Greitojo skaitymo prielaidos

Mokantis greitojo skaitymo dažnai kyla klausimas, o kaip gi susiformavo šios metodikos? Kiek jos yra pagrįstos? Kada jos atsirado ir kodėl tai turėtų veikti? Pateiksiu keletą iš daugelio faktų padedančių geriau suprasti greitojo skaitymo metodikų pagrindus.

Fiziologinės mūsų galimybės

1879 metais prancūzas, akių gydytojas, profesorius Emil Javal pastebėjo, kad akis gali skaityti kelis žodžius vienu metu. Jo tyrinėjimai parodė, jog skaitymas nėra nuoseklus akių judėjimas žodžių eilute. Mes informaciją įsisaviname kuomet akys kelioms milisekundėms fragmentiškai fiksuoja vaizdus. Akių fiziologija yra tokia, jog akis nuolat fiksuoja atskirus vaizdus.
Tai būtų kažkas panašaus į nuolatinį fotografavimą keičiant fotografavimo kryptį, tačiau smegenyse šie vaizdai yra apdorojami į vientisą, sklandų vaizdą. Tik statiška, fiksuota akis maždaug kelioms milisekundės dalims įsisavina informaciją. Specialiais pratimais treniruojamos akys gali šią fiksaciją padaryti ilgesnę ir jos metu įsisavinti didesnį kiekį informacijos. Vėlgi pasitelkiant fotografijos pavyzdį galima būtų prisiminti fotoaparatus su juostele ir galimybė nustatyti laiką, kiek truks vaizdo fiksacija pro trumpam atsivėrusį objektyvą. Ši fiksacija gali būti milisekundinė arba trunkanti keliolika sekundžių. Taip ir pratimų metu mokomasi ilgesnės fiksacijos. Ilgesnė fiksacija sąlygoja didesnį vizualinės informacijos pralaidumą, didesnę koncentraciją ir susikaupimą.

Antrojo pasaulinio karo metu buvo naudojama tokia mokymo priemonė – tachistoskopas. Padėdantis karinių lėktuvų pilotams atpažinti kitų lėktuvų siluetus. Ši priemonė kelioms milisekundėms rodydavo siluetus ant didelio ekrano. Jungtinių valstijų karinės oro pajėgos, kurios taip pat dalyvavo šiuose tyrimuose, paveiksliukus pakeitė į pavienius žodžius. Per penkias šimtąsias sekundės buvo parodomi keturi žodžiai. Eksperimento dalyviai galėjo atpažinti ir suprasti žodžius. Šis eksperimentas parodė, jog praktikuojantis galima atpažinti, suprasti ir skaityti daug didesniu greičiu nei įprasta. Lietuvoje tachistoskopas buvo sukonstruotas ir naudojamas VU Biochemijos ir Biofizikos katedroje.

http://www.bbk.gf.vu.lt

25 kadras

„Žmogaus akis įsimena pamatytą atvaizdą ir mato jį ir po to, kai šis yra išnykęs. Tai vadinama regos inercija. Kino projektorius būtent tuo ir naudojasi. Tarp projektoriaus objektyvo ir kino juostos sukasi propeleris. 24 kartus per sekundę jis uždaro objektyvą, kad tuo metu būtų galima persukti juostą vienu kadru toliau. Tuomet objektyvas vėl atidaromas, kad naujas kadras būtų atvaizduojamas ekrane ir t.t. Tuo metu, kai objektyvas uždengtas, žmogus toliau mato jau išnykusį vaizdą. Skirtingi žmonės turi skirtingą regos inerciją. Taip yra grynai dėl anatominių skirtumų. Vienų žmonių tinklainė vaizdą išlaiko ilgiau, kitų – trumpiau. Daugumai žmonių užtenka 24 kadrų per sekundę, kad vaizdas ekrane nemirgėtų. Tačiau yra žmonių, kurie mato mirgantį ekraną, kai juosta sukama tokiu greičiu.“
VU Matematikos ir informatikos fakultetas "Video scenos analizė"
Aušra Dilijonaitė 

Būtent kino projektorius derinamas kartu su tachistoskopu leido atlikti daugybę kitų papildomų eksperimentų, kurie leidžia daryti išvadas, jog net 1/25 ar 1/30 sekundės daliai patekusi į mūsų regėjimą vaizdinė-žodinė  informacija gali būti pastebėta ir atpažinta. Detalės jau priklauso nuo indvidualių  savybių. Regos inercija yra vienas iš dalykų su kuriuo susiduria greitojo skaitymo besimokantieji. Po skaitymo dideliu greičiu (15 000 žodžių per minutę ir daugiau) naudojant periferinį skaitymą, kartais turi praeiti šiek tiek laiko, kol informacija tampa prieinama sąmoningame lygmenyje.

Periferika

Kita fiziologinė priežastis yra mūsų periferika. Periferika – mūsų gebėjimas matyti plačiau į šonus. Su lavinama periferika mes galime vienu metu atpažinti ne 2-3 žodžius, o 7-15 ir daugiau, priklausomai nuo to kiek dirbsite. Kuo daugiau žodžių mes galime atpažinti, tuo daugiau jų galime vienu metu ir suprasti. Tai būtų kažkas panašaus į titrų skaitymą kino teatre. Mes titrų juk neskaitome taip kaip knygos. Tam nėra būtina treniruota periferika, nes atstumas iki skaitomo teksto
yra sąlyginai didelis ir didžioji dalis vaizdo komfortiškai telpa į
jūsų akiratį.

Vizualinė atmintis

Vizualinė atmintis yra daug geresnė nei girdimoji. Kaip jūs įsimintumėte tokią seką:
O45UYT78AS89
Turite puse minutės. Kaip sekėsi? 12 ženklų peržengia mūsų smegenų
galimybes išsaugoti atskirus, tarpusavyje nesusijusius informacijos
vienetus. Paprastai mūsų trumpalaikė darbinė atmintis geba įsiminti 7
informacijos vienetus +- 2.  Pagal tai, kaip įsimename ir atsimename
informaciją, yra skirstomi trys atminties tipai.

Audialinė atmintis. Kartojate seką balsu. Tokia atmintis gan
lėta. Informacija lieka ilgiau trumpalaikėje atmintyje. Greitajame
skaityme tai yra vadinama artikuliacija, kuomet viską ką skaitome
kartojame mintyse. Tai lėtina informacijos įsisavinimą.

Vizualinė atmintis.Bandote sukurti paveikslėlį, vaizdus. Ši
atmintis leidžia prisiminti dideles informacijos apimtis. Ji greičiau
patenka į ilgalaikę atmintį, nei audialinė. Vizualiai mes įsisaviname
daugiau nei 90 procentų informacijos. Periferinio skaitymo tikslas
vizualinius gebėjimus išnaudoti visu 100 procentu, atsisakant
audialinės atmintis, kaip nereikalingo tarpininko.

Kinestetinė atmintis.Pradedate rašyti arba kurti įvairias
kombinacijas. Tai pats lėčiausias įsiminimas, tačiau amžinas. Kūnas
prisimena, ką lietė, jautė, kas į jį „įdėta“. Pavyzdžiu, gali
neprisiminti, kaip grojamas kažkoks tavo daugybę kartų atlinktas
kūrinys, bet prisėdus prie pianino, rankos pačios bėgioja klavišais.

Viena iš svarbių trumpalaikės (arba darbinės) atminties funkcijų —
laikyti esminę informaciją, su kuria tuo momentu dirbate, bei leisti ją
lengvai ir greitai pasiekti. Prisiminkime, jog trumpalaikė atmintis
sugeba laikyti vienu metu 7 informacijos vienetus. Tačiau norint, kad
informacija patektų į ilgalaikę atmintį — trumpalaikėje ją reikėtų
užlaikyti ne trumpiau kaip minutę.

Tad dažnai atsiminti trukdo per didelis informacijos kiekis, kuomet
stengiamės įsiminti viską ką skaitome, tačiau dažnai tai įsimename tik
„tam kartui“ arba kitaip tariant pasinaudojame savo trumpalaike
atmintimi. Racionalaus skaitymo iškeliami klausimai, padeda viso
skaitymo metu išlaikyti sutelktą dėmesį į atsakymus ir jų paiešką.
Tokiu būdų klausimai/atsakymai patenka į mūsų ilgalaikę atmintį.

Nuovokumo arba anticipacijos¹ lavinimas

Siu piatrmu esme yra prpaasta – lvainti jusu nuuvokoma ir geebjima
taspeti ozdzius apgal kontkesta. Zodejy oisvs radies gali buti
sumatsyios, musu ymegenss gan geritai apdojora iadrpkas raedis i
rekisme tirunti zodi. Taip pat ir su taspraipomis. Skaittna iregtai ir
jei pfrieerika nera pakanakmai islatinva, dauegli zidzou kenta
lrapeisti, o tie kruiuos ampazinote yra gan apdriki ir is iprmo
zvnlgsiio nrsudaeantys kzakokios prasems. Tuciaa navilant savo ounvoka
rpasmes ir ttkseo idjeas srpuasti dsroai vis iengvlau ir elngviau. Taip
pat kaip ir siaktyti si tkesta. Kuo daguiau kotiu tektsu sktitytumeae
tuo butu langvieu ir lenivgau.

Natūraliai greitai skaitančių žmonių gebėjimų tyrimai

Evelyn Wood tyrinėjimai prasidėjo, kuomet ji parašius savo magistrinį
darbą Utah universitete atidavė jį perskaityti profesoriui. Dr. C.
Lowell Lees, kuris  80 puslapių darbą perskaitė per 10 minučių ir jį
įvertino pažymiu. Jis jokiu specialiu būdu nesitreniravo, tačiau skaitė
2500 žodžių per minutę greičiu. T.y. maždaug 10 kartų greičiau nei
įprastas vidurkis. Tuo metu greituoju skaitymu buvo laikomas skaitymas
ne daugiau nei 400 žodžių per minutę greičiu.
Vėliau ji pradėjo dirbti mokytoja vidurinėje mokykloje ir pastebėjo,
kad dalis žmonių gali skaityti daug greičiau nei įprastai. Toliau
besidomėdama šia sritimi Evelin atrado virš 100 žmonių natūraliai
skaitančių nuo 1600 iki 6000 žodžių per minutę greičiu. Tuomet ji
pradėjo intensyviai studijuoti kaip tie žmonės skaito, kodėl jie taip
skaito ir kaip jie išmoko tai daryti. Jai pavyko išsiaiškinti kaip jie
tai daro, tačiau nepavyko sužinoti, kaip to išmokstama. Daugelis
natūraliai greitai skaitančių žmonių nemanė, jog jie skaito kažkaip
kitaip nei kiti, jiems tai buvo tiesiog įprasta.

Ji padarė išvadas, jog jie skaito daugiau nei vieną žodį vienu metu.
Žodžių visuma jiems sudaro prasmę. Jų akys juda greitai ir lengvai
puslapiu žemyn. Jie pritaikydavo savo skaitymo greitį prie literatūros
pobūžio ir žinojo, kaip užčiuopti paragrafo mintis bei pagrindinę
teksto idėją. Skaitymo tikslas yra ne šliaužti lėtai tekstu, o pajusti
ką nori pasakyti autorius.

Supratusi šias kertines prielaidas ji pati išmoko skaityti keletos
tūkstančių žodžių per minutę greičiu, o vėliau išrutuliojo visą sistemą
ir pradėjo mokyti kitus žmones. 1959 Utah universitete jos mokymo
programa buvo patvirtinta ir išplito po visą šalį, dar vėliau ir po
visą pasaulį.

Taigi specifinė akių fiziologija, mūsų periferika, anticipacijos
lavinimas, vizualinės atminties galimybės ir kiti dalykai leido vystyti
įvairias greitojo skaitymo teorijas ir eksperimentuoti. Greitai
skaitančių žmonių įpročiai tapo pagrindine duomenų baze leidusia
išsivystyti racionaliajam ir rodykliniam skaitymui. Šiuo metu greitojo
skaitymo metodikos yra papildomos  dešiniojo, kairiojo smegenų
pusrutulių veikimo teoriją, kuomet bandoma giliau pažvelgti į pasąmonės
galimybes bei mokymasi visiško atsipalaidavimo būsenoje. Taikomi
meditacijos pagrindai, muzikos, spalvų terapijąir t.t. Tad norint
išmokti skaityti greičiau pratimų ir metodų yra tikrai pakankamai, kad
kiekvienas galėtų pasirinkti pagal savo galimybes ir poreikius.

Aivaras Pranarauskas

¹ Anticipacija — išankstinis veiksnių ir įvykių suvokimas, numatymas, nuojauta.

Iliustracijoms naudota medžiaga:
The College of Optometry at Pacific University
Oregon USA
http://www.opt.pacificu.edu/