Šviesios mintys padeda pabusti

Vienas įdomesnių klausimų, kurio sulaukia rabiai – kokia maldos reikšmė? Jei D-vas viską žino ir viską mato, tuomet Jis geriau už mus žino ko mes norime ir ko mums reikia (atkreipkite dėmesį, tai toli gražu ne tas pats – pvz. žmogus NORI patinginiauti, tačiau jam REIKIA eiti dirbti). Kam tuomet Viešpačiui aktualu girdėti mūsų maldas? Gal turi poreikį pasiklausyti, koks Jis didis ar mums brangus?

Juokinga manyti, kad Pasaulio sutvėrėjas turi kokį tai poreikį, kurį mes galėtume patenkinti. Jam priklauso visas pasaulis, Jis tą pasaulį bet kada gali pakeisti pagal savo supratimą. Vadinasi, jei ir turi kokį potraukį, tai tik altruistinės prigimties – pavyzdžiui, Jam patinka, kad žmonės laikosi Jo Toros, kurios pagrindu buvo sukurtas šis pasaulis.

O iš tiesų malda reikalinga mums patiems. Tai metas, kada patenkame į amžinųjų vertybių lauką ir save vertiname jų masteliu. Todėl hebraiškas žodis melstis – lehitpalel – turi savęs teisimo poreikšmę.

Malda parodome Kūrėjui, kad nepamiršome kas čia pasaulyje bosas ir kas už visko stovi. Apmąstome ir įvertiname kaip mums einasi amžinųjų vertybių kontekste. Primename sau mūsų tikruosius tikslus ir poreikius. Kadangi D-vas tam ir sukūrė šį pasaulį, kad tobulėtume, Jis to monologo mielai klausosi ir pamatęs reikalą įkiš savo trigrašį.

Kodėl malda negali būti tikras dialogas? Kodėl Viešpats neatsako? Pranašystės dovaną turintys žmonės jums paliudys, kad nebūtinai neatsako. Kai kurie žmonės gali bendrauti su aukštesnėmis jėgomis, jie girdi balsus ar mato vizijas, kurios perduoda joms žinią iš Dangaus.

Kodėl tuomet ne visi ir ne visada turi savo komunikacinį ryšį su Kūrėju? Tai, mano nuomone, yra dėl dviejų priežasčių. Pirma, sienas tarp Kūrėjo ir žmogaus stato nuodėmės. Čia kaip ir tarp žmonių – jei kas nors elgiasi šlykščiai, su juo bendraujate šykščiai. Atsiveriate nepasitikėjimo siena ir kalbatės tik kiek to neišvengsi.

Antra, nėra tai toks jau malonumas kaip galėtumėte pagalvoti girdėti Viešpaties balsą. Man taip buvo prieš kokius aštuonerius metus, kai pradėjau nikti į judaizmą. Nors tie balsai buvo logiški ir manęs neklaidino, vis tiek buvo sunku atsikratyti jausmo, kad man išsisuko varžtai. Nežinau kaip dabar, bet prieš šimtmetį tuometiniams psichiatrams balsai galvoje buvo pagrindinis požymis, kad tą tipą jau laikas kišti į psichiatrinę. Biblijoje nemažai atvejų, kai pranašus karaliai nudėdavo už tai, kad tie pranašaudavo ne tai, ką tie norėdavo girdėti.

Taip kad tai nėra toks jau malonumas turėti komunikacinį ryšį su Kūrėju. Galite paskaityti kaip žydai priiminėjo Torą – išgirdę pora priesakų pasakė Mozei, kad jie daugiau nebegali to tverti ir paprašė Mozės, kad jis paklausytų vienas ir jiems perduotų. Tuo tarpu Viešpats pasakė Mozei, kad jis negali pažvelgti D-vui į veidą, nes to neišgyventų.

Žinoma, šiais laikais betarpiškas ryšys su Kūrėju yra retenybė. Tačiau dauguma žmonių yra ragavę to prieskonio – visokios nuojautos, mirusių artimųjų balsai iš ano pasaulio ir pan. Pakankamai retas dalykas tampa ir malda. Tačiau reikia pasakyti kuo skiriasi krikščioniškas ir judėjiškas maldos supratimas.

Krikščionybėje, ypač katalikybėje, tai pakankamai mechaniškas veiksmas. Rožančiaus giedojimas – tai kai tas pats per tą patį nelabai susimąstant kam to reikia ir ką tai pakeis, jei pakartosi daugiau kartų.

Judėjiška malda – turi įsivaizduoti, kad esi tarsi karaliaus menėje ir jis tavęs klauso. Metas baisiai rimtas, todėl turi sverti kiekvieną savo žodį. To, kuris tavęs klausosi, galioje tave pritrėkšti kaip skruzdę. Kita vertus, jis tave myli ir jei įgysi jo pasitikėjimą galėsi pasikliauti Jo jėga. Taigi maldos metu sprendžiasi ar Pasaulio kūrėjas bus tavo draugas ir pagalbininkas tavo reikaluose.

Kasdienė malda yra kažkas panašaus kaip studentui eilinis testas. Tarsi nieko ir nepasikeitė, tačiau atėjus egzamino metui į tai bus svariai atsižvelgta. Retas kuris studentas sugeba gerai išlaikyti galutinį egzaminą prieš tai praleidinėjęs tarpinius testus.

Aurimas Guoga

Klaida 404

Atsiprašome, tokio turinio nėra.