Bewilderments – Apie Biblijos Skaičių knygą, arba atsisakymo gyventi dvasingai padariniai

Mažiausiai dėmesio susilaukia Toros ketvirtoji knyga, kuri hebrajiškai skamba kaip „Dykumoje“, o lietuviškai ir kitomis kalbomis – Skaičių knyga. Šioje knygoje rašoma gausybė detalių, kurias sunku įvertinti kaip etines pamokas. Pavyzdžiui, 33 skyriuje rasime ilgą ir nuobodų aprašymą kur izraelitai bastėsi per tuos keturiasdešimt metų nuo tada, kai atsisakė žengti į Pažadėtąją žemę, iki kol sekančioje kartoje visgi į ją įžengė.

Tas užvertimas beprasmiškomis detalėmis glumina ne vieną Biblijos tyrinėtoją. Kam mums reikia žinoti, kad hebrajai bastydamiesi po Sinajaus dykumą keliavo nuo Etamo prie Maros, iš ten į Elimus, po to į Alušą, iš Alušo į Refidimus – ir taip toliau. Atsiverskite Sk 33 skyrių ir pamatysite, kad paminėjau tik nedidelę tų persikėlimų dalį. Visų tų biblijoje suminėtų pavadinimų šiandien nėra, istorijoje jie taip pat nefiguruoja. Arba dykuma ištrynusi tas oazes, arba ir tuomet tai buvo tik nieko nesakantys dykumos dalių pavadinimai.

Galiausiai atsakymą į šį klausimą radau rabio Avivah Gottlieb Zornberg knygoje „Bewilderments“, gerą dalį kurios galite nemokamai paskaityti Amazonės svetainėje. „Bewilderment“ galime versti kaip „maišatis“, tik jis dar parašytas daugiskaitos forma. Galima sakyti, kad rabis ten mato nesąmonių krūvą ir tas nesąmones detaliai nagrinėja.

Visi tie vietovių aprašymai minimi po to, kai izraelitai atsisakė įžengti į Pažadėtąją žemę. Rabis Zornbergas jausmingai aprašo, kokia tragedija ištiko tą kartą. Galima sakyti, jie įstrigo smėlyje ir tenai beprasmiškai pražuvo. Atsisakiusi vykdyti D-vo valią, prisiimti savo istorinę misiją ši izraelitų karta buvo pasmerkta tremčiai – beprasmiškai bastytis po tyrus ir patyliukais nusibaigti kai jų niekas nepasigenda. Tai ne pirmas kartas, kai Biblijoje matome tokią tragediją. Pats pirmasis atvejis buvo išvarymo iš rojaus istorija, netrukus po to – Kainas nužudo savo brolį Abelį, nes nori ne uoliau tarnauti Viešpačiui, o apeinant tai tapti geresniu už brolį. Jeigu pamenate, Kainas taip pat pasmerkiamas beprasmėms klajonėms.

Tą patį stebime ir Skaičių knygoje, kai izraelitai nutaria, jog į Kanaaną žengti jiems per daug pavojinga, kad gal verčiau grįžti į Egipto vergiją ar šiaip dykumoje dar pasibūti. Atsisakę būti Viešpaties plano dalimi, imtis istorinės misijos jie likusį gyvenimą praleido tuščiai bastydamiesi ir tragiškai mirdami. Tai kartai teko tušti vargai, kurie ir aprašyti minėtuose persikėlimuose. Šiandien tai skaitant apima slogulys ir laužai galvą kam Tora mums visa tai vadina.

Įsivaizduokite, kad skaitote kregždės gyvenimo aprašymą. Gimė, pasipenėjo, paskraidė šen, paskaidė ten. Palesė, purptelėjo, dar paskraidė, įsirengė lizdą. Išperėjo kregždžiukų, paskaidė šen ir ten, purptelėjo, parinko vabzdžių, papenėjo čypsiančius palikuonis. Dar paskraidė šian, dar ten, pasipenėjo, dar papurptelėjo ten ir dar ten – štai ir gyvenimo pabaiga.

Gal iš pradžių kam ir įdomu sužinoti apie kregždžių gyvenimą, tačiau istorija ten sekli ir greitai įvarytų nuobodulį. Štai kodėl filmai apie gamtą išeis iš mados – nes viskas ten kartojasi, o pasikartojimai pradeda įgysti.

Tačiau ne kitaip atrodo ir šiuolaikinio žmogaus, kuris atsisako prisiimti dvasinę misiją, gyvenimas. Štai kodėl rabio Zornbergo aprašymas yra toks aktualus ir mūsų dienų lietuviams – kadangi šie ypatingu idealizmu nepasižymi ir tuo kartais net mėgina pasididžiuoti. Tačiau, kaip aiškėja iš šios knygos, atsisakius dvasinės misijos žmogų užgula buitiniai vargai, kurie anksčiau ar vėliau jį patiesia. Istorija nefiksuoja žmonių, kurie visą gyvenimą praleido tik rūpindamiesi savimi, kurie vengė idėjų ir jų pagalba susijungti su artimomis sielomis. Istorijos radaras fiksuoja tik idealistus. Tik idealizmas mums padeda įžengti į Būtį ir išspausti iš savo gyvenimo kai ką prasmingo, ką tai išliekančio.

Aurimas Guoga
Facebook grupė „Judaizmas nežydams“