Kaip mes mokomės skaityti?

Kai pradedame mokytis skaityti, kiekvieną raidę suprantame atskirai. Sužinome, kokį garsą reiškia raidė „A“, raidė „B“, raidė „Z“ ir kitos. Tuomet išmokstame šias raides jungti į skiemenis. Trumpiau tariant, susipažįstame su fonetika, kalbos garsų sistema ir jų susidarymu. Vėliau mokomės skiemenis jungti į žodžius. Susipažįstame su tiesioginėmis žodžių reikšmėmis. Namas yra namas, katė yra katė, kibiras yra kibiras. Vėliau žodžius jungiame į sakinius. Sakiniais pradedame skaityti trumpas pasakas, spalvinimo knygeles ir t.t. Pastebime, jog tie patys žodžiai skirtinguose sakiniuose gali turėti skirtingas reikšmes. Žodis „žiedas“, gali reikšti gėlės žiedą, papuošalą ant piršto, žiedinę sankryžą ir t.t. Pradedame suprasti įvairias metaforas, palyginimus, paslėptas, numanomas reikšmes, plečiasi žodynas. Vyksta tiek mechaninis skaitymo greičio, tiek vis gilesnis teksto pažinimas.

Laikui bėgant mūsų skaitymas pagreitėja iki  150-350 žodžių per minutę greičio. Tai yra vidutinis skaitymo greitis, jį mes pasiekiame būdami vyresniųjų klasių moksleiviais. Ties šia fizine riba paprastai sustojame, nes tiesiog neturime žinių kaip progresuoti ir tobulėti toliau. Kalbos pažinimas tęsiasi universitete, ypač jei susipažįstame su komunikacijos dėsniais, tautosakos, psichologijos, filosofijos, filologijos studijomis. Tekstuose pradedame įžvelgti dar gilesnes prasmes, išmokstame į tekstą pažvelgti iš skirtingų perspektyvų. Tad skaitymo įgūdžiai lavėja 2 būdais: greitėja mūsų mechaninis skaitymas ir lavėja teksto supratimo, analizavimo įgūdžiai. Pirmiausiai aptarkime kodėl sustojo mechaninio greičio progresas. Ties vidutinio greičio riba mes dažniausiai sustojame dėl paprastos fiziologinės priežasties. Akimis apimamas teksto plotas skaitant yra ribotas. Vienu metu mes gebame matyti tik 2-3 žodžius  ir  nežinome, kaip įveikti tą ribotumą. Jei galėtume matyti 3-6 žodžius vienu metu, mūsų tempas būtų tikrai spartesnis. Kuo daugiau teksto matoma, tuo daugiau jo suprantama. Kuomet išmokstame skaityti sakiniais, turėtume išmokti skaityti keletą sakinių iškart ir vis didesnes žodžių grupes, paragrafus, o vėliau skaityti ir visą puslapį iš karto.

Tačiau skaitymo progresas užstringa ir pagrindines priežastis įvardinčiau šias:

• Skaitymo plano nebuvimas
• Per lėtas tempas, diciplinos nebuvimas
• Nežinojimas kaip įsiminti
• Artikuliacija (skaitomų žodžių tarimas mintyse)
• Nelavinama regimoji atmintis, nelavinama reakcija, anticipacija
• Prasti skaitymo įpročiai: regresija, netinkama darbo aplinka ir skaitymo higiena
• Nemokėjimas susikaupti
• Psihologinės nuostatos: baimė perskaityti neteisingai, baimė kažką praleisti, perfekcionizmas, netikėjimas, jog galima kažką pakeisti, nenoras keisti įpročius, išeiti iš komforto zonos
• Analitinių darbo su tekstu įgūdžių stoka

Išmokome skaityti, šiek tiek progresavome ir sustojome. Manau, kad galima atlikti pirmąjį bandymą, tam, kad įvertintumėte savo dabartinį maksimalų skaitymo greitį. Siūlau pasiimti paprastą grožinės literatūros knygą ir skaityti ją pačiu didžiausiu greičiu, kokiu tik galite, vieną minutę, po to suskaičiuoti visus perskaitytus žodžius.  Jei gausite rezultatą didesnį nei penki šimtai žodžių, vadinasi, esate vienas iš keturių procentų itin greitai skaitančių žmonių. Didžioji dalis turėtų gauti rezultatus mažesnius nei penki šimtai žodžių per minutę, ir tai yra normalu, nes tai yra tam tikra riba, ties kuria sustoja tradicinis skaitymas.

Nuo vaikiško skiemenavimo pereiti prie viso žodžio tarimo buvo šiek tiek keista, baisoka, reikalavo susitelkimo ir kantrybės. Jei kas auginate ikimokyklinio amžiaus vaikus arba patys prisimenate, kaip mokėtės skaityti, ko gero sutiksite su manimi, jog tai yra sudėtingas etapas. 3-7 metų amžiaus vaikui reikia nemažai laiko, kol jis išdrįsta skiemenis jungti į žodžius. Dažnai būna, jog jam pavyksta sujungti du, tris pirmus skiemenis, o likusią žodžio dalį jis bando atspėti. Viena iš baimės priežasčių ta, jog skaitydami skiemenimis ilgą žodį jo nesuprasime arba iš lėto skiemenuodami žodį sulig paskutiniu skiemeniu pamiršime koks buvo pirmasis.  Mokantis greitojo skaitymo procesas yra identiškas. Vaikas nuo vienos raidės atpažinimo progresavo iki žodžių junginių,  sakinių skaitymo. Jei laikysime, jog kelių žodžių junginyje yra apie 10 – 15 raidžių, tad jo gebėjimai priimti ir apdoroti informaciją padidėjo atitinkamai tiek kartų. Kaip manote, ar negalėtume įdėję laiko ir pastangų pakartoti tokį progresą? Žinoma, nedrąsu imtis daugiau nei esi įpratęs. Mokantis greitojo skaitymo kiekvieno laukia panašūs išgyvenimai. Bijome, jog skaitant didelės apimties tekstą mes pamiršime, apie ką tas tekstas vos tik baigsime jį skaityti. Tačiau tekstą mes dažniausiai pamirštame ne dėl to, jog jo yra daug, o dėl to, jog nemokame tinkamai susikaupti, tinkamai jo įsiminti ir t.t. 

Vaikui reikia išugdyti palaipsniui gebėjimą priimti vis didesnius kiekius informacijos. Vaiko smegenys yra kaip indas į kurį pilama informaciją, jei indas mažos talpos, ten įpilti didesnį kiekį informacijos darosi problematiška. Talpa natūraliai kurį laiką didėja, tačiau vėliau, kaip daugelis kitų nelavinamų įgūdžių, tam tikrame etape sustoja. Vaikas mokindamasis skaityti buvo priverstas sparčiai didinti talpą, nes buvo skatinamas, žinojo, kokių rezultatų siekia ir dirbo, tol kol juos pasiekė. Tačiau jei jam tuos rezultatus pasiekus, nebuvo iškeltas naujas tikslas, jo tobulėjimas toje srityje sustojo. Taip atsitiko mums visiems. Greitasis skaitymas kelia kartelę aukštyn ir formuluoja naujus tikslus.

Daugiau apie greitajį skaitymą…