Šviesios mintys padeda pabusti

Kiekvienas litas turi šeimininką

Nėra pinigų be šeimininkų. Visi pinigai: kiekvienas litas ir kiekvienas centas, turi šeimininką, ir jei norite gerai sutarti su pinigais, pirmiausia turite gerai sutarti su pinigų šeimininkais. Mes įpratome pinigus įsivaizduoti kaip atskirai egzistuojantį objektą. Tarytum jie turi savo veikimo dėsnius, savo taisykles,  patys dauginasi, ir gyvena savarankišką gyvenimą. Įvairuose seminaruose tenka su žmonėmis pabendrauti pinigų tema. Labiausiai nustebina, kai rašydami savo tikslus pirmoje vietoje parašo – uždirbti milijoną. Kartais visas tikslų sąrašas šiuo tikslu ir baigiasi. Tada klausiu:
– O kur kiti tikslai?
– Kai turėsiu milijoną, tada turėsiu ir visa kita.
– O kaip tas milijonas pas tave atsiras? Ką reikia daryti, kad jis atsirastų?
– Dirbti, daryti verslą, mokėti parduoti, – išgirstu atsakymą.
Sutinku – logiška. Tačiau šioje logiškoje sekoje aš pastebiu, jog pinigai yra įsivaizduojami kaip „aukso puodas“. Jie kabo kažkur ore, debesyje ir, jei pataikysiu po reikiamu debesiu, reikiamu metu ant manęs tiesiog pradės lyti pinigai. Aš savyje nieko neturiu keisti, negilinti savo žinių, nedidinti pastangų. Viskas, ko reikia, tai pataikyti po debesiu ir pradėti laukti pinigų lietaus. O tai, kad šiandien aš kažko neturiu, tai tik dėl to, jog tie debesys vis praeina pro šoną. Panašiai kaip naivi, jauna mergina galvojanti, jog reikia tik susirasti turtingą vyrą ir visos problemos išsispręs. Deja, neišsispręs, o tik laikinai užsimaskuos. Pinigai sprendžia ne visas problemas, tarkime, jūsų problema – rūkymas. Jei pajamos padidės tris kartus ar nuo to jums bus lengviau mesti rūkyti? Tad galvojimas, jog pinigai sprendžia visas problemas yra klaidingas, taip pat kaip ir galvojimas apie pinigus negalvojant apie kitus žmones.

Kaip ankstesnis dialogas skambėtų, jei įterptume šią elementarią tiesą, jog kiekvienas litas turi šeimininką. Tuomet tikslas būtų užrašytas taip – sukurti naudos (pridėtinės vertės) žmonėms už milijoną litų.
– Kaip uždirbti? – aš paklausčiau.
– Pažinti žmones, jų poreikius ir juos patenkinti.

Viskas aišku kaip mokykliniame vadovėlyje, tačiau realybė yra visai kita. Retai  kas stengiasi patenkinti žmonių poreikius. Verslas siekia patenkinti savo poreikius, t. y. gauti pelną, ir jei jis turi kažkokių galios svertų, ne sekundės nedvejodamas jais pasinaudos.  Pabrango kava, ar nuo to ji tapo skanesnė ir geresnė? Moku daugiau,  bet gaunu tą patį. Pabrango dujos, nafta. Ar nuo to jie tapo geresnės kokybės, ar žmogus gauna daugiau naudos? Aš suprantu, kas yra makroekonomika, globalizacija ir kaip tai veikia kainas. Tačiau daugybė ūkio subjektų, nekuria pridėtinės vertės, o naudojasi įvairiais galios svertais. Kiti tai matydami, tokį elgesį kopijuoja, ir vėžys plinta.
 
O taip atsitinka dėl to, jog kalbant apie pinigus ir jų uždirbimą, pamirštamas pats svarbiausias pinigų komponentas – žmogus ir visos su žmogumi susijusios taisyklės. Darant verslą turi galioti visos bendražmogiškos taisyklės, tai nėra kažkas atskirta nuo mūsų gyvenimų. Mes susidėliojame gyvenimą į lentynėles. Yra darbas, yra šeima. Darbe elgiuosi pagal vienas taisykles, namuose pagal kitas. Šis skaidymas turi ir stiprų šalutinį poveikį t.y. darbe prasideda elementarių etikos normų nesilaikymas, kuris pateisinamas sakant, jog tai dėl pinigų. Šįryt žiūrėjau laidą, kaip vienas paauglys nusprendė tapti kultūristu. Jam buvo paskirtas asmeninis treneris, prasidėjo treniruotės, tačiau laidos herojus visaip bandė išsisukinėti nuo užduočių, tinginiavo. Tada jam pasiūlė 100 dolerių už tai, kad iš visų jėgų atliktų vieną pratimą. Šis pratimą įveikė su triguba jėga. Treneris jo klausia:
– Kodėl tu visos treniruotės metu taip nesistengi?
Šis atsako:
– Čia juk pinigai, tai visai kas kita.
Tas pats atsitinka su etika, morale ir pridėtine verte. Jei tik pamatome pinigus, mes etiką pamirštame ir sakome: „Juk tai visai kas kita“.
 
Mūsų mintyse atsirado atskyrimas: esu aš, kiti žmonės ir yra pinigai. Kai mes mintyse atskiriame pinigus nuo žmogaus, pinigams ir pinigų uždirbimui pradeda galioti nežmoniškos taisyklės, t. y. pradedame galvoti, jog tikslas pateisina priemones ir t. t. Tai puikiai iliustruoja viešumon iškylantys neetiško verslo skandalai: kinai, į vaikišką mišinuką dėję kenksmingų medžiagų, Volgos upėje nuskendęs laivas, kurio šeimininkas tingėjo investuoti į laivo saugumą, griūnantys namai dėl statybininkų darbo broko, kelionių agentūros, susirenkančios pinigus tam, kad galėtų iškeliauti nežinoma kryptimi ir taip toliau. Taip atsitinka, kada žmonės pradeda galvoti, jog pinigai neturi šeimininko ir pradeda stumdytis, muštis po pinigų debesiu.

Dabartinis mūsų gyvenimas yra sąlygotas mūsų įsitikinimų. Jei norime geresnio gyvenimo, turime pakeisti įsitikinimus. Daugelis pasakytų, kaip tas paauglys, aš mielai sutikčiau pasistengti ir dirbti sąžiningai, jei tik už kiekvieną pastangą man duotų po 100 dolerių. Tai ir yra klaidingas įsitikinimas dėl kurio visi kenčiame. Kenčiame, bet jo pakeisti nenorime. Galite lakstyti su minia paskui pinigų debesis, arba galite pakeisti įsitikinimą ir pradėti gerinti santykius su pinigų šeimininkais. Kol galvojama, jog pinigai lyja iš dangaus, nejaučiama atsakomybė už prekes ir paslaugas. Kol lyja, tol gerai. Europa ir net bažnyčia prabyla apie socialinę verslo atsakomybę. Tačiau tos atsakomybės rezultatų mes nesulauksime tol, kol nebus žmonių galvose pakeisti su tuo susiję įsitikinimai. Į pinigus reikia žiūrėti kaip į žmones, nes kiekvienas litas turi šeimininką. Jei norite pagerinti santykius su pinigais, gerinkite santykius su kitais žmonėmis.

Aivaras Pranarauskas
seminaras „Pinigų dirbtuvės“

Parašykite komentarą