Būti turtingam yra didesnis iššūkis, nei kęsti vargą, nes sulauki daugiau pagundų.

Neneigsime, kad pinigai mums reikalingi. Išties reikalingi. Tačiau jie reikalingi
tam, kad kurtume. Reikia sau atsakyti į klausimą: ar gyvename tam, kad valgytume,
ar valgome tam, kad gyventume? Vargas tam, kuris gyvena tik tam, kad pavalgytų.
Ilgus metus Katalikų bažnyčia mus įtikinėjo, kad pinigai yra blogis. O kaip yra
iš tiesų? Ar visu tuo norėjome pasakyti, kad pinigai yra blogybė? Ne, visą laiką buvo
kalbėta ne apskritai apie pinigus, o pinigus, paverstus stabu. Ne patys pinigai yra
blogybė. Blogybė yra žmogaus sprendimas tarnauti pinigams. Ar ginklai yra blogai?
Nelygu, kas ir kur juos panaudoja. Ar pinigai yra blogai? Nelygu, kaip juos gauna ir
kur išleidžia. Lygiai taip pat nėra blogis didesnis pinigų kiekis.

Judaizme teigiama, kad turtai nepadarys mūsų laimingų, nes būti turtingam yra
didesnis iššūkis, nei kęsti vargą, nes sulauki daugiau pagundų. Todėl būti turtingam
yra gerai tik tada, kai esi pakankamai išprusęs ir turi užtektinai dvasinių galių atsakingai
valdyti pinigus. Priešingai nei yra įsitikinę vargšai, turtai neišsprendžia žmogaus
problemų – jo iššūkiai persikelia į aukštesnę plotmę. Niekur nedingsime – kol esame
gyvi, iššūkių visada bus. Tačiau ar jausime pasitenkinimą, priklausys tik nuo to, kiek
vadovausimės morale.

Kaip jau minėjome, žmogaus prigimtis tokia, kad jis privalo kam nors tarnauti.
Ji gali tarnauti stabams. Gali tarnauti kitiems žmonėms. Gali tarnauti idealams. O
gali pamėginti tarnauti ir pats sau. Tačiau visa, ką žmogus daro, daro DĖL KOKIOS
NORS PRIEŽASTIES. Taip jau veikia mūsų psichika, kad net negalime atlikti veiksmo,
jeigu netikime, kad šis veiksmas mums bus naudingas. Pavyzdžiui, pamėginkite
įžeisti savo viršininką tvirtai tikėdamas, kad šis veiksmas beprasmis ir tik be reikalo
sugriaus jūsų likimą. To padaryti jūs negalėsite. Nebent taip susidėliosite argumentus,
kad įžeisdamas viršininką lauksite kokios nors naudos.

Taigi priklausomybė nuo pinigų nustoja kankinti tik tada, kai randame naują
prasmę, protingesnę priežastį, dėl kurios turėtumėme stengtis gauti ir išleisti pinigus.
Mums dera atrasti dvasingumą ir į jį nukreipti uždirbamus pinigus. Tarnauti, norime
to ar ne, vis tiek turėsime. Tik svarbiausia – atidžiai pasirinkti kam tarnauti.
Žmogus, skirtingai nei gyvūnas, yra prasmės vedamas padaras. Gyvūnas nesupranta,
kodėl daro tai, ką daro. Jis nekvaršina sau dėl to galvos. Gyvūnas negali būti
moralus, nes tokios galimybės nesuteikia jo psichika. Gyvūnas tiesiog daro tai, nes
taip jaučiasi. Tai instinktyvus elgesys. Panašiai kaip žmogui – ima jis ir pasuka galvą.
O kodėl? Nes norėjo apsidairyti. O kodėl norėjo apsidairyti? Jis nežino. Pasuko galvą,
ir tiek. Ir neklausinėkite čia daugiau. Nelįskite su kvailais klausimais!

Tai yra instinktyvus elgesys. O dar yra įsisąmonintas elgesys, kuris būdingas
tik žmogui. Kai pasakai sau, kad galvos nesuksiu, – nesvarbu, kad jaučiuosi taip, kad
mielai tai padaryčiau. Tai padėtis, kai sąmonė valdo pasąmonę. Žmogaus elgesys tapo
nebe mechaninis, o sąmoningas. Dabar žmogus ima suprasti, ką daro. Toks žmogus
jau pajėgus atsisakyti kyšio, nes jo protas tarnauja moralei, o ne instinktams. Taigi tai
turėdami omenyje apsidairykime aplinkui ir pasiieškokime geresnių „stabų“.

Iš anksčiau žinome, kad stabmeldystė yra tada, kai aukštesnysis pradas garbina
žemesnįjį. Todėl Biblijoje bet kokios rūšies stabmeldystė įvardijama kaip niekingiausias
dalykas D-vo akyse. Tai kažkas panašaus, jeigu padovanotumėte savo draugui
„Ferrari“, tačiau netrukus sužinotumėte, kad jis šią išskirtinę mašiną naudoja tik kaip
priemonę plytoms ar mėšlui vežioti. Argi nepasijaustumėte itin nusivylęs? Ar tai jūsų
neįžeistų? Argi nesigailėtumėte, kad taip dėl jo stengėtės?

Žmogus sukurtas moraliam gyvenimo būdui. Todėl bet kokia stabmeldystės
forma yra pasmerkta. Istorija akivaizdžiai įrodo, kad stabų garbintojai visuomet
pranyksta. Išnyko pagonybė Lietuvoje, išnyko antikiniame pasaulyje ir visur kitur,
kur žmonės lenkėsi gamtos reiškiniams. Lygiai taip pat pranyksta tie žmonės, kurie
įsipainioja į įvairias priklausomybes.

Vadinasi, išeitis, kaip gyvybės ir mirties klausimas, viena – reikia nustoti melstis
fiziniams objektams ir tikėtis, kad jie suteiks išganymą. Toks sprendimas, prie kurio
jau ne kartą buvo prieita šioje knygoje, yra kelias į susinaikinimą.

Netarnauti negalime. Tarnauti
mus verčia prigimtis. Tačiau tai daryti
turime ne fizinei tikrovei. Kas tada
belieka? Lieka dvasinė tikrovė. Akimis
nematoma, tačiau pasitelkime truputėlį
sveiko proto ir netruksime įsitikinti,
kad ji nepalyginamai tikresnė nei fizinės
tikrovės reiškiniai.
Štai kaip tai galima įrodyti.

Prisiminkite kokią nors sritį, kur esate daug pasiekęs, kur jaučiatės kompetentingas (o
tai, beje, visuomet viena ir tas pats). Prisiminėte? Dabar pagalvokite, kam turite būti
dėkingas už tai, kad galite džiaugtis šiais pasiekimais? Tarkime, esate mokslininkas
ir išradėjas. Kam turite būti dėkingas už savo kompetenciją ir pasiekimus? Kolboms
laboratorijoje? Juk tai juokinga! Nebūtų kolbų, būtumėte daręs ką nors kita, tačiau
vis tiek pasiektumėte ne mažiau. Tačiau neišmanančiam chemijos gali duoti kiek tik
nori puikiausių kolbų – iš to nebus jokios naudos.

Vadinasi, visi mūsų pasiekimai ir didžiosios žmogiškosios pergalės priklauso
nuo mūsų vidinių savybių. Dėl savo pasiekimų turite dėkoti tokiems veiksniams kaip
išsilavinimas, darbštumas, gebėjimas bendrauti, atkaklumas ir t. t. Visa tai yra ne kas
kita kaip kompetencijos rūšys. Kompetencija kaip sujungti chemines medžiagas,
kaip nepasiduoti tingumui, kaip patikti aplinkiniams, kaip primygtinai siekti tikslo…
Kompetencijai ir turime būti dėkingi už savo pasiekimus, o ne pinigų krūvelėms.
Nebus dvasinių savybių, leidžiančių jų gauti, – pinigus matysime kaip savo ausis.

Taigi akivaizdžiai egzistuoja dvasinės tikrovės reiškiniai. Yra toks dalykas kaip
darbštumas ar kruopštumas. Visi neabejojame, kad tokie dalykai yra, nes linkstame
prie jų kaip saulėgrąžos į saulę. Tačiau jie nematerialūs. Akivaizdžiai egzistuoja
darbštumas, tačiau pačiupinėti jo negalime. Įdomu? Vadinasi, akivaizdžiai egzistuoja
dvasiniai reiškiniai. O jeigu taip, tada egzistuoja ir pati dvasinė tikrovė. Kadangi žmogus
negali netarnauti, tai jis gali pasirinkti viena iš dviejų – tarnauti arba regimajai,
arba dvasinei tikrovei.

Tarnavimas dvasinei tikrovei – tai tarnavimas vidinėms kompetencijoms.
Paprasčiau kalbant, tai tarnavimas savo būdo savybėms. Mes pradedame tarnauti dvasinei
tikrovei tada, kai geriausias būdo savybės nukreipiame tarnauti kokiam nors dvasingam tikslui.

O koks tikslas yra dvasingas? Nedvasinga tarnystė – tai tarnavimas žemesniam
dvasiniam pradui, nei esi tu pats. Vadinasi, dvasinga tarnystė – tai tarnavimas kam
nors aukštesniam nei tavo kūnas. Kitaip kalbant, tai prasminga auka, kurios
taip trūksta mūsų gyvenime. Ir be šios aukos gyvenimas lėkštas ir prėskas. Niekas
nedžiugina, aplink tik šuniška laimė. Jauti, kad nyksti vidumi, tačiau nežinai, kaip tai
sustabdyti. Mėgini save pralinksminti, pasinerdamas į įvairius malonumus – nori
išgerti, pailsėti prabangiame kurorte, nusipirkti brangų automobilį ar pasimylėti su
kuo daugiau moterų.

Tai tas pats, kaip į spąstus įkliuvusios lapės mėginimas iš dantytos geležies išplėšti koją.
Kuo labiau stengsiesi, tuo labiau save nualinsi ir tuo labiau
skaudės. Todėl visi mėginimai pasinerti į kūniškus malonumus, kad
pabėgtum nuo dvasinių skolų, – tai ugnies gesinimas degiu skysčiu.
Lieka vienintelė išeitis, kuri ir yra vienintelis protingas egzistencinis
sprendimas, – nustoti tarnauti stabams, pradėti tarnauti
idealams. Pradėti tarnauti tam, kas didingesnis už tave patį. Jeigu jūs esate
valdininkas, tai galite nugyventi gražų gyvenimą tarnaudamas visuomenei. Jeigu
esate namų šeimininkė, tada jūsų didžiu idealu gali tapti šeima. Idealas yra tai, kas
praauga patį žmogų. Idealas yra svarbesnis ir galingesnis, jis pergyvena savo sekėją.
Pavyzdžiui, jeigu sąžiningai atliekate savo, kaip valstybės tarnautojo, pareigas – tai
yra tarnystė dvasingam idealui. Jūsų gyvenimą pradeda valdyti prasmė, o ne noras
pačiam pasitenkinti kitų sąskaita. Šiuo atveju „stabas“ tinkamas, todėl tarnystė labai
įtraukia.

Pasikalbėkite su savanoriškų judėjimų lyderiais. Jūs nustebsite, kokį įdomų ir
viliojantį gyvenimą jie gyvena! Tai dėl to, kad:
1) jie tarnauja, todėl jų gyvenime yra daug azarto (kuris dabar jau vadinamas
entuziazmu); ir
2) jų tarnavimo objektas dvasinis, todėl jis suteikia ne šuniškos, o tikros laimės
– tokios, kuri išlieka.

Žmogus yra prasmės valdomas padaras. Įsivaizduokite, kad jus priima į darbą,
kur iš jūsų nori tik vieno – kad sėdėtumėte nuo ryto iki vakaro ir spoksotumėte į tuščią
sieną. Puikus atlygis, tačiau jums draudžiama veikti ką nors kita. Jokių pokalbių,
jokių užsiėmimų – tiesiog sėdite ir valandų valandas žiūrite į tuštumą.
Ar norėtumėte tokio darbo? Jeigu taip, tai kažin ar ilgam. Nes kai darbdaviams
reikia atsikratyti vienu ar kitu darbuotoju, jie taip ir daro – atima kompiuterį, telefoną,
laikraščius ar panašiai, ir liepia tyliai visą dieną sėdėti. Nepraeina nė poros dienų, ir
darbuotojas prašosi atleidžiamas.

Vadinasi, mūsų gyvenimą valdo prasmė. Turime tik vieną pasirinkimą – arba
savo noru imsimės prasmingų veiksmų, arba save įtikinsime, kad prasminga jų
nesiimti. Du sprendimai, kurie nuveda į priešingas puses. Nori to ar ne, tačiau laimės
šaltinis mums tėra vienas – prasmingos pastangos.

Kai pradedi dirbti darbą, dažnai būna sunku „įsivažiuoti“. Tačiau kas nežino, kad
„įsivažiavus“ sunku sustoti!.. Paprastai darbas mus įtraukia, prarandame laiko pojūtį.
O kas dar yra laimė, jeigu ne būsena, kai prarandi laiko pojūtį? Tad pirminis nenoras
pradėti dirbti buvo ne kas kita, o būtina kaina, kurią turime sumokėti už tai, kad vėliau
pajustume darbo teikiamą ekstazę.

Visos prasmingos pastangos, siekiant didesnių tikslų nei esi tu pats, – tai vienintelis
kelias į laimę. Šių veiksmų imkitės ne tik darbe, bet ir šeimoje, draugų aplinkoje
ir visur, kur norite būti sėkmingas ir laimingas.

Aurimas Guoga

Daugiau vertingų judaizmo minčių galite rasti audio knygoje „Hebrajų išmintis kasdienai“