Sėkmei ribų nėra

Atminties tyrimai istorijos tėkmėje

Sveiki visi besidomintys žmogaus proto galimybėmis. Pradedu naują rubriką – "Atminties lavinimas", kurioje jūs sužinosite tai, kas įdomiausia kalbant apie mūsų atmintį.  Būdamas istorikas, norėčiau pradėti nuo žvilgsnio į praeitį. Taigi sėskime į laiko mašiną ir nusikelkime į laikus kai žmonių mintyse gyveno deivė Mnemosidė ir judėkime iki šių dienų!

Graikai
Sunku tiksliai pasakyti, kada ir kur atsirado pirmoji vientisa atminties samprata. Tačiau manoma, kad pirmoji filosofinė jos samprata buvo suformuluota graikų prieš beveik 600 metų iki Kristaus gimimo. Dabar jų mintys mums atrodo be galo naivios dar ir todėl, kad kai kurie iš jas pasiūliusių vyrų laikomi žymiausiais visų laikų pasaulio mąstytojais.
 
Šeštame amžiuje pr. Kr. Parmenidas įsivaizdavo, kad atmintis yra šviesos ir tamsos arba karščio ir šalčio mišinys. Jis manė, kad kol tam tikras mišinys lieka nemaišomas, atmintis būna tobula. Kai tik tas mišinys pakeičiamas, pradedama užmiršti. Penktame amžiuje pr. Kr. Diogenas Apolonietis pateikė kitą teoriją. Jis iškėlė mintį, kad atmintis – procesas, susidedąs iš atvejų, sukeliančių vienodą oro pasiskirstymą kūne. Kaip ir Parmenidas, jis galvojo, kad suardžius tą pusiausvyrą, pradedama užmiršti.
Neturėtų stebinti tai, kad pirmasis, pateikęs ketvirtame amžiuje pr. Kr. vieną iš svarbesnių idėjų apie atmintį, buvo Platonas. Jo teorija, žinoma vaško lentelės hipotezės vardu, buvo iki šiol pripažįstama. Anot Platono, į protą įspūdis patenka tuo pat būdu, kaip ženklai atsiranda vaške liečiant jo paviršių smailiu daiktu. Platonas manė, kad kartą įspūdžiui patekus jis ten pasilieka, bet laikui bėgant pamažu išblanksta ir proto paviršius vėl tampa lygus. Sis lygus paviršius, žinoma, buvo tai, kas Platono teorijoje atitiko visišką užmiršimą – atvirkščią to paties proceso pusę. Netrukus paaiškės, kad daugelis žmonių šiuo metu mano, kad atmintis ir užmiršimas – tai du visiškai skirtingi procesai. Vėliau stoikas Zenonas šiek tiek modifikavo Platono idėjas. Jis teigė, kad iš tikrųjų įspūdžius į vaško lentelę „įrašo" pojūčiai. Kaip ir ankstesnieji filosofai, kalbėdamas apie protą ir atmintį, Zenonas nesiejo jų su kokiu nors konkrečiu kūno organu ar dalimi. Jam, kaip ir kitiems graikams, „protas" buvo labai neaiški sąvoka.
Pirmasis žmogus, sukūręs tikslesnę mokslinę terminiją ketvirto amžiaus pr. Kr. pabaigoje, buvo Aristotelis. Jis tvirtino, jog anksčiau vartota kalba ne visai tinkama fiziniams atminties aspektams paaiškinti. Pritaikęs savo naująją kalbą, daugelį funkcijų, kurias dabar priskiriame smegenims, Aristotelis priskyrė širdžiai. Jis manė, kad dalis širdies funkcijos susijusi su krauju, o atmintis remiasi kraujo judesiais. Jo nuomone, užmiršimas – laipsniško šių judesių sulėtėjimo pasekmė. Dar vienas svarbus Aristotelio indėlis į atminties mokslą buvo jo idėjų asociacijos dėsniai. Idėjų ir vaizdinių asociacijos samprata dabar laikoma vienu iš svarbiausių atminties faktorių. Šioje knygoje ši samprata bus aptarta ir ja dažnai remiamasi.
Trečiame amžiuje pr. Kr. Herofilas pradėjo aptarinėti „gyvybinę" ir „gyvulinę" dvasias. Jis manė, kad gyvybinės arba „aukštesnio lygio", dvasios pagamina „žemesnio lygio" gyvulines dvasias, apimančias atminą, smegenis ir nervų sistemą. Jo galva, visos jos yra antraeilės reikšmės palyginti su širdimi. Svarbu tai, kad viena iš žmogaus viršenybės prieš gyvulius priežasčių jis laikė smegenų raukšlių skaičių. (Dabar žinoma, kad šios raukšlės yra smegenų žievės vingiai.) Tačiau šios išvados Herofilas niekaip nepagrindę. Tik po daugiau kaip 2000 metų, devynioliktame amžiuje, buvo nustatyta tikroji smegenų žievės svarba.
Taigi graikai pirmieji pradėjo ieškoti fizinio, o ne dvasinio atminties pagrindo; jie sukūrė mokslines sąvokas ir kalbos struktūrą, padėjusią šias sąvokas išplėsti; jvedė j mokslą vaško lentelės hipotezę, kurioje teigiama, kad atmintis ir užmiršimas – tai priešingos to paties proceso pusės.

Romėnai
Teorinis romėnų įnašas į mūsų žinias apie atmintį stebėtinai mažas. Svarbiausi to meto mąstytojai, tarp jų Ciceronas pirmame amžiuje pr. Kr. ir Kvintilianas pirmame amžiuje po Kr., neabejodami pripažino vaško lentelės hipotezę ir toliau gilinosi į šį dalyką. Didžiausias ir svarbiausias jų nuopelnas – įsiminimo sistemų sukūrimas. Jie pirmieji pasiūlė grandinės sistemos ir kambario sistemos idėjas; jos abi bus aprašytos vėlesniuose skyriuose.

Krikščionių bažnyčios įtaka

Kitas mokslininkas, antrame amžiuje po Kr. reikšmingai prisidėjęs prie atminties teorijos plėtros, buvo žymus fizikas Galenas. Jis nustatė ir aprašė įvairias anatomines bei fiziologines struktūras, o po to ėmėsi tyrinėti nervų sistemos funkcijas ir sandarą. Kaip ir vėlyvojo periodo graikai, jis manė, kad atmintis ir psichiniai procesai yra žemesniojo, gyvulinės dvasios, lygio dalis. Jo įsitikinimu, šios dvasios kuriamos abiejose smegenų pusėse, todėl ten esanti atminties buveinė. Galenas įsivaizdavo, kad oras įsiurbiamas į smegenis ir sumaišomas su gyvybinėmis dvasiomis. Šis mišinys ir sukuriantis gyvulines dvasias, kurios eidamos per nervų sistemą leidžia žmonėms patirti pojūčius.
Galeno atminties idėjoms greitai pritarė ir jas įteisino Katalikų bažnyčia, kuri tuo metu buvo pradėjusi daryti vis didesnę įtaką. Jo idėjos tapo doktrina, tad per 1500 metų šioje srityje buvo maža padaryta pažangos. Intelektualiniai suvaržymai slopino net kai kuriuos filosofijos ir mokslo išugdytus didžiuosius protus. Ketvirtame amžiuje po Kr. šv. Augustinas pritarė Bažnyčios sampratai, kad atmintis – sielos funkcija ir kad siela slypi smegenyse. Tačiau jis niekad išsamiau nenagrinėjo šios sampratos anatomijos požiūriu.
Nuo Šv. Augustino laikų iki septyniolikto amžiaus beveik nebuvo padaryta jokių reikšmingų atradimų, net ir septynioliktame amžiuje minėta doktrina varžė naujų idėjų pasireiškimą. Net toks žymus mąstytojas, kaip Dekartas, neprieštaravo pagrindinėms Galeno mintims, nors pats manė, kad gyvulinė dvasia siunčiama iŠ kankorėžinės liaukos tam tikru maršrutu, kol pasiekia tą smegenų dalį, kur gali būti įjungta atmintis. Jo nuomone, kuo ryškesni tie maršrutai, tuo lengviau atsiveria perjuos keliaujančioms gyvulinėms dvasioms. Šitaip jis siekė paaiškinti, kaip pagerinti atmintį ir sukurti tai, kas dabar vadinama atminties pėdsakais. Atminties pėdsakas – fizinis pokytis nervų sistemoje, kurio nebuvo prieš pradedant mokytis. Toks pėdsakas leidžia mums atsiminti.
Panašią kryptį buvo pasirinkęs kitas įžymus filosofas Thomas Hobbesas (Tomas Hobsas). Jis labai domėjosi atminties samprata, tačiau mažai naujo įnešė į tai, kas jau buvo pasakyta. Sis filosofas sutiko su Aristotelio idėjomis ir atmetė nefizinį atminties aiškinimą. Tačiau nenusakė tikrosios atminties prigimties ir nedėjo ryškesnių pastangų tiksliai jos lokalizacijai nustatyti.
Iš septyniolikto amžiaus intelektualų teorijų matyti, kokia stipri buvo ir kaip varžė Galeno ir Bažnyčios įtaka. Iš esmės visi tie didieji mąstytojai nesiginčydami pritarė primityvioms idėjoms apie atmintį.
 
Pereinamasis laikotarpis – aštuonioliktas amžius

Anglas Devidas Hartley'is (Deividas Hardis) buvo vienas iš pirmųjų filosofų, kuris paveiktas Renesanso ir Newtono (Niutono) idėjų aštuonioliktame amžiuje sukūrė vibracinę atminties teoriją. Remdamasis Niutono vibruojančių dalelių idėjomis Hartley'is iškėlė mintj, kad dar iki gimimo smegenyse vyksta atminties vibracijos. Nauji pojūčiai keičia tų vibracijų intensyvumą, rūšį, vietą ir kryptį. Po naujo pojūčio vibracijos greitai atgauna pirminį būvį. Tačiau jeigu tas pats pojūtis vėl kyla, vibracijos jau kiek lėčiau atgauna tą pirminį būvį. Pagaliau ši pasikartojanti seka priverčia vib¬racijas išlaikyti „naująjį" būvį – taip atsiranda atminties pėdsakas.
Iš kitų svarbesnių šio laikotarpio mąstytojų pasižymėjo Zanotti ir Bonnet (Bone). Pirmasis susiejo elektros jėgas su smegenų funkcijomis, o antrasis išplėtojo Hartley'io idėjas apie nervų skaidulų lankstumą. Pastarasis manė, kad kuo dažniau nervai naudojami, tuo lengviau jie vibruoja, todėl atmintis tampa geresnė. Šių mokslininkų teorijos sudėtingesnės už ankstesnes, nes jiems didelę įtaką buvo padarę atitinkamų mokslo sričių laimėjimai. Ta idėjų tarpusavio sąveika padėjo pagrindą kai kurioms šiuolaikinėms atminties teorijoms.

Devynioliktas amžius
Sparčiai vystantis mokslui kai kurių svarbių teigiamų poslinkių įvyko devyniolikto šimtmečio Vokietijoje. Atsisakyta daugelio graikų sumanytų idėjų, o atminties tyrimuose pradėta remtis biologijos mokslais. Čekų fiziologas Georgas Prochaska galutinai ir visiems laikams atmetė senąją gyvulinių dvasių idėją, remdamasis tuo, kad ji neturi mokslinio pagrindo ir kad nėra įrodymų jai pagrįsti. Jis manė, kad dėl ribotų to meto žinių, spėlionės apie atminties buvimo vietą esą laiko gaišinimas. „Galbūt įmanoma nustatyti jos padėtį erdvėje", – aiškino jis, – „tačiau mes dar per mažai žinome, kad galėtume tą idėją naudingai pritaikyti". Tik praėjus maždaug 50 metų, atminties funkcionavimo vietos nustatymas tapo naudingu užsiėmimu.
 Kitą reikšmingą to šimtmečio teoriją pateikė Pierre'as Flourensas (Pjeras Flurensas). Jis „nustatė", kad atmintis slypi visose smegenų dalyse. Pasak jo, smegenys veikia kaip visuma, todėl negali būti tiriamos kaip elementarių dalių tarpusavio sąveika.

Šiuolaikinės teorijos
Moksliniams atminties tyrinėjimams didžiulį poveikį turėjo dvidešimto amžiaus technologijų ir mokslo laimėjimai. Beveik visi fiziologai ir kiti šios srities specialistai sutinka, kad atmintis slypi didžiosiose smegenyse, tačiau pasirodė, kad net ir šiandien sunku nustatyti tikslią jos vietą ir gerai suprasti pačios atminties veikimo mechanizmą. Šiuolaikinė atminties samprata pradėjo formuotis devyniolikto ir dvidešimto amžių sandūroje, kai Hermannas Ebbinghausas užrašė įsiminimo ir užmiršimo kreives, ir plėtojosi iki sudėtingiausių šiuolaikinių teorijų. Mokslinius tyrimus ir teorines koncepcijas apytikriai galima suskirstyti į tris svarbiausias sritis: biocheminio atminties pagrindo nustatymo tyrimus; teorijas, kad atmintis nebegali būti laikoma vientisu procesu, bet privalo būti suskirstyta į atskiras sritis; ir gydytojo chirurgo Wilderio Penfieldo darbą smegenų modeliavimo srityje.
Biocheminių atminties pagrindų tyrimas prasidėjo XX amžiaus 6-ojo dešimtmečio pabaigoje. Šioje teorijoje teigiama, kad RNR (ribonukleino rūgštis) veikia kaip cheminis atminties tarpininkas. RNR sintezuojamos medžiagos, vadinamos DNR (dezoksiribonukleino rūgštimi), kurios sąlygoja mūsų genetinį paveldimumą. Pavyzdžiui, DNR lemia akių spalvą. Daugybė eksperimentų, atliktų su RNR, remia teiginį, kad RNR iš tiesų kažkaip veikia mūsų atmintį. Pavyzdžiui, tam tikru būdu išdresavus gyvulius, pasikeitė jų ląstelėse esanti RNR. Antra vertus, jeigu būdavo sustabdyta arba pakeista RNR gamyba gyvūno organizme, šis gyvūnas nebegalėdavo išmokti ar įsiminti. Labai įdomūs tokio bandymo rezultatai. Paėmus vienos žiurkės RNR ir įšvirkštus kitai, antroji žiurkė „atsiminė" tokius dalykus, kurių ji niekada nebuvo mokyta, tačiau kuriuos žinojo pirmoji žiurkė.
Labai išaugus atminties moksliniams tyrimams, kai kurie teoretikai ėmė sakyti, kad turėtume liautis akcentavę „atmintį", o labiau sutelktume dėmesį į „užmiršimo" tyrinėjimus. Jie tvirtina, kad mes ne tiek įsimename, kiek palaipsniui pamirštame. Si samprata priskiriama dvipusei teorijai, kurioje teigiama, kad egzistuoja dvi informacijos išlaikymo rūšys: ilgalaikė ir trumpalaikė. Pavyzdžiui, prieš skambinant atsimindami ką tik jums duoto telefono numerį ir atsimindami savo paties telefono numerį, jūs tikriausiai „patiriate" skirtingus pojūčius. Trumpalaikė situacija – tai situacija, kai mintis jau „smegenyse", tačiau dar nėra tinkamai užkoduota ir todėl lengviau pamirštama. Ilgalaikės situacijos atveju mintis galutinai užkoduojama, įregistruojama ir įsimenama, todėl ji greičiausiai ten išliks ne vienerius metus, o gal ir visą gyvenimą.
Tiesioginio smegenų stimuliavimo tyrimus pirmasis pradėjo dr. Wilderis Penfieldas. Prieš kraniotomiją (nedidelės smegenų dalies pašalinimo operaciją), kuri būdavo atliekama siekiant sumažinti epilepsijos priepuolius, Penfieldas iš pradžių turėdavo pašalinti operuojamą smegenų plotelį dengiančią kaukolės dalį. Prieš operaciją jis sistemingai stimuliuodavo atvirus smegenis elektra, o pacientas išsaugodavo sąmonę ir pasakodavo, ką jaučia po kiekvieno tokio stimuliavimo. Kai per vieną iš pirmųjų operacijų Penfieldas ėmė stimuliuoti smilkininę smegenų skiltį, jo paciento atmintis atkūrė vaikystėje patirtą išgyvenimą.
Penfieldas atrado, kad atskirų smegenų žievės plotų stimuliavimas sukelia nevienodą reakciją, tačiau tik ėmus stimuliuoti smilkinines skiltis paciento potyriai tampa prasmingi ir vientisi. Tokie potyriai dažniausiai būna visapusiai: atkuriami jie įgauna buvusių potyrių spalvas, garsus, judesius ir emocinį nuspalvinimą.
Šie tyrimai ypač įdomūs tuo, kad kai kurių prisiminimų, kuriuos Penfieldas sukeldavo pastimuliavęs elektra, neįmanoma atkurti įprastu būdu. Be to, atrodo, kad stimuliavimo būdu atkurti išgyvenimai konkretesni ir tikslesni negu sąmoningai atkurtieji, kuriems būdingas apibendrinimas. Penfieldas buvo įsitikinęs, kad smegenys „įrašo" kiekvieną dalyką, į kurį sąmoningai atkreipiamas dėmesys, ir kad šis įrašas iš esmės išlieka iki gyvenimo pabaigos, nors kasdieniame gyvenime gali būti užmirštas.
Šiuolaikiniai teoretikai iš dalies atgaivino Flourenso požiūrį. Jie kelia mintį, kad bet kuri smegenų dalis gali išsaugoti visus prisiminimus. Šis teiginys grindžiamas holografinės fotografijos principu. Daugelis žino, kad holografinės fotografijos plokštelė tėra tiktai stiklo gabalas, kuris, kai tinkamu kampu ant jo krenta du lazerio spinduliai, atgamina menamąjį erdvinį atvaizdą. Viena iš įstabiausių šios fotografinės plokštelės ypatybių ta, kad jeigu sudaužysite ją į 100 gabalėlių, tai paėmę vieną iš jų ir perleidę per jį tuos du lazerio spindulius, gausite tokį patį (nors ir kiek neryškų) atvaizdą. Vadinasi, kiekviena holografinė fotografinė plokštelė turi atskirą mažytį viso paveikslo įrašą.
Britų mokslininkas Davidas Bohmas ir kiti jo kolegos mano, kad mūsų smegenys taip pat funkcionuoja panašiai. Jų nuomone, kiekviena iš to daugelio milijonų mūsų smegenų ląstelių veikia kaip mažytės smegenys. Jos tam tikru ypač sudėtingu, iki šiol neįskaitomu gremėzdiškiems mūsų matavimo prietaisams būdu įrašo visą mūsų patirtį. Nors ir kaip fantastiškai ši teorija skambėtų, ji padeda gerai paaiškinti tą tobulos atminties fenomeną, pasireiškiantį mūsų sapnuose, netikėtai atsitiktinai ką nors atsiminus, taip pat puikių atminties virtuozų sugebėjimą įsiminti, statistinius Rosensweigo eksperimentų duomenis, Penfieldo eksperimentų rezultatus, matematinį Anochino rezultatų didingumą, daugelį priešmirtinių išgyvenimų.
Prasidėjus dvidešimt pirmajam šimtmečiui (Smegenų amžiui), pasijutome stovį ant stebuklingo naujų žinių apie smegenis ir atmintį pasaulio slenksčio. Sis slenkstis primena prieš keletu metų įvykusį astronomijos mokslo šuolį, kai buvo paleisti pirmieji kosminiai zondai su tarpžvaigždiniais teleskopais visatai tyrinėti. Net dabar, jums skaitant šių knygų, įvairiose pasaulio vietose mokslininkai atranda naujus stulbinančius dalykus apie mūsų nuostabiuosius smegenis ir sunkiai įsivaizduojamą mūsų atminties pajėgumą.

Laurynas Pečkaitis
pagal T. Buzan "Lavinkime atmintį"

Parašykite komentarą