Šviesios mintys padeda pabusti

Teksto piramidė

Esu įsitikinęs, jog 80 procentų tekstų turi 80 procentų perteklinės informacijos. O tik 20 procentų tikrai vertos įsidėmėti ir suprasti medžiagos. Kaip ir daugelyje kitų gyvenimo sričių čia galioja Pareto taisyklė. Žinoma, šiais laikas tendencija yra tokia, jog informacijos koncentracija tekstuose didėja. Nes pamažu pradedama suprasti, jog reikia komunikuoti aiškiau ir trumpiau. Tačiau koncentracijos didėjimas verčia tik dar labiau sustiprinti filtrus, pro kurios praleidžiame tai ką skaitysime ir ko ne.

Teksto svarbą galima sudėlioti pagal tam tikrą hierarchiją. Dažniausiai pavadinimas būna visos knygos turinio koncentratas. Knyga dažniausiai turi skyrius, kurie skaidomi į poskyrius. Kiekvienas skyrius ar poskyris turi kažkokią pagrindinę mintį. Poskyriai skaidomi į paragrafus, kurie taip pat turi kažkokią mintį, na ir galime skaidyti paragrafą į detales. Tad turime 5 hierarchines pakopas.

Kaip  manote kuriai iš jų mes skiriame skaitydami daugiausia dėmesio?
Manau, visi sutiksite, jog apatinei. Mūsų visas dėmesys dažniausiai sukoncentruotas į detales. O pačias svarbiausias 4 pakopas ignoruojame. Nors būtent šios pakopos, mano manymu, sudaro tuos pagrindinius 20 proc. esmės. Tai jau esame įpratę, jog didžiausią dėmesį sutelkiame į smulkmenas ir net nesistengiame apibendrinti, konkretinti informacijos. Jei mes esame įprate visų pirma susipažinti su visomis smulkmenomis ir po truputi bandyti jas apibendrinti judėdami iš piramidės apačios viršun, greitasis skaitymas visą skaitymo procesą apverčia aukšyn kojom ir mokina judėti iš viršaus į apačią. T.y. pirma turime rasti pagrindinę teksto mintį, tuomet stambiausias pagrindines knygos mintis, atsižvelgiant į knygos ar teksto struktūrą. Ir jei dar nepakanka informacijos, leistis pamažu žemyn. Nagrinėti, poskyrius, paragrafų pagrindines idėjas ir galiausiai skaityti iki smulkmenų.

Tokia struktūra dar yra vadinama piramidine struktūra, kuomet pagrindinė mintis yra pačiame pavadinime arba teksto pradžioje, ir kuo toliau tuo labiau teksto koncentracija mažėja. Taip rašomi pranešimai spaudai, taip informacija yra dėliojama naujienų portaluose. Taip tiesiog greičiau ir paprasčiau atsirinkti reikiamą informaciją.

Greitasis skaitymas yra prasmių, o ne žodžių skaitymas
Reikia išmokti skaityti prasmes, o ne žodžius. Dažnai žodžių būna daug, o prasmės nulis. Arba mes visam tekstui suteikiame visiškai vienodą svarbą. Taip atsitinka kuomet skaitome pavargę arba nežinodami kokiu tikslu tekstą skaitome.

Jei skaitote ir jaučiate, jog ši teksto vieta yra viena svariausių visoje knygoje, nieko blogo neatsitiks jei tą vietą perskaitysite iš lėto ir penkis kartus. Daug svarbiau, kad jūs sugebėtume panaudoti tą informaciją savo ar kitų žmonių labui. Tūkstančiai bakalauro ir magistro darbų kiekvienais metais nusėda universitetų bibliotekose ir saugyklose konstatuodamos, jog keturi ar šeši metai buvo sugaišti knygų skaitymui, jų analizei ir …  dažniausiai nulinės pridėtinės vertės kūrimui.

Padarykite sau didžiulę paslaugą – panaudokite, tai ką skaitote.

Dažnai seminaro metu prakalbus apie mokymąsi sintetinti ir apibendrinti informaciją, susilaukiu klausimo iš studentų – kaip surūšiuoti bakalaurinio ar magistrinio darbo medžiagą. Ką palikti? Ką išimti? Kokia eilės tvarka sudėlioti medžiagą?

Paprastai tradiciniai diplominio darbo įpročiai yra tokie: pasirenkame temą, arba tą kurią pasiūlo darbo vadovas, atsižvelgdami dažniausiai į tokius faktorius, kiek ta tema mums aktuali, kiek joje jaučiamės kompetetingi ir kiek prieinamos literatūros turime. Tuomet susipažįstame su visa reikiama literatūra ir pradedame rašyti. Tačiau tuomet ir prasideda bėdos, mes paskęstame informacijoje. Visa medžiaga atrodo pakankamai svarbi, sunku atsirinkti. Taip pat sunku nuspręsti koks turėtų būti jos eiliškumas. Vienintelis orientyras tokiu atveju yra mūsų temos pavadinimas. Viską bandome lipdyti aplink darbo išsikeltą problematiką. Darbo metu mes iškeliame problemą, ją sprendžiame, tačiau visvien darbo eigoje dažnai pasimetame.

Ką galima daryti tokiu atveju?

Pabandykime mąstyti dar vienu žingsneliu toliau. Mes išnagrinėsime kažkokią temą, pateiksime išvadas. O kas toliau? Ką paveiks šis darbas? Kokius pokyčius jis įneš į žmonių gyvenimus? Viena kursų dalyvė rašė magistrinį darbą, apie investicinę grąžą versle. Jos suformuluotas darbo tikslas buvo išnagrinėti šią temą. Tačiau darbo eigoje pasidarė aišku, jog to tikslo nepakanka ir kad jis nėra tinkamai suformuluotas. Pradėjus mąstyti vienu žingsneliu toliau gimė naujų minčių.

Kam skirtas darbas, ar verslininkams kurie perskaitę galės tai naudoti, ar plačiąjai publikai? Ar tai skirta susipažinimui su šia tema, ar profesionaliam naudojimui? Jei profesionaliam, tai kurios temos yra praktiškiausios ir reikalingiausios? Galvokite apie žmogų, kuris paims jūsų darbą ir jį skaitys. Nerašykite darbo vadovui. Rašykite jį tam žmogui, kuris labiausiai norėtumėte, jog skaitytų ir panaudotų jūsų sukauptas žinias.

Įsivardinkite sau labai aiškiai, koks mano rašomo darbo tikslas. Kol šio dalyko juodu ant balto vienu sakiniu neturėsite užrašyto prieš savo akis, net neverta pradėti, nes sugaišite daug laiko vis bandydami susiorientuoti savo mintyse. Geriau sugaišti šiek tiek laiko ir susikurti aiškų orientyrą kurio link judėsite.

Dažnai pavadinimą pasirenkame, tokį, kuris būtų „patogus“. Nesidubliuotų su jau buvusiais, būtų susijęs su literatūra, kuria turite numatę ir t.t. Temos pavadinimas dar nėra tikslas. Tikslas, kurį gal ir esate užsirašęs vargu ar yra orientuotas į  kažkokį rezultatą. Kita kursų dalyvė, lietuvių filologijos studentė rašo bakalaurinį darbą apie 18 amžiaus daiktavardžių formas. Kokį rezultatą duos šis darbas? Arba dar galima paklausti taip: kas pasikeis šiame pasaulyje atsiradus šiam diplominiam darbui? Deja, kad ir kaip stengėmės rasti šio darbo naudas, nepavyko, tad sugaišta keletas metų darbo, o rezultato – jokio.

Noriu paminėti vieną Švietimo ir mokslo ministerijos atliktą tyrimą. Jis parodė, jog tik 4 proc. moksleivių geba argumentuoti, suformuluoti savo nuomonę ir kritiškai mąstyti. Tai – gan žemas rodiklis. Atsižvelgiant į šio tyrimo rezultatus 2008 abitūros egzaminuose startuoja nauja užduotis. Abiturientai galės pasirinkti ką rašyti, ar interpretaciją ar publicistinio samprotaujamojo teksto rašymą. Nors rašyti samprotaujamojo pobūdžio tekstus šiek tiek  mokomasi jau žemesnėse klasėse, raiškiai išdėstyti samprotavimus, pateikti argumentų ir mokėti formuluoti hipotezes, analizuoti, argumentuoti, polemizuoti, vertinti kitų požiūrio pagrįstumą moka nedaugelis. Galima tik pasidžiaugti, jog nuo senų laikų užsilikusį skaitymą kuomet reikalaujama prisiminti viską su menkiausiomis detalėmis keičiama racionalesniu skaitymu, kuomet reikės suformuluoti ir pagrįsti savo nuomonę. Taip lavinamos selektyvumo savybės, kuomet tekste ieškome to, kas mums padės apginti savo nuomonę.

Pabaigai trumpa istorija apie kino prodiuserį, kuris paskelbė konkursą ir pažadėjo geriausio scenarijaus autoriui finansuoti filmo gamybą. Nusidriekė ilgos eilės prie prodiuserio kabineto durų. Tuomet prodiuseris visiems išdalino mažus lapelius ir paprašė filmo idėją užrašyti ant jų vienu sakiniu. Vietoje daugybės lapų ir valandų valandų skaitymo, jis pasirinko patį racionaliausią sprendimą. Jis ieškojo aiškiai ir apibendrinančiai gebančio mąstyti žmogaus, kuris galėtų į savo darbą pažvelgti iš perspektyvinio matymo arba kitaip tariant ieškojo žmogaus galinčio įkopti į piramidės viršūnę.

Aivaras Pranarauskas

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Comment validation by @