

3. Pinigai nepatenka į vertybių sistemą
Veiksmus darome remdamiesi įsitikinimais ir vertybine sistema. Daugelis žmonių turi tradicines vertybes ir nelabai noriai yra linkę jas kvestionuoti ir modifikuoti. Nepamirškime, jog nuo planinės prie rinkos ekonomikos perėjome tik prieš 20 metų. Vertybinės sistemos nemutuoja taip greitai, nes kai pinigai atsiranda vertybinėje sistemoje, jie daro stiprią įtaką visai sistemai. Taigi pinigai gali atrodyti kaip kažkoks svetimkūnis, besibraunantis į mūsų gyvenimą. Visi, kurie skaito šį įrašą, galiu garantuoti, jog iš savo tėvų negavo jokių nurodymų ir patarimų, kaip elgtis su pinigais, kaip juos uždirbti, kaip juos leisti, kokią vietą jie gyvenime turėtų užimti. Dabartiniai 25 – 40mečiai yra ta karta, kuri gali koreguoti savo įsitikinimus, ir tai bus pirmoji karta, kuri savo sukauptas žinias apie pinigus jau perduos savo vaikams. Tad mūsų vaikams pinigai jau nebebus neaiškus svetimkūnis. Tai bus karta, kuriai ekonomikos dėsniai ir jų išmanymas bus natūrali gyvenimo dalis. Pinigai vertybinėje sistemoje – jokia naujiena. Įvairių tautų senuose rašytiniuose šaltiniuose galima aptikti daugybę patarimų, kaip elgtis su pinigais ir turtu. Bene išsamiausiai tai išnagrinėjo žydai. Jie turi išsamius taisyklių rinkinius, kaip tvarkytis su pinigais, kaip daryti verslą, ir jais sėkmingai vadovaujasi. Galbūt senajai kartai pinigai buvo svetimkūnis, niekur netinkantis į vertybinę sistemą, ir jie šį požiūrį perdavė jums, kuris tapo „gyvenimo tiesa“. Dabar ši „gyvenimo tiesa“ netiesiogiai, tačiau trukdo susikurti geresnį gyvenimą.

4. Neigiamos asociacijos
Mes matome žmones, darančius nusikaltimus dėl pinigų. Korupcija, kyšininkavimas ir „paslankios vertybės“ mums yra daug geriau pažįstamos nei pridėtinės vertės kūrimas. Mes daug kartų geriau išmanome kam duoti, kiek duoti, kaip duoti, nei kaip konkuruoti, administruoti ir parduoti. Vienoje knygoje buvau rašęs, jog daugiau nei pusę nusikaltimų žmonės padaro dėl pinigų, arba norėdami praturtėti. Taigi peršasi išvada, jog pinigai yra daugybės blogio šaltinis. Tačiau pinigai negali būti blogis, pinigai yra instrumentas. Reikia kaltinti tą, kuris tuo instrumentu neteisingai naudojasi. Su vaza galima užmušti žmogų, bet tai nereiškia, jog visos vazos yra blogis. Pinigai būna asociatyviai susieti su visais tais įvykiais ir, žinoma, tai teršia pinigų vardą. Pinigų adminstratorius visuomenėje yra bankas, o per pastaruosius metus pasipylė šimtai istorijų apie neetiškus bankų sprendimus. Žmonės mato, kaip dėl pelno ir pinigų yra paminamos vertybės ir daromi nusikaltimai ir tai negali nesukelti jokių pasekmių. Kiekvienas įvykis turi pasekmes. Visi verslo neetiški bandymai pralobti, visi kyšininkavimai ir korupcijos prisideda prie to, jog žmonės nenori turėti reikalų su verslu ir pinigais, nes tai „nešvarus reikalas“. Mes nuolat keliame klausimą, kodėl lietuviams trūksta verslumo. Pabandykite įsigilinti į žmogaus įsitikinimus. Jei žmogus turi įsitikinimą, jog „visi verslininkai yra sukčiai“ vadinasi tapti verslininku, reiškia tapti sukčiumi. Galima šimtus verslo skatinimo priemonių sugalvoti, jos neveiks, kol žmogaus galvoje bus neigiamos asociacijos, susijusios su pinigais. Žmogus papraščiausiai nesiims iniciatyvos. Žmogaus sąmonė nori judėti ten, kur yra švaru, tyra, kur yra aukšti idealai ir teigiamos asociacijos. Tol, kol pinigai ir verslas mums nebus susietas su teigiamomis asociacijomis, tol mūsų sąmonė ir pasąmonė blokuos judėjimą ta kryptimi.

Kaip ir rašiau pačioje pradžioje, mes negalime turėti to, ko nenorime arba norime per prievartą. Būtent tokią poziciją tenka užimti žmogui, kuris nemėgsta pinigų. Bet gyventi ir sąskaitas apmokėti reikia, todėl santykis su pinigais ir viskuo, kas susiję su pinigais, tampa prievartinis. Šį santykį galima pakeisti, reikia tik geriau pažinti save ir pinigus.
 
Aivaras Pranarauskas

Parašykite komentarą